Naujas etapas. „Paskutinės pastangos išgelbėti veidą“

Putinas ką tik patyrė triuškinantį pralaimėjimą Sirijoje. Jau pradeda ryškėti Rusijos katastrofos mastai, rašo „The New York Times“.

Visame pasaulyje politikos analitikai, socialiniai tinklai ir žurnalistai šaiposi iš Kremliaus ir asmeniškai Putino nesėkmės. Putino pasitraukimas iš aktyvios paramos Basharui al Assadui Sirijoje žymi naują etapą Kremliaus politikoje, kurią daugelis laiko triuškinančiu pralaimėjimu. Tai, kas vyksta Sirijoje, verčia abejoti Rusijos gebėjimu išlaikyti savo pozicijas pasaulinėje arenoje.

Po daugelio metų paramos B.al Assado režimui, įskaitant aktyvią karinę intervenciją, Rusija dabar susiduria su situacija, kai jos galimybės yra labai ribotos. Karas su Ukraina išsekino Rusijos karinį potencialą, o besikeičiančios regioninės realybės privertė Kremlių koreguoti savo prioritetus. Akivaizdu, kad Maskva yra pasirengusi išlaikyti savo karines bazes Sirijoje – Chmeimimą ir Tartusą – net ir atsisakiusi paremti Assadą.

Tačiau Assado netektis neišvengiamai gresia pagarbos, kurią Rusija užsitarnavo tarp regiono autokratijų, praradimu. Ši pagarba buvo paremta lojalumo sąjungininkams demonstravimu, kuris išskyrė Putiną iš Vakarų politikų. Dabar tai pagarbai iškilo grėsmė, o Assado prieglobsčio suteikimas atrodo kaip paskutinės pastangos išgelbėti veidą.

Rusijos įtakos žlugimas

Skirtingai nuo situacijos Ukrainoje, kur Kremliaus pralaimėjimas gali būti pateisinamas kaip „kova prieš kolektyvinius Vakarus“, Assado atsisakymas tampa aiškiu ženklu, kad Rusijos užsienio politika pasiekė savo ribas. Rusija rizikuoja susilpninti savo artimiausią partnerę regione Iraną, taip pat praranda svertą prieš kitas valstybes, įskaitant Izraelį ir Turkiją.

Pavyzdžiui, Izraelis nebebus priverstas atsižvelgti į Maskvos interesus, smogdamas iraniečių įgaliotiniams Sirijoje. Rusijos pozicijų susilpnėjimas taip pat suteikia Turkijai galimybę padidinti savo įtaką regione, ypač remiant Sirijos ginkluotą opoziciją.

Bazėms iškilo grėsmė

Assado atsisakymas gali lemti svarbiausių Rusijos karinių objektų Sirijoje praradimą. Net jei Kremliui pavyks išlaikyti Chmeimimą ir Tartusą, jų strateginė svarba bus sumenkinta. Rusijos diplomatų, dabar Sirijos opoziciją vadinančių ne „teroristais“, o „ginkluota opozicija“, retorikos pasikeitimas rodo Kremliaus bandymus prisitaikyti prie naujos realybės.

Tačiau, kaip pažymi Notte, Rusijos įtaka Sirijoje ir visuose Artimuosiuose Rytuose niekada nebegrįš į ankstesnį lygį. Maskvai tai ne tik pralaimėjimas, bet ir signalas, kad jos pasaulinės galios era eina į pabaigą.