„Žemiausias derlius nuo 2021 metų“. Bet tai į sveikatą.

— Norėtųsi pradėti nuo žiemkenčių derliaus prognozių. Kaip suprantu, jis kažkoks labai nelinksmas?

— Taip, prognozė nelinksma. Bendrai galima sakyti, kad pasėlių būklė daugelyje vietų blogiausia per dešimtmečius. Du kartus per metus, lapkritį ir pavasario pradžioje „Roshidromet“ įvertina pasėlių būklę visoje Rusijoje. Ir jos duomenimis, nesudygusių ar blogos būklės pasėlių dalis blogiausia per visą stebėjimų istoriją. Tai yra, galima užtikrintai sakyti, kad jis blogiausia per kelias dešimtis metų.

— Kuo tai gresia?

— Esant kitoms tokioms pat sąlygoms, jei orai bus artimi vidurkiui, gresia derlingumo sumažėjimu, kuris jau ganėtinai užtikrintas. Pas mus žiemkenčiai sudaro maždaug 70％ bendro kviečių derliaus, o kviečiai — pagrindinė Rusijos grūdinė kultūra. Ir jai ruduo yra labai svarbus, nes žiemkenčiai kviečiai sėjami prieš žiemą, ir koreliacija tarp augalų būklės rudenį ir galutinio derlingumo ganėtinai aukšta. Todėl galima gan užtikrintai kalbėti, kad žiemkenčių kviečių derlius kitais metais [2025] bus gerokai mažesnis nei įprastai. O tai reikš, kad ir bendras kviečių derlius, mūsų vertinimu, bus gan vidutiniškas. Kol kas manome, kad tai bus mažiausias derlius nuo 2021 metų. Palyginimui: mūsų šių metų prognozė — 81,9 mln. tonų, o naujausia kitų metų prognozė — 78,7 mln. tonų. Ir tai jau gerokai mažesnis už vidutinį derlių. Pavyzdžiui, 2023 metų derlius — 93 mln. tonų, o rekordinis per visą Rusijos istoriją 2022 metų derlius — 104 mln. tonų.

— Taip, aiški mažėjimo tendencija. Jūsų požiūriu, ką tai labiau paveiks? Rusijos grūdų eksportą ir, atitinkamai, pasaulines kviečių kainas ar visgi vidinį vartojimą ir kainas?

— Tai daug ką paveiks. Paskutinius sezonus Rusija buvo kviečių eksportuotoja №1 pasaulyje. Ne bendrai grūdinių kultūrų, žinoma, nes prie jų priskiriami ir kukurūzai, pagal kuriuos mes ne pirmoje vietoje, tačiau pagal kviečius mes lyderiai. Nepaisant blogos prognozės, Rusija, tikėtina, kitame sezone lyderystę išlaikys (sezonas trunka nuo liepos iki kitų metų birželio), kito sezono eksporto prognozė — 44 mln. tonų. Rekordas buvo 52 mln. tonų. Kitą sezoną, kuris prasidės 2025 metų liepą, mūsų eksportas, tikėtina, nusileis žemiau 40 mln. tonų, ir pastebimai žemiau. Formaliai tai vis dar bus pirma vieta. Taiau jeigu mažėjimo tendencija išliks ir 2026 metais derlius nebus puikus, tai visai įmanoma, kad 2026–2027 metų sezone Rusija lyderės poziciją jau užleis.

Tiesiog, jeigu liks dabartinis eksporto muitas ir visi kiti ant Rusijos augalininkystės užmestos smaugvirvės, tai neišvengiama. Tai ne klausimas „jeigu“, tai klausimas „kada ir kokiu tempu“.

Mes,tiesą sakant, tai matome. Tiesiog ekonomika juda lėtai, o žemės ūkis dar lėčiau. Visa tai vyksta palaipsniui.

— Šiaip ar taip, tendencija žemėjanti.

— Taip. Žinoma, dabartinis derlius — didžiąja dalimi yra orų funkcija. Santykinai, pusė faktorių — orai, pusė — ūkininkų finansinės problemos, susijusios su valstybės veiksmais. Ši situacija išliks. Jei kalbėtume apie naują blogą derlių, tikėtina, kol kas tik 2025 metų, tai irgi ne tik valstybės politikos funkcija, tačiau ir blogų orų. Neverta kalbėti, kad pas mus viskas smunka tik dėl to, kad valstybė pernelyg daug pinigų paima iš ūkininko kišenės — dar ir nesėkmė. Bendrai, 2024 metai buvo itin blogi orų atžvilgiu. Žiemkenčiai tais metais po žiemos puikiai sudygo, viskas buvo nuostabu. O nuo balandžio užgriuvo problemos: sausra, gegužės šalnos europinėje Rusijos dalyje, o paskui sausra, sausra, sausra. Sibire siužetas buvo visiškai kitoks: ten atvirkščiai, buvo pernelyg daug kritulių. Tačiau Rusijai pernelyg dideli krituliai įprastai nebūna problema. Problema — sausra. Ir štai ši sausra pakenkė ir tų metų derliui, ir, tikėtina, atsilieps kitais: ji buvo tokia ilga ir plati, kad atsiliepė ir žiemkenčių pasėliams. Pavyzdžiui, Rusijos pietūs, pagrindinis aruodas, visų pirma Rostovas, tokio žemo dirvos drėgmės lygio nematė jau daug dešimtmečių. Tai yra, daugelis ūkininkų, mūsų klientų, kurie dirbo visą postsovietinį laiką, jie tiesiog iš viso nepamena tokių sausų laukų, kaip šiais metais.

— Kalbėjote apie valstybinio reguliavimo vaidmenį. O čia lyg tyčia, jei pasitrauksime nuo kviečių, Rosselnadzor uždraudė importuoti kukurūzų ir saulėgrąžų sėklas iš keturių šalių, neva dėl kenkėjų ir ligų. Jūs kažkur rašėte apie tai, kad įvesti draudimai kaip tik didžiausiems sėklų medžiagos gamintojams. Kiek ši problema rimta?

— Tai kaip tik viena iš problemų, nors, jei kalbame apie valstybę muitas — pagrindinė problema. Todėl sakiau, kad smaugvirvė ne viena, jų daug. Pavyzdžiui, valstybė savo rankomis papildomai apsunkina ūkininkams gyvenimą, taip pat ir savo idée fixe, kad, girdi, pernelyg didelė sėklų dalis importuojama. Mums tiekimą apribos, ką darysime. Todėl mums reikia visaip didinti rusiškų sėklų dalį ir mažinti importinių. Ir dėl to prie visų pastarųjų metų kviečių eksporto kvotų ir eksporto muitų problemų dar buvo įvestos importinių sėklų kvotos — girdi, mums čia staigiai importą keisti reikia. Ir taip, savaime suprantama, kuria papildomas problemas, nes brangsta sėklos. Sėklų trūkumas gali pasijusti vienu ar kitu metu gali pasijusti, kaip tai buvo, pavyzdžiui, 2024 metų gegužę, kai iššalo žiemkenčiai ir daugelis norėjo laukus užsėti saulėgrąžomis, o saulėgrąžų sėklų jokia kaina nebuvo galima įsigyti. Ir taip auga išlaidos, savikaina, nes rusiškos sėklos dažniausiai blogesnės už importines.

— Aš apie tai, kad jei gamintojai štai taip spaudžiami pereiti prie vietinių sėklų, tai gal būtent šis perėjimas prie vietinių sėklų kažkiek daro įtaką, kad nepalankūs orai augalus veikia stipriau, nei galėtų?

— Iš principo taip, atsparumas nepalankiems orams bus blogesnis. Šiaip šimtaprocentinę importokaitą surengti bet kokiame sektoriuje labai paprasta: visiškai uždarome importą ir viskas — pavirstame santykine Šiaurės Korėja, visišką autarkiją kur viskas sugriuvę. Tačiau užtat viskas sava, bent jau kurį laiką.

— Taip, tačiau paskui kaip humanitarinę pagalbą pradeda siųsti ryžius, jei kalbame apie Šiaurės Korėją, ar kviečius, jei apie SSRS.

— Bet juk 100％ importokaita, teisingai? Klausimas išspręstas? Išspręstas. Šaunuoliai? Šaunuoliai.

— Atsižvelgiant į visa tai, kaip jausis žemės ūkis? Jo atsparumo pakaks ar mums jau reikia imti jaudintis dėl maisto produktų?

— Ne, dėl maisto produktų artimiausiais metais jaudintis nereikia, ten viskas bus normaliai. Jeigu nieko nepasikeis su muitais, kvotomis ir visu kitu, toliau palaipsniui nyks augalininkystė, kas, kaip matome, jau gan ryšku. Vyks tolesnė viso šio sektoriaus archaizacija. Tai reiškia, žemesnis technologijų lygis, mažiau trąšų, blogesnės sėklos, kas reikš didesnę orų keliamą rizikų.

Tai viena dalis mūsų aptariamos temos. Yra ir kita. Rusijos augalininkystė — ne vieną dešimtmetį aukšto konkurencingumo rinka, kurioje išgyveno stipriausieji. Ir trečiajame dešimtmetyje tie, kas dar tebeužsiėmė augalininkyste, buvo pasauliniu, o ne Rusijos lygiu konkurencingi gamintojai, kurių visi techniniai procesai buvo artimi optimaliems. Tačiau norint laikytis tokio dešimtmečiais patikrinto proceso, būtina iš hektaro gauti tam tikrą pajamų ir pelno lygį. Jeigu jis esmingai kinta, kaip tai nutiko pastaraisiais metais, kai kas neišlaikys, kai kas, maksimaliai viską sumažinęs ir supaprastinęs, išgyvens, tačiau tam reikia laiko.

Be importinių sėklų kvotų, valstybė griežtina ir žemės ūkio technikos importo taisykles. Utilizacijos rinkliava nuo 2025 metų turi išaugti penkeriopai. Žemės ūkio technika, suprantama, brangs, o jos aprūpinimas sumažės.

Antroji Rusijos žemės ūkio dalis — gyvulininkystė, ir situacija joje kitokia. Ten irgi yra sunkumų su importinių ingredientų tiekimu, visų pirma, pašarų. Tačiau ten augimas iš inercijos tęsiasi. Ir, griežtai tariant, gyvulininkystė pelnosi iš dirbtinio augalininkystės produkcijos kainų mažinimo. Nes perka už rusišką žemą kainą, o eksportuoja pasauline kaina ir eksportas auga. Rusija pateko į mėsos eksportuotojų dešimtuką. Kitas faktorius — aktyvus pajamų augimas šalyje, virstantis gyvulininkystės produkcijos paklausos augimu. O, pavyzdžiui, augalinių riebalų produkcijos gamintojai, tai yra, visko, kas daroma iš riebių sėklų, iš viso puikiai gyvena.

Tačiau problema ta, kad augalininkystė — tai pagrindas, ant kurio stovi ir augalinių riebalų sektorius, ir gyvulininkystė. O kai augalininkystėje prasidės dar rimtesnės problemos, link kurių visus šiuos metus ėjome ir eisime toliau, tai problemos kils visiems jų vartotojams. Dabar jie puikiai jaučiasi, perdirbdami ar naudodami augalines žaliavas, kurių kainos, pasauliniu lygiu, itin žemos. O žemos jos todėl, kad Rusija dar eksportuotoja. Kai tik Rusija nustos būti stambiu eksportuotoju, grubiai tariant, pasaulinė kaina bus ir šalies viduje. Štai tada galime laukti problemų augalininkystės produkciją naudojančiuose sektoriuose.

— Tačiau gyvulininkystės produkcija ir dabar ganėtinai stipriai brangsta, kas gi bus, jeigu jie naudos brangesnes žaliavas?

— Visų pirma, savikainos problemos — tai gamintojo problemos, perkelti jas vartotojui konkuruojančioje rinkoje, kuri iki šiol išliko, ne taip paprasta. Jos gali būti perkeliamos vartotojui, kol šio kišenėje yra pinigų. Ir, žiūrint į tai, kas vyksta su gyvulininkyste, techniškai, jokio nevaldomo augimo ten nėra, jeigu neskaičiuosime tokių istorijų, kaip buvo sus sviestu. Jeigu, pavyzdžiui, pažvelgsime į pagrindinę produkciją, mėsą ir paukštieną, ten šiaip jau mažmeninių kainų augimas minimalus, ~4％ per metus. Kodėl taip išskiriamas šis faktorius? Todėl, kad pagrindinė maisto krepšelio dalis, pagal kurią skaičiuojama infliacija — mėsa ir paukštiena. Tačiau ten kol kas joks nevaldomas kainų augimas nevyksta. Visi šnekėjo apie tą sviestą, tačiau jis brangsta mažiau, nei daug kur kitur. Pavyzdžiui, Vokietijoje per metus sviestas pabrango beveik 50％. Rusijoje visgi 30％.

— Tai yra, galima apibendrinti: problemų gyvulininkystėje kol kas nėra, tačiau jeigu dėl dabartinių tendencijų – griežto valstybinio reguliavimo, plius blogų orų – prasidės augalininkystės problemos, tai geruoju nesibaigs ir gyvulininkystei bei aliejaus pramonei? Ir atitinkamai, kainos tai atsilieps kur kas stipriau, nei dabar?

— Kad bus problemų su sviestu — taip, galima taip sakyti. Suprantate, kaina priklauso ne tik nuo savikainos, ji priklauso ir nuo kitų faktorių.

Jei dabar taip neaugtų didžiąja dalimi karinių išmokų palaikomos gyventojų pajamos, nebūtų tokios maisto produktų infliacijos.

Neitų ir nepirktų santykinai brangios avienos, kurios kaina stipriai auga. Na ką, eik vištieną pirk ar kiaušinius, jeigu pinigų kišenėje nėra. Neitų ir nepirktų sviesto. Sviestas irgi nėra toks būtinas produktas. Noriu pasakyti, kad nereikia projektuoti esamos situacijos: štai dabar toks augimas, o bus dar stipresnis. Nes šį augimą skatina skirtingi dalykai. Dabar augimas susijęs su gyvulininkystės produkcijos paklausos augimu, įskaitant pieno produktus, tą patį nelaimingą sviestą. O dėl teorinės situacijos, apie kurią kalbame, kurioje būsime jau artimiausiais metais — taip, kainų augimas gali būti visų pirma susijęs su gyvulininkystės vartojamos augalininkystės produkcijos brangimu. Tačiau tai visai skirtingos istorijos. Ir jeigu svarstyti apie ateitį, jau pokarinę, tai, tikėtina, situacija su pajamomis bus ne tokia švytinti kaip dabar. Todėl visai tikėtina, paklausa sumažės, kas sulaikys infliaciją.

Tačiau maisto produktų gamintojams toks scenarijus, aišku, negatyvus: menka paklausa ir aktyvus savikainos augimas dėl grūdų ir aliejinių augalų. Galime išvysti nemenką gamybos mažėjimą ir bankrotus, pavyzdžiui, kiaulienos gamintojų, paukštienos, jautienos, uždaromus aliejaus fabrikus.

— Na, nežinau, kas geriau: masiniai bankrotai, kai maisto produktų bus tiesiog fiziškai mažiau, ar infliacijos sprogimas, kai maisto produktų, tegul ir brangių, visgi yra.

— Fiziškai tai įmanoma, tačiau veikiausiai bus ir vartojimo mažėjimas. Svarstant ne emocionaliai, tai kokių nors kategorijų produktų vartojimo sumažėjimas taip, įmanomas. Nieko siaubingo dėl to neįvyks. Nes, pavyzdžiui, vidutinis Rusijos gyventojas per emtus suvartoja apie 80 kilogramų mėsos. Ne faktas, kad jam tiek reikia. Dabar mokslininkai sutaria, kad, veikiausiai, tiek yra netgi daugoka. Jeigu jei vartos šiek tiek mažiau mėsos, ypač brangios raudonos, ar gyvulinių riebalų, tai, gal, netgi gerai.

republic.ru