„Aš verkiau ir verkiau žiūrėdamas, kaip jis žlunga. Pagaliau aš vėl turiu namus“ (Video)

Ateis pavojingos dienos, o ateitis neaiški, bet visame pasaulyje mes, sirai, švenčiame, rašo Ammaras Azzouzas,  Oksfordo universiteto doktorantas ir knygos „Domicide: Architecture, War and the Destruction of Home in Siria“ autorius.

Tai atsitiko taip greitai. Vakare, apie 21.30 val., pastebėjau pirmąjį vaizdo įrašą, rodantį, kad mano gimtasis miestas pagaliau tapo laisvas nuo Basharo al-Assado ir jo pajėgų. Tada draugas pasidalijo nuoroda, kurioje vyras tiesiogiai transliavo iš Naujojo laikrodžio bokšto aikštės Homse.

Girdėjau: „Nebėra amžinai. Tegyvuoja Sirija po B. al-Assado“. Aikštėje ėmė būriuotis žmonės, prisimindami 2011-ųjų revoliucijos pirmąsias dienas, kai Homso žmonės buvo įkvėpti savo brolių ir seserų Tahriro aikštėje Kaire, Egipte, tačiau Sirijos režimas išžudė nekaltus civilius.

Dabar susitiko 2011 ir 2024 m. Dvi datos, tarp kurių tęsėsi masinis miestų naikinimas ir daugiau nei pusės Sirijos gyventojų paliko savo namus.

Aš verkiau sekdamas puslapius, nuotraukas ir vaizdo įrašus, kurie pradėjo sklisti iš Homso. Vis verkiau, prisimindamas visas gatves, kurių nemačiau daugiau nei 13 metų, prisimindamas savo draugų ir giminaičių, gyvenančių karo nuniokotame mieste ar tremtyje, gyvenimus. Prisiminiau velionę aktorę ir aktyvistę Fadwą Souleimane, kuri vadovavo protestams įvairiuose Homso rajonuose. Ji tapo regiono ikona. Ji taip pat buvo iš alavitų bendruomenės, tos pačios prezidento sektos, prieš kurią protestavo. Prisiminiau velionį May Skafą (1969–2018), tremtyje mirusį Sirijos aktorių ir aktyvistą. Norėčiau, kad jie čia būtų šios laisvės liudininkai. 

Negalėjau nustoti verkti dėl viso skausmo, psichologinio ir fizinio, kurį patyrėme. Visą gyvenimą gyvenome baimėje; ji yra mūsų kraujyje. O kai prabilome, buvome nužudyti, įkalinti arba ištremti. Homsas šiandien mato naują istoriją.

Po kelių valandų paskambinau savo draugui. Aš laikiau ranką ant širdies. Bijojau, kad užims kvapą. Pasikalbėjome. Kiek vėliau išgirdau, kad į Damaską atvyko sukilėliai. Su draugais susirinkome į vaizdo skambutį, kad galėtume sekti viską kas minutę. Apie 3 valandą nakties, kai buvo paskelbta, kad B. al-Assadas pabėgo iš šalies, mes verkėme, šypsojomės. Dabar galiu pasakyti, kad mano tremtis nėra amžina. Iš Homso išvykau 2011 m. ir niekada negalėjau grįžti. Dabar galiu išdrįsti svajoti apie taikią ir laisvą Siriją, Siriją mums visiems.

Ankstesnė savaitė atrodė kaip mėnesiai, kupini įvykių, bet ir kaip sekundės, beprotiškas skubėjimas. Visi klausinėjo, galvojo: kas bus toliau? Traumuojantys prisiminimai buvo peržiūrėti. Socialiniuose tinkluose pasklido nuotraukos, kuriose užfiksuotas 13-metis berniukas Hamza al-Khatibas, kuris dingo netoli Deros 2011 m. balandžio 29 d. „Tai tavo akims, Hamza“, – rašė vienas žmogus.

Kai po mėnesio Hamzos kūnas galiausiai buvo grąžintas jo šeimai, „Amnesty International“ konsultuotas teismo medicinos specialistas išanalizavo vaizdo įrašą ir iš jo sužalojimų pastebėjo, kad „berniukas dar būdamas gyvas patyrė pakartotinį smurtą buku instrumentu“. Jis aptiko dvi šautines žaizdas, viena krūtinėje, matyt, šauta iš arti, kita rankoje.

Kai per televizorių pamatėme Hamzos vaizdo įrašus, drebėjome. Tuo metu režimas suiminėjo vyrus, moteris ir vaikus, kankino juos už taikius žygius gatvėmis. Protestuotojai užpildė gatves daugelyje šalies miestų ir kaimų. Jie sugriovė baimės sienas, kuri daugelį dešimtmečių mus tildė, traumavo ir gąsdino. Visą tą laiką guodžiausi žinodamas, kad tiek daug žmonių visame pasaulyje žinojo apie mūsų vargus ir mus palaikė.

Dabar vėl prisimenu tą paramą. Kai naujienos apie išsivadavimą išsifiltravo, gavau žinutes iš draugų Indijoje, Afganistane, JK ir Irane; Palestinoje, Irake, Australijoje, Italijoje, Graikijoje; iš Belgijos, Ukrainos, Meksikos, Kenijos, Libano, JAV, Kanados ir Prancūzijos.

Aš bijau rytojaus. Kas žino, kas bus toliau. Tačiau žvelgdamas į Sirijos žmones ir prisimindamas jų išmintį, grožį, gerumą, dosnumą ir toleranciją, jaučiu, kad bent jau galime svajoti apie gražų rytojų.

Bijau rytojaus, bet tikėkimės. Rytojus jau čia. Tai dabar. Noriu tikėti, kad vėl būsiu namuose, ir tie namai vėl bus tikri namai.