Pasaulis ant decivilizacijos ribos

Siena tarp stabilios visuomenės ir „decivilizacijos“ gali įveikta vos vienu chaoso aktu. Būtent todėl įžūli UnitedHealthcare generalinio direktoriaus žmogžudystė Manhattano centre ir šią „mirties bausmę“ atvirai sveikinusios minios reakcija, tapo pavojaus signalu visuomenei, pripratusiai prie kraujo praliejimo ir įsišaknijusių jo augimą skatinančių sąlygų.

Pastarosiomis dienomis žurnalistai stengėsi išsiaiškinti kaltinamojo nužudymu motyvus. Kai kalbama apie šokiruojantį vienetinį atvejį, toks užsiėmimas pateisinamas. Tačiau norint suprasti, kaip visuomenėje įsišaknija ir plinta smurtas, atskirų ideologijų tyrimas viso paveikslo nesuteikia. Plisdamas, jis apima įvairiausių pažiūrų žmones ir grasina visiems be išimties. Ankstyvuose smurto augimo etapuose teisėsaugos organai gali tiksliai nustatyti grėsmės šaltinius — pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV didžiausią grėsmę kėlė dešinieji ekstremistai. Tačiau didėjant mastams, smurto besiimančių žmonių motyvai tampa vis labiau nekonkretūs ir chaotiški.

Žiaurumas įprastai stiprėja socialinių ir politinių permainų periodais, kai įprasti identitetai praranda stabilumą, kaip tai dabar vyksta Amerikoje. Tokiais momentais smurtas dažnai nebūna susijęs su aiškia ideologija, o tampa įsitikinimų ir motyvų mišiniu. Tai apsunkina kovą su prievarta ir jai reikia ne tik jos pasireiškimų, bet ir esminiu priežasčių analizės.

Dabar jau žinome daugumą visuomenę link prievartos lenkiančių faktorių. Jie panašūs į buvusius Paauksuotojo amžiaus epochoje, ir tarp jų yra didelė socialinė nelygybė, pasitikėjimo demokratijos institutais mažėjimas, pažeidžiamumo jausmas, demografiniai pokyčiai, sąmokslo teorijų suklestėjimas, į „kitų“ dehumanizavimą nukreipta retorika, o taip pat visuomenės nuomonės poliarizacija. Visa tai sutvirtinama prievartos besiimančių įsitikinimu savo nebaudžiamumu. Šios sąlygos priešingos toms, kokiomis pasižymi civilizacijų klestėjimo periodai, kai visuomenė tampa racionalesnė, emociškai stabilesnė ir atvira neutraliam realybės priėmimui.

Vienas iš būdų suprasti, kokia kryptimi juda visuomenė — tvarkos ar chaoso link, — yra jos emocinės būsenos ir požiūrio į prievartą analizė. Pavyzdžiui, viduramžiais Europa buvo persmelkta žiaurumu. Kaip savo knygoje The Civilizing Process rašė sociologas Norbertas Eliasas, impulsų kontrolės praktiškai nebuvo, o prievarta buvo kasdienė norma. Tačiau vystantis socialinėms normoms, konkrečiau, plintant etiketui, buvimas gerbiamuose visuomenės ratuose tapo įmanomas tik laikantis savikontrolės. Tai stimuliavo perėjimą prie taikesnio bendrabūvio.

Eliasas pažymėjo, kad perėjimas prie civilizuotų tarpusavio bendravimo formų vyko organiškai, „gyvūniškesniems žmonių impulsams“ užleidžiant vietą socialiniams prioritetams. Šį procesą lydėjo visuomenę apėmęs savikontrolės įgūdžių įtvirtinimas. Kaip rašė Eliasas, „atskirų žmonių planai ir veiksmai, jų emociniai ir racionalūs impulsai persipina į sudėtingą socialinių sąveikų audinį, formuodami pokyčius, kurių vienas žmogus negali suplanuoti ar valdyti“. Būtent tokie dėsningumai nustato istorinių permainų vektorių. Tačiau prievarta neretai suvokiama kaip vienintelė išeitis desperacijos sąlygomis, ypač jeigu yra įsitikinimas, kad jis liks nenubaustas.

Per visą istoriją žmonija nuo smurto, kaip konfliktų sprendimo būdo, palaipsniui traukėsi, tačiau šis procesas buvo netolygus. Dabar daugelis amerikiečių gyvena neįprastai taikaus kasdienio gyvenimo sąlygomis, tačiau tai nereiškia, kad visuomenė apsaugota nuo ekstremizmo. Kaip rodo patirtis, net labiausiai išvystytos demokratijos yra pažeidžiamos. Patys savaime demokratijos institutai trapūs, ir bendruomenės, ypač tos, kuriose vyksta nuopolis, dažnai tampa smurto arena.

Neseni smurto aktai Amerikoje nors ir nėra kažkas naujo, pabrėžia esantį nestabilumą. Smurtą skatinančias socialines sąlygas stiprina nihilizmą kurstančios ir žiaurumą pateisinančios šiuolaikinės politikos cinizmas. Dėl to nužudymai gatvėse nepasmerkiami, o kartais netgi tampa džiūgavimo priežastimi, o Kapitolijų šturmuojantys maištininkai imami laikyti „politiniais kaliniais“.

Pakantumo smurtui augimas yra nerimą keliantis gilios pilietinės visuomenės krizės požymis. Kai nužudymai pateisinami aukos amoralumu arba peržiūrima istorija, menkinant žiaurumo lygį, tai griauna socialinių ryšių pagrindus. Kuo plačiau paplinta prievarta, tuo didesnė rizika, kad valstybė atsakys eskalacija, iki tiesioginių pasikėsinimų į pilietines laisves.

Socialinių ryšių irimas, arba decivilizacija, gilina krizę. Bendruomenėje, kur nepasitikėjimas institutais stiprinama kraujo liejimu, prievarta tampa katalizatoriumi, bloginančiu tas pačias sąlygas, kurios ją ir pagimdė. Sukurti stabiliai demokratijai būtina nuosekliai atsisakyti smurto kaip instrumento ir kategoriškai neprimti jokių jo pateisinimų — nepriklausomai nuo to, iš kur jis kyla.

Funkcionuojančią visuomenę nuo chaoso skiriantis barjeras visada plonesnis, nei pripratome manyti. Neretai pakanka menkos kibirkšties sugriauti taiką, išprovokuoti minią ar priversti žmogų imtis smurto. Demokratinėje visuomenėje, pagrįstoje laisvės idėja, liaudies valdžia — tai ne tik esminis principas, bet ir abipusis įsipareigojimas, ginantis nuo valstybės piktnaudžiavimo.

Civlizuotumas yra tai, kaip žmonės suvaržo save tarpusavio įsipareigojimais ir kokios elgesio normos jai atrodo priimtinos. Neįmanoma ištaisyti visuomenės, kur viešpatauja prievarta, tiesiog pašalinant jos kilimo priežastis. Būtina siekti pokyčių nesmurtiniais procesais ir ryžtingai atmesti žiaurumo pateisinimą.

republic.ru