„2025 metai tampa istorinio NEPo pabaigos analogu“. Didelis pokalbis su ekonomistu Igoriu Lipsicu (Video)

— O bendrai 2025 metams kokią BPN prognozuojate? Pavyzdžiui, ar gali pakelti iki 30%, kaip prognozuoja kai kurie ekspertai?

— Artimiausias horizontas — 23–25%, aš manau, kad iki vasaros aukštesnių normų neišvysime. Jeigu, atitinkamai, infliacija įsibėgės labiau, tai arčiau metų galo skaičiai gali būti bet kokie. Tačiau tai reikš, kad esame labai kritinėje situacijoje. 30% prieš dabartinį 21% — tai jau visiška bėda. Tai bus jau aiškiai krizinė ūkio būsena.

Man vis atrodo, kad kitų metų svarbiausias žodis — netgi ne infliacija, ne stagfliacija, o „bankrotas“. Iš tiesų bankrotų procesas Rusijoje jau auga. Mes tiesiog to nematome makrorodiklių statistikoje. Viena iš labai keistų dabartinio gyvenimo Rusijoje ypatybių — šalyje atsirado bankrotų pramonė. Tai ištisa apgavikiška schema su tarpininkais ir bankų darbuotojų dalyvavimu. Pastarieji — už „komisinius“ savo kišenėn — suteikia kreditus užsakovams — būsimiems bankrotams, piliečiai ir kompanijos surenka pinigus, išleidžia kur reikia, išveda užsienin, perka valiutą, o paskui — gerai pasirengę — žvaliai paskelbia apie savo bankrotą.

Panašu, mes greitai išvysime daug bankrotų — tiek specialių, užsakytų, tiek ir realių.

Kai aš paskutinį kartą buvau Rusijoje, tai mažiau ant stulpų reklaminius popierėlius — „Šeimyninis bankrotas“. Tai yra, formaliai atsirado ištisa paslaugų sfera, padedanti bankrutuoti pinigus surinkusioms ir paslėpusioms šeimoms, kad jų nebūtų galima atimti.

Tačiau taip pat manau, kad išvysime ir daug korporacijų bankrotų. Ir šioje situacijoje gerokai kelti normą bus baisoka, o nepakelti – sudėtinga. Todėl išvysime kažkokias administracines priemones. Kuo visa tai pataps, pasakyti sunku. 2025 metai — labai didelio neapibrėžtumo metai, kai virš įvairių Rusijos ūkio atšakų pakibs bankroto grėsmė. Aš kasdien skaitau naujienų juostas, ir visą laiką žodis „bankrotas“ išnyra tai ten, tai šen. Tai angliakasiai šaukia, kad jie tuoj tuoj bankrutuos. Tai nekilnojamojo turto vystytojai rengiasi bankrutuoti. Ir, atitinkamai, Federacijos Taryba svarsto jų bankroto moratoriumą.

Tuomet kyla kitas klausimas. NT vystytojai skolingi bankams. O jeigu bankai nepajėgs išieškoti kreditų, tai ar neiškils masinio bankų bankroto grėsmė? Tačiau ką tada daryti su gyventojų indėliais? Ką daryti su bankuose esančiomis kompanijų lėšomis? Neaišku.

Ir šioje situacijoje, žinoma, ekonomika keisis. Ir ar bus galimybė pakelti BPN iki 30%, kaip prognozuoja kai kurie ekspertai, aš kol kas nežinau. Kol kas matome 23–25%, o toliau situacija vystysis. Ir iki 2025-ųjų vasaros išvysime, galbūt,vėlgi gan stipriai pasikeitusią Rusijos ekonomiką. Ir kas toje ekonomikoje vyks ir ar bus galima kelti palūkanas ar reikės jau pereiti prie kažkokio griežto administracinio reguliavimo, sunku pasakyti.

Dabar esminė idėja: priverskime CB išduoti kreditus toms ar kitoms įmonėms vystymui už 3–4%. Tai rašo ir kalba žmonės, kurie ekonomikoje visiškai nieko nesupranta arba nori iš to uždirbti. Aš, kaip tiek metų Rusijos ekonomikoje pradirbęs žmogus, suprantu, kad jeigu žmogui duos kreditą už 3–4% palūkanų, tai to kredito jis į savo kompaniją neinvestuos. Jis tuos pinigus parduos — su marža — už 15% ir iš to kredito pardavimo gražiai uždirbs. Štai r viskas. paskui grąžins savo — lengvatinį — kreditą ir sakys, kaip gi gerai, kad jūs man davėte kreditą.

Tai yra, atsiras spekuliacija kreditais. Todėl to daryti negalima. Tačiau Valstybės dūma spaudžia. Rusijos oligarchai šaukia: „Duokite lengvatinį kreditą vystymui, antraip mes masiškai bankrutuosime, mes jau pralaimime konkurenciją!“ Ir juos iš dalies galima suprasti. Todėl kad jie konkuruoja Rusijos rinkoje su kiniškomis prekėmis ir kompanijomis.

Rusijoje BPN yra 21%, o tai reiškia, kad dabar kompanijos kreditus gauna už daugmaž 25%. O Kinijoje palūkanų norma 3%, tai yra Kinijos kompanijos Rusijos kompanijų atžvilgiu turi geroką konkurencinį pinigų kainos pranašumą ir atitinkamai — kaštų.

Todėl kelti palūkanų normą — reiškia spartinti bankrotų mastą. Nežinau, ar CB žmonės tam ryšis. Veikiausiai išvysime kažkokį bandymą pakeisti visą reguliavimo mechanizmą. Ir kiti metai bus perėjimo prie vis labiau administracinių kovos su infliacija metodų metai. Vėl gi, tai ne aš sugalvojau. Jau dabar Rusijos vyriausybė į visas rinkos atramas — įskaitant ir laisvą kainų nustatymą — realiai nusispjovė. Tačiau ekonomistai-optimistai tebetvirtina, vyriausybė niekuomet negriaus rinkos ekonomikos, visa tai niekai, rinkos ekonomika gyvens amžinai ir gelbės Rusiją iš bėdų vis taip pat puikiai. Tačiau man tai kelia juoką. Viskas kaip tik vyksta atvirkščiai.

Pavyzdžiui, vyriausybė metų gale leido regionų valdžiai susitarti su gamintojais ir prekybos centrais susitarimus dėl ne tik socialiai svarbių maisto produktų, bet ir bet kokių kitų prekių kainos stabilizavimo. Atitinkamą nutarimą patvirtino Rusijos vyriausybė. Tai yra, iš prekiautojų reikalauja stabilizuoti kainas. O tam jiems siūlo savanoriškai — demonstruojant socialinę atsakomybę — minimizuoti antkainius ar netgi prekiauti su neigiamu antkainiu. Tai yra, pardavėjams siūloma dotuoti prekes, kuriomis jie prekiauja, kad kainos nekistų. Tai reiškia, jiems tiekiamų maisto produktų kainos augs, o jie kelti jų negalės, nes pasirašė susitarimą su vietos administracija. Pavyzdžiui, stambūs Rusijos prekybos tinklai jau pardavinėja vištų kiaušinius su neigiamu antakiniu, tai yra pigiau, nei pirko prekę iš tiekėjų.

Kaip suprantate, tai negali ilgai tęstis. Todėl, žinoma, tai reikš jau mažmenininkų bankrotą, o tada bus vyks bankrutavusių parduotuvių nacionalizacija, ir išvysime visiškai kitokį Rusijos ekonomikos vaizdą — su vis labiau apmirštančia rinkos ekonomika ir augančia valstybine prekyba — kaip SSRS po NEPo likvidavimo.

Todėl aš spėju, kad 2025 metai tampa vis akivaizdesnis tokio istorinio NEPo pabaigos analogas. NEPas maitino, palaikė Sovietų Rusijos ekonomiką, bet jis netiko komunistų partijai, neigusiai privačią nuosavybę, o todėl jį likvidavo, galiausiai įginę šalį į kortelių sistemą, į badą. Aš manau, dabar mes išgyvename tokį pat „NEPo №2 likvidavimo“ periodą. Jis prasidėjo pas mus 80-ųjų gale, valdant Gorbačiovui ir Ryžkovui. Paskui, 90-ais ir nuliniais, jis virto rinkos ekonomikos restauracija. O štai dabar mes stebime jo susispaudimą, mažėjimą, naikinimą, Rusijos ekonomikos grąžinimą prie komandinių-administracinių metodų ir perėjimą prie gyvenimo pagal Šiaurės Korėjos modelį.

— Tačiau kaip visa tai įmanoma be ideologijos, be idėjinių žmonių, kurie fanatiškai ta ideologija tiki? Kaip Rusijos valdininkai, daugelis kurių turtingi žmonės, atsisakys savo aukšto vartojimo lygio ir prašmatnaus gyvenimo? Ir vardan ko, kas juos motyvuos visa tai iškeisti į Šiaurės Korėją? Viena yra mimikruoti, vaizduoti užkietėjusius patriotus, nešioti Georgijaus juosteles, stačiatikiškus kryžius, kalbėti į kamerą apie NATO ir gėjų grėsmę dvasinėms vertybėms. Tačiau savo rankomis sugriauti sistemą, kurioje jie dešimtmečius vartėsi kaip sūriai taukuose, argi įmanoma? O ir Putinas, nors ir netiki politinėmis laisvėmis, demokratija, tačiau nuliniais aplink save subūrė ekonomistus, išmanančius rinką, sisteminius liberalus, technokratus, kai kurie iš jų lig šiol valdžioje. Argi ne jis kažkada pasakė, kad SSRS nieko, išskyrus kaliošus, nedaro? Ar galėtumėte argumentuoti?

— Padėkdie! Visi vadinamieji sisteminiai liberalai, kovotojai už rinkos ekonomiką, darys viską, ką jiems įsakys Kremliuje. Priminsiu jums vieną istoriją. Istoriją kartais prisiminti naudinga. Kuomet bolševikai atėjo į valdžią, paaiškėjo, kad jie nieko nesupranta apie ekonomikos valdymą. Ką jie padarė? Jie grąžino į darbą Rusijos imperijos valdininkus, kurie pripratę dirbti rinkos ekonomikoje. Tačiau bolševikai jiems pasakė: mes dabar statysime planinę ekonomiką. Tie žmonės kaip mat persiavė ir pradėjo kurti Sovietų Rusijos planinės komandinės ekonomikos kūrimo metodus — sugalvojo NEPą, sukūrė auksinį červoncą. Тas pats vyksta dabar — nė vienam iš vakarykščių „liberalų“ valstybiniuose kabinetuose nėra jokių problemų, jokių prieštaravimų. Niekas nepasakys: štai mano pareiškimas apie atleidimą, nieko blogo rinkos ekonomikai aš nedarysiu. Patikėkite, visi persitvarkys kaip šilkiniai, darys viską, ką įsakys viršininkas.

Pamirškite visus tuos žodžius — „sisteminiai liberalai“, „liberalai valdžioje“. Visa tai niekai, viso to jau seniai nėra. O yra valstybės valdininkai, kurie pasirengę daryti viską, nes antraip juos išmes iš pareigų, o dar ir pasodins.

Štai dar pavyzdys, kad nei jūs, nei jūsų skaitytojai nepuoselėtų panašių iliuzijų. Mes visi manome, kad CB kovoja su infliacija. Juk Nabiulina — Gaidaro, Čubaiso, Jasino komandos atstovė — ji gi „rinkininkė“! Padėkdie! Pažvelkite, ką ji padarė! Ji ką tik realiai skyrė 2 trln. rublių Finansų ministerijai. Tai daryti draudžia netgi įstatymas. Įstatyme tiesiogiai draudžiama: CB neturi teisės kredituoti federalinį biudžetą. Na ir kas? Nabiulina, naudodama taip vadinamą rinkos ekonomikos mechanizmą, atliko absoliučiai draudžiamą, ekonomiką griaunantį dalyką. Ji suteikė kreditus komerciniams bankams, bet su sąlyga, kad šie kreditai bus išleisti tik obligacijoms pirkti ir Finansų ministerijos. Atitinkamai, bankai ima pinigus iš CB, už tuos pinigus perka Federalines paskolos obligacijas (OFZ) iš Finmino, ši gauna 2 trln. rublių kompensuoti trūkstamus pinigus finansuoti karą.

Kas vyksta toliau? Šie pinigai, 2 trln., per Finminą pateko į ekonomiką. Atitinkamai, CB šias obligacijas paėmė kaip užtikrintas, kaip paskolos laidavimą. Bankai, atitinkamai, jų neišpirko, reiškia, Rusijos Bankas paėmė šias obligacijas į savo balansą, paskui gaus pajamas iš Finmino, o iš tų pajamų 70% sumokės Finansų ministerijai kaip pelno mokestį į valstybės biudžetą. Pinigai lyg ir grįžta ir pavojingo valstybės skolos augimo nėra. Tačiau visgi 2 trln. prekėmis, ekonomikos augimu nepadengtų CB rublių įliejami į ekonomiką. Tai yra Nabiulina, vaizduodama save kovotoja su infliacija, iš tiesų tą infliaciją visais įmanomais būdais spartina. Beje, tai darė Vakarų šalys pandemijos metu, ir tai baigėsi joms aukšta infliacija. Manote, Rusijoje bus kitaip?

„Dabar yra dvi Rusijos — „karo beneficiarų“ ir „karo aukų““

— Ką mes čia vien apie blogus dalykus kalbame. Nors aukščiau ir minėjote, kad infliacija suėda algas, tačiau vis viena tam tikrą laiką žmonės mato, kad jų atlyginimai, taigi, ir perkamoji galia, išaugo. Štsi tik kelios nesenos antraštės: „Vidutinis atlyginimų lygis Rusijoje išaugo 35%. Augimo lyderiais tapo vairuotojų ir reklamuotojų аtlygiai“; „Rusijoje — rekordinis per 17 metų realių atlyginimų augimas. Ir periferiniai rajonai gerokai lenkia didmiesčius“; „2024 metais greičiausiai augo vairuotojų ir suvirintojų atlyginimai“. Žinoma, gali būti, kad visa tai neilgam ir yra manipuliuojama statistika, tačiau tikrai negalima neigti, kad praeinančiais metais dėl augančių pajamų rusai galėjo leisti sau pirkti daugiau, nei anksčiau. Ką pasakysite?

— Atlyginimai auga — tai pernelyg stiprus pareiškimas. Negana to, nekorektiškas. Reikia suprasti, kad atlyginimai auga ne visiems. Nebegalima kalbėti apie Rusiją kaip apie vieningą esybę. Dabar yra dvi ekonomiškai skirtingos Rusijos. Yra „karo beneficiarų“ Rusija, ir yra „karo aukų“ Rusija. Tai teisingas vaizdas. Yra Rusija, kuri lobsta iš karo, ten kelia atlyginimus, ten eina dideli kontraktai, ir ten bendrai yra kažkoks pajamų augimas. Taip, ši Rusija egzistuoja, ji ne maža. Aš skaičiavau ir gavau, kad

Šios „karo Rusijos“ beneficiarai, įskaitant šeimas, yra 26–28 mln. žmonių, kas penktas šalies gyventojas. Auga jų algos, pajamos iš karinių kontraktų. Tai neginčytina. O štai likusi dalis nieko panašaus nepatiria.

Darbo užmokesčių augimas civiliniame sektoriuje tapo nebepastebimas jau šių metų vasarą. Ir toliau darbo užmokesčiai neaugs. Atvirkščiai, žmones pradėjo siųsti į neapmokamas atostogas. Toliau visi biudžetininkai: gydytojai, mokytojai ir taip toliau, visi šie žmonės ypatingų priedų prie algos negauna, o dėl to neretai išeina iš darbo.

Ir galiausiai, nepamirškite, kad Rusijoje 41 mln. pensininkų, kuriems darbo užmokesčių pakėlimas jokio džiaugsmo neteikia, atvirkščiai, jie skurdėja. Mano kolega Sergejus Aleksašenko, įprastai rašantis optimistiškiau, nei aš, atliko gerą skaičiavimą — jis pažiūrėjo, kaip keičiasi vidutinės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis. Pagal Tarptautinės darbo organizacijos normatyvus, pensija turėtų siekti apie 40% buvusio užmokesčio. Tai yra, išeinant į pensiją, pajamos sumažėja 2,5 karto, tačiau ir išlaidos sumažėja, visgi galima gyventi. Rusijoje šis santykis visada buvo mažesnis, tačiau kažkiek laiko augo. Pasiekė, jei gerai pamenu, kiek daugiau, nei 30%. Dabar jis vėl nukrito iki 23–26%.

Tai yra, išeinantys į pensiją, tampa keturis kartus skurdesni nei tuomet, kai dirbo. Iš čia išvada ,kad pensininkas vidutiniškai keturis kartus skurdesnis už dirbantįjį. Tačiau dirbančiųjų daugiau. Ir mažmeninės kainos orientuojamos į pagrindinę pirkėjų masę, į dirbančiuosius. Todėl, kai auga darbo užmokesčiai, pensininkai tampa vis nelaimingesne, nuskriausta gyventojų dalimi. Todėl dirbančiųjų darbo užmokesčiai kai kur padidėjo, bet ne visur. Daug kur biudžetuose ji nepadidėjo. Jiems per metus algą indeksavo 5%. O pensininkams visai košmaras. Jiems pensiją irgi 5% indeksavo. Tačiau jeigu kainos išaugo 13–18%, tai visi šie žmonės nusirito į kur kas žemesnį gerovės lygį.

Negana to, kitais metais vietoje darbo užmokesčio augimo, kaip aš jau sakiau, išvysime nedarbo augimą. Todėl, kad kompanijos užsidarinės, žmones atleidinės arba bus slaptas, neapmokamų atostogų pavidalo, nedarbas. Švytuoklė pajudės priešingon pusėn. Taip, kurį laiką jis judėjo ekonomikos augimo kryptimi, valstybė liejo gigantiškus pinigus į gynybos pramonę, ji tempė savo tiekėjus, ji augino visų armiją aptarnaujančių pajamas. O visa tai nemenkas kąsnelis. Tai ne tik darantys tankus. Tačiau ir tie, kurie, tarkime, gamina maisto produktus armijai, stato kokias nors konstrukcijas armijai, viską vežioja armijai, tai ir karo ligoninių gydytojai.

— Kai kurie ekspertai mus tikina, kad 2025 metais rusų laukia indėlių pasiėmimo, jų perkėlimo sąskaitose ir pinigų išsigryninimo bankomatuose apribojimai. Kai kas kalba apie kiprišką indėlių apribojimo variantą, kai kas — tiesiog apie indėlių užšaldymą. Rusijos vyriausybė gali to imtis?

— Kiek visa tai tiesa, pasakyti negaliu. Kol kas viskas skendi rūke. Kipro scenarijus — paprastas. Bankas išsaugo jums prieigą prie tam tikros — nedidelės — jūsų pinigų dalies, o visi likę pinigai konvertuojami į to banko akcijas. Tai reiškia, kad formaliai pinigų jūs nepraradote, jų nekonfiskavo, į teismą paduoti negalite. Formaliai akcijos — tai likvidi prekė. Ją galima parduoti. Tik dabar jų niekam nereikia, niekas už jas nė kapeikos nesumokės.

Ar toks variantas įmanomas Rusijoje, nežinau. Tačiau Rusija tiek kartų plėšė savo gyventojus, kad jokių panašių apiplėšimo akcijų atmesti negalima. Visko gali būti, todėl situacija neaiški.

Rusijos bankai yra pavojingoje zonoje. CB šiais metais bandė juos labai palaikyti, padėjo visaip uždirbti pinigų. Tačiau vis viena yra didelių problemų, ir jos susijusios su NT vystymu. Todėl kad, kuomet byra statyba, tai iš karto bėdon patenka ir juos kreditavę bankai.

Galima pažiūrėti, pavyzdžiui, situaciją Japonijoje. Ten 80-ųjų gale buvo beprotiškas statybų bumas. Buvo idėja, kad reikia didinti būsto komfortiškumą, reikia statyti naujus būstus, būstai tik brangs, tad naudinga investuoti pinigus į gyvenamųjų namų statybą. Todėl bankai investavo daugybę pinigų į statybas.

Tačiau paskui rinka griuvo, ir daugybė nekilnojamojo turto tapo nelikvidžiu. Kreditai nebuvo grąžinti, ir prasidėjo siaubingos Japonijos bankų istorijos su daugybe blogų kreditų balansuose. Ir tai iš karto sukėlė baisingą kreditų krizę ekonomikoje. Prasidėjo bendra ekonomikos krizė. Japonijos ekonomika dėl to atsidūrė depresijoje, trukusioje 30 metų. Bendrai, jokio veržlaus ekonomikos augimo nebebuvo. Negana to, jie periodiškai patekdavo į defliaciją (bendras kainų mažėjimas — infliacijos priešingybė) ir daug metų su ja kovojo. O defliacija — tai labai baisi situacija ekonomikai. Defliacijos sąlygomis užsiimti verslu tampa itin pavojingas. Pamenu, Japonijos vyriausybė svajojo apie tai, kad būtų bent 1–2% metinė infliacija. Ir galiausiai atsirado ekonomikos sąstingis ir kritimas. Japonija ligi šiol iki galo nuo to neišsigydė.

Rusijoje irgi yra tokia grėsmė, nes pastatyta labai daug būstų. Visi jie pastatyti už Rusijos bankų kreditus. Tačiau kreditai buvo skaičiuojami kažkokiam realizacijos laikui: dviem-trim metams. Dabar tai nepavyksta. Yra skaičiuojama, kad pardavinėjant dabartiniais tempais visi Rusijoje pastatytus būstus pavyks parduoti per 15 metų. Tai reiškia, kad kreditai negrąžinami, o tada kaip bankai vykdys savo įsipareigojimus indėlininkams? Visiškai neaišku.

Negana to, jeigu prasidės masiniai bankrotai, reiškia, kreditai vėl nebus grąžinti, tada kaip bankai išpildys savo įsipareigojimus indėlininkams? Todėl, ir tik todėl, ne todėl, kad mes sugalvojome kažkokias gąsdykles, o todėl, kad matome grėsmes bankų sistemos stabilumui, kyla prielaida, kad bus kažkokios problemos su bankuose saugomais gyventojų pinigais. Tiesiog kol kas tai dar neprasidėjo, tačiau tokios grėsmės potencialas yra.

 

 

 

Aš neprognozuoju, nežadu, kad iki vasaros prasidės pinigų užšaldymas, tačiau rimtų, realių grėsmių esama.

Pažvelkite, Federacijos taryba jau svarstė NT vystytojų bankroto moratoriumą, nes, tikriausiai, statybų sferoje jau tapo labai baisu. Moratoriumas reiškia, kad bankas negali paskelbti vystytojo bankrutavusiu, paimti jo pastatytų namų ir pradėti juos pigiai pardavinėti, kad sugrįžtų bent kiek. Bus uždrausta atlikti bankroto procedūrą. Bankas pateikia vystytojo bankroto ieškinį, o teismas ieškinį priimti atsisako, motyvuodamas, kad Federacijos Taryba įvedė moratoriumą. O tada kaip bankas išsisuks? Atėjo indėlininkai, prašo pinigų, o jis pinigų neturi. Vadinasi, tuos pinigus jam privalės duoti CB, tačiau tada bus visiškai beprotiška infliacija. Arba reikia skelbti banko bankrotą, arba realizuoti tą patį Kipro scenarijų — štai visas sprendimų asortimentas.

— Kaip prognozuojate tolesnį valiutų kursą 2025 metais?

— Remiantis fundamentaliais faktoriais, rublis turi nuvertėti. Ir to logika labai paprasta, ją supras bet kas. Kursas nustatomas pagal tai, kiek Rusija gauna pajamų, eksportuodama savo gamtos resursus, ir kiek jai reikia valiutos įsigyti rusų vartojamas prekes. Vaizdas maždaug toks: eksporto pajamos, netgi remiantis oficialia statistika, gan stipriai mažėjo. Gal kiek painioju skaičius, tačiau ten anksčiau būdavo gaunama maždaug ＄5 mlrd. per mėnesį, dabar ateina ＄3 mlrd. Vadinasi, valiutos gaunama mažiau, iš eksporto gaunamos valiutos perviršis, lyginant su importui išleidžiama valiuta, mažėja. O importą sumažinti nelabai galima, nes be importo kai mat išnyksta prekės iš lentynų. „Eksportui stagnuojant, importas vėl ėmė kilti, dėl to prekybos proficitas lapkritį (＄6,3 mlrd.) tapo minimalus nuo 2023 metų liepos (＄6,2 mlrd.)“.

Pateiksiu skaičius. VTB ir CB susiginčijo dėl devalvacijos įtakos situacijai ekonomikoje. VTB (o tai praktiškai valstybinis bakas) pateikė savo skaičiavimus: rusų vartotojų krepšelyje 25–26% — importinės prekės. Todėl, kai rublis nuvertėja, tai visas tos vartotojo prekių krepšelio ketvirtis kaip mat brangsta. O jūs įsivaizduokite, aš sumažinu vartotojo krepšelio asortimentą 25%. Kas bus jūsų parduotuvių lentynose, jei ketvirtis prekių išnyks? Iš tiesų išnyks daugiau, nes netgi tos prekės, kurios vadinamos rusiškomis, gaminamos, naudojant užsienietiškas komplektuojančias dalis.

Pavyzdžiui, sakoma, kad KAMAZ — rusiškas sunkvežimis. Tačiau jeigu pažiūrėjus, iš ko jis surenkamas, tai paaiškės: 20–30% komponentų importiniai. Anksčiau buvo vokiški — dabar kiniški. Ir taip visoje Rusijoje — ir pramonėje ir žemės ūkyje — daugelis komponentų importiniai. Kuomet tai išnyks, to nebus kuo pakeisti. Aš visą laiką pateikiu vieną ir tą patį faktą. Jūs perkate rusiškus vaistus, tačiau tie vaistai pagaminti iš importuojamų medžiagų: „apie 80–85% rusiškų preparatų gaminama iš importinių substancijų, anksčiau paskaičiavo RNC Pharma“. Rusijoje nėra tuos komponentus gaminančios chemijos pramonės, jos nepajėgė pastatyti. Todėl vaistas lyg ir rusiškas, kompanija Rusijos, pavadinimas rusiškas, o tai, iš ko jis pagamintas, importuojama. Jeigu visa tai brangsta dėl nuvertėjančio rublio, tai brangsta ir vaistas. Ir ateinate į vaistinę, piktinatės: spekuliantai, sukčiai, šliužai, reikia ant jūsų valstybę užsiundyti. Tačiau jie nekalti — jie gamina savo tabletes iš importinių žaliavų.

Todėl valiuta importui reikalinga, be importo Rusija gyventi negali. O kadangi valiutos mažėja, tai suprantama, kad keisi ir kursas. Be to, kai rublis devalvuojasi, tai Finansų ministerijai labai patinka, perskaičiuojant valiutines įplaukas aukštesniu kursu, ji gauna didesnę rublių masę. Nuo didesnės rublių masės Finminas gauna daugiau mokesčių ir užtaiso biudžeto skyles. Todėl valstybė labai nori devalvacijos, svajoja apie devalvaciją, ir, sprendžiant iš visko, ją aprūpina.

Taigi, trumpalaikiai kurso svyravimai gali vykti — iki trijų, keturių, penkių rublių. Tačiau svarbiausia — tendencija, o tendencija paprasta.

Prisiminkite, koks kursas buvo 2013 metais ir koks kursas dabar. Per tuos metus rublis nuvertėjo daugiau, nei trigubai. Štai jums ilgalaikis dėsningumas. Ir jis nesikeis.

Kad jis pasikeistų, Rusija privalo išmokti pardavinėti labai daug prekių į užsienį už valiutą. O kokias prekes ji gali pardavinėti už valiutą? Be žaliavų ir kviečių ji nieko neturi. Ji nieko tokio negamina, ko kam nors pasaulyje reikėtų. Rusiški automobiliai, rusiški lėktuvai, rusiški laivai, rusiška avalynė, rusiška apranga? Kam viso to reikia? O apie ką rusiško svajoja užsienio pramoniniai vartotojai, išskyrus rusiškas dujas, rusišką uraną, rusišką titaną? O dabar įvedamos sankcijos netgi žaliavoms, netgi aliuminiui sankcijos taikomos.

— Beje, apie sankcijas. Baigiantis metams, Europos sąjunga nusprendė Kremliui pateikti eilinę „dovanėlę“ — 15-tą sankcijų paketą. Jame apie 500 kompanijų, ten yra там skyrius apie naftos pramonę. Sakoma, kad visos tos per pastaruosius tris metus įvestos sankcijos Rusijos ekonomikos stipriai nepaveikė. Kaip šį kartą?

— Vakarai labai atsargūs ir netgi baikštūs. Todėl tai, ką jie skelbia, visa tai kol kas tokie ketinimai. Konkrečiai, jie pasakė, kad uždraus Rusijos naftos laivyno laivams plaukti į Europos uostus. Tačiau bendrai, aš manau, tie laivai kelionės tikslą pasieks. Nors jie stengiasi visgi svarstyti praplaukimo per Danijos sąsiaurius uždarymo klausimą, tačiau daro tai taip lėtai, taip baikščiai, kad kol kas tai rimtos grėsmės Rusijai nekelia.

Rusiją būtų nesunku parklupdyti, uždarius jos tanklaiviams Bosforo sąsiaurį, Dardanelus ir Danijos sąsiaurius. Man sako: tai neįmanoma, yra laisva laivyba. Tačiau aš specialiai pažiūrėjau jūrų teisės konvenciją, kurią priėmė JTO. Ten yra galimybė, remiantis laivų ekologiškumo kontrole visą tą reikalą arba apsunkinti, arba visai nutraukti. Taip tikriausiai ir yra. Štai ką tik Kerčės sąsiauryje sudužo du rusiški tanklaiviai — 40 metų senumo! Kokia ekologinė problema kils Juodojoje ir Azovo jūroje, netgi baisu įsivaizduoti.

Taigi, iš principo būtų galima uždrausti ar apsunkinti Rusijai savo naftos gabenimą jūra. Tačiau Vakarai to nedaro. O visi tie sankcijų paketai, taip, tam tikrą žalą Rusijai daro, Rusijos ekonomikos ateitį daro absoliučiai apniukusia ir ganėtinai neperspektyvia. Ten nėra jokių kokio nors vystymosi, technologinio progreso, gerovės augimo šansų, visa juda susitraukimo link. Tačiau tai kol kas vis dar ne katastrofiškos sankcijos.

— Kaip, jūsų požiūriu, Rusijos ekonomiką gali paveikti Trumpas?

— Nors Trumpas ir nenuspėjamas, tačiau jis gali įvairiai pakenkti Rusijai. Dabar JAV vyksta ganėtinai įdomi schema, kuri aptarinėjama spaudoje. Tai bandymai paspausti Trumpą susitarti su Venesuelos prezidentu Maduro. Kalba apie tai, kad Venesueloje yra didžiausios naftos atsargos, ir amerikiečiai norėtų iš to uždirbti. Ten labai dideli kompanijos Shell interesai. Štai ji ir įkalbinėja Trumpą rasti kokį nors kompromisą su Maduro ir leisti naftos gavybą ir eksportą iš Venesuelos. Jeigu tai pavyks, tai į pasaulinę rinką siūbtelės ir labai didelis naftos iš Venesuelos srautas.

Be to, žinoma, mes matome, kad bus didinama naftos gavyba JAV. Į pasaulio rinką aktyviau išeis Kanada. Suprantama, tai nuo Trumpo nepriklauso. Nors jis irgi gali šį reikalą paveikti, kadangi kadaise buvo pastatytas didelis Keystone naftotiekis iš Kanados iki link Meksikos įlankos, kad nafta iš Kanados eitų per JAV teritoriją. Bidenas šį projektą uždarė, ir naftotiekis neveikia. Jeigu Trumpas šį naftotiekį atblokuos, tai nafta iš Kanados eis iš karto dviem naftotiekiais. Pirmasis — Keystone Meksikos įlankoje, o paskui jau į Europą. Antras — kanadiečiai pastatė savo naftotiekį į Ramiojo vandenyno pakrantę, o iš ten nafta eis, suprantama, į Aziją. Tai yra, naftos gavybą didins Kanada, JAV, Brazilija, Gajana. Tai reikš, kad po Trumpo egida ar netgi be jo pastangų, išvysime naftos pasiūlos augimą. Tai suteiks pajamas Amerikos verslui. Tai atpigins benziną. Tai bus labai svarbus Trumpo autoriteto įtvirtinimo JAV faktorius.

O Rusijai tai, žinoma, bus ekonominė katastrofa, nes kaina nukris labai stipriai. Ir Rusija, kuri labai stipriai priklauso nuo pajamų iš naftos, pateka į labai didelę bėdą. Jeigu negaliu gerai uždirbti iš naftos eksporto, tai ypatingos prasmės nėra iš viso išgauti naftą. Todėl, kad vidinėje rinkoje tiek neuždirbama. Atitinkamai, visa naftos kompanija taps nuostolinga. Tuomet mažinsiu gavybą, tada sumažės naftos pasiūla vidinėje rinkoje. Tai yra, čia gali būti labai įvairūs variantai, reikia skaičiuoti ir nagrinėti, tačiau iš principo tai — bet koks variantas — didelė bėda Rusijai.

Nafta ir dujos stipriai maitina Rusiją. Vertinama, kad 67% Rusijos BVP — iš naftos pramonės. Tai ne vien pajamos iš naftos ir dujų, o visa tai, kas susiję su naftos atšaka. Jeigu ši atšaka bus krizėje, tai ji labai veiks Rusijos BVP formavimą, Rusijos pajamas. Ir štai tada šalies judėjimas gyvenimo à la Šiaurės Korėja kryptimi labai paspartės: kortelės, talonai, deficitas, krizė, nedarbas, nedarbo pašalpos ir visos kitos „grožybės“. Tuo pat metu valstybė finansuos karą, o visa likusi ekonomika užsilenkinės. Taip, tai vėl niūri profesoriaus apoka-Lipsico prognozė, kaip kai kas kalba apie mane. Tačiau jau vargu ar Rusija sugebės kaip nors išsisukti nuo tokios prognozės.

— Ir ką tokiomis sąlygomis daryti kol kas vis dar vidurinės klasės rusams: ką nors supirkinėti, kažkur išleisti, kaupti, investuoti, atidaryti verslą, eiti dirbti į biudžeto sferą, trauktis šešėlin, slėptis?..

— Aiškinti rusams, kas dedasi šalyje, ganėtinai sudėtinga. Jie netiki. Stebiu įdomią situaciją: rusai masiškai bėga į rusišką fondų rinką ir įvertė ten ganėtinai daug pinigų — apie 1 trln. rublių. Ko jie tikisi, aš negaliu pasakyti. Jie kažkodėl tiki, kad dabar pigiai įsigis akcijų, kurių kursas stipriai nukrito, o paskui tos akcijos smarkiai pabrangs, ir jie iš to praturtės. Tai ganėtinai beprotiškas modelis. Jis aprašo nerealią konstrukciją: Rusija staiga baigia karą, joje prasideda audringas ekonomikos augimas ir rusiškos kompanijos ims gerai uždirbti. Visa tai labai juokinga, nes užsienio investuotojų nėra, niekas nieko pirkti nenori, o galiausiai po Rusijos rinką bėgioja minia bepročių fizinių asmenų, kurie stengiasi kažką vienas kitam parduoti, rinka visiškai supuvusi, be perspektyvų.

Tačiau rusai nesupranta, ką daryti, jie panikuoja, stengiasi apsaugoti savo santaupas, griebiasi ko tik gali — kai kas fondų rinkos, kai kas kriptovaliutomis stengiasi užsiimti. Bendrai, žinoma, tokia baisoka istorija žmonių, iš kurių realiai atėmė galimybę kaupti juodai dienai ir senatvei.

Todėl, žinoma, kokių nors naudingų rekomendacijų duoti negaliu. Galiu tik pasakyti:

pirkite ilgo naudojimo prekes, kol kas jų dar yra. Paskui juo 10–15 metų taisysite, tačiau turėsite nors ką, nors dulkių siurblį, nors skalbimo mašiną, turėsite kuo naudotis, bus nors kažkoks buities komfortas.

Be to, „taisykite“ savo sveikatą, kol kas yra bent kažkokių vaistų, kol kas yra medicinos technika, kol kas dar ne visi gydytojai, kurie gali išvykti iš Rusijos, išvažiavo. Mokykite vaikus, kad jie išvyktų į užsienį, jie, gali būti, ten įsitvirtins, paskui jus išsiveš.

Nelabai linksmi patarimai. Tačiau Rusijoje linksmai patarimų apie gerovės išsaugojimą suformuluoti tiesiog neįmanoma.

— Patikslinantis klausimas. Tarkime, pas rusą mėtosi keli milijonai rublių. Kalbate apie statybos rinkos griūtį. Ar įmanoma, kad tie butai, kuriuos dabar pastatys, mažai kas pirks, paskui iš bankrutuojančių kompanijų juos išpirks bankai, o paskui pigiai pardavinės. Ar protinga laukti tų masinių bankrotų, jeigu, žinoma, Federacijos taryba to neuždraus, ir pirkti tuos butus? Ar vargu ar verta taip ilgai nežinia ko laukti?

— Taip, tokia istorija įmanoma. Nekilnojamojo turto rinkoje įvairūs žaidėjai. Konkrečiai, ten yra toks specifinis žaidėjų tipas, kurie Rusijos rinkoje vadinami „perpardavinėtojai“. Tai kompanijos, kurios uždirba, iš vystytojų išpirkdamos ištisas naujų namų laiptines, kad paskui pelningai jas perparduotų. Atitinkamai, pirko jie tuos butus už kreditus, kurie kuriuos ėmė iš bankų, ir dabar, kai pardavimų nėra, kreditų grąžinti jie negali. Veikiausiai, jie pirmieji ir bankrutuos, pradės mažinti kainas, ir tie butai pirmieji pasirodys rinkoje su didelėmis nuolaidomis. Primenu, kad tai ne aš pasakiau. Tai pasakė mūsų vicepremjeras, kuruojantis statybą: mes laukiame galimo nekilnojamojo turto kainų kritimo. Tad, statybos organizacijų tvirtumo atsarga mąžta, ir ką galų gale jie darys, neaišku.

Taigi, taip, gali būti, įsigyti pavyks, nors kiek tada kainuos tie butai, kiek uždirbsite ir kokia bus kaina rubliais dėl infliacijos, dabar jums niekas nepasakys. Todėl čia gali būti ir didelės problemos. Tačiau ko jau tikrai neverta dabar daryti — pirkti nekilnojamąjį turtą kaip investiciją. O štai palūkėti, kol kaina už nekilnojamąjį turtą nukris, tam tikra prasmė yra. Laukite, jeigu turite kantrybės.

republic.ru