𝖅𝔦𝔤𝔲𝔬𝔧𝔞𝔫𝔱𝔦𝔰 𝖂𝔲𝔰𝔨𝔞𝔰 kaip mūsų laikų herojus. Iš kur turtingiausio pasaulio žmogaus ultradešiniosios pažiūros

Kelias dienas po JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos pasaulio žiniasklaida refleksavo skandalingą milijardieriaus Elono Musko gestą — sakydamas pasveikinimo kalbą, jis ištiesė pirmyn dešinę ranką, akimirksniu sukeldamas asociacijas su Trečiuoju reichu. Pats Muskas, netgi sulaukęs kritikos bangos savo adresu, neišreiškė nė menkiausio apgailestavimo. Galbūt, pasaulėtvarkos pokyčiai pareikalaus ir fašizmo koncepcijos peržiūros.

„Tai buvo ne šiaip pergalė. Tai buvo žmonijos civilizacijos kelio išsišakojimas! — entuziastingai šūktelėjo Elonas Muskas. — Mano širdis su jumis. Jūsų dėka civilizacijos ateitis užtikrinta“. Tardamas šiuos žodžius, jis stipriai sudavė sau į krūtinę dešine ranka ir iškart nukreipė ją pirmyn ir aukštyn. Paskui atsisuko į kitą salės pusę ir pakartojo gestą, kaip mat tapusį aiškinimųsi tema.

Susijaudinusio Elono Musko su žvaigždėtos ir juostuotos vėliavos fone iškelta ranka stop kadras, pavyko, reikia pasakyti, neatsižiūrimai plakatiškas, išraiškos galia prilygstantis pasaulinėms politinio simbolizmo ikonoms. Brutalumu jis nenusileidžia garsiajai Donaldo Trumpo fotografijai po pasikėsinimo Pensilvanijoje. Tikėtina, po kiek laiko šis atvaizdas bus spausdinamas ant marškinėlių ir plakatų, ir atrodys ne menkiau įkvepiamai, nei, tarkime kultinis Che Gevaros portretas. Kiekvieno laikmečio savi herojai.

Absoliuti dauguma stebėtojų užsienyje sutarė, kad Muskas pademonstravo nacistinį pasveikinimą, tuo pačiu vizualiai patvirtindamas savo ultradešines pažiūras. Tam buvo pašvęsta dešimtys straipsnių. Ir tuo metu jo ištarta frazė apie „civilizacijos ateitį“ pasirodė deranti gestui. Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau Rusija, atrodo, liko vienintele šalimi, kur legalioje viešojoje erdvėje tokia kritika nenuskambėjo. Vietiniai komentatoriai vieningai ir atkakliai metėsi teisinti Muską — jis, girdi, ne nacių pasveikinimą pavaizdavo, o XIX amžiaus gale JAV sugalvotą, kaip patriotinį priesaikos gestą ir 1942 metais atšauktą „Bellamy pasveikinimą“. Beje, būtent dėl panašumo su nacių gestu jis ir buvo atšauktas. Tai istorija, užsienio žiniasklaidoje minima kaip foninė, Rusijoje tapo pagrindine versija.

Na, teisingai, taip ir yra. Pietų Afrikoje gimęs Elonas Muskas staiga prisiminė seniai užmirštą gestą iš beveik šimto metų senumo JAV istorijos. Dar užsirašykite, kad galbūt, greitai prisireiks svastikos — senovinio Saulės simbolio. O už nacistinių lozungų skandavimą gatvėje skustagalviams tereikia pasakyti policininkams, kad iš tiesų jie šaukė „Zip fail!“ pagerbdami archyvavimo programas.

Žinoma, ir svastika — Saulės simbolis, ir „Bellamy pasveikinimas“ egzistavo, kaip ir romėniškas pasveikinimas. Tačiau patikrinimo žodis čia paprastas — tereikia įsivaizduoti, kad tokį pat gestą atliktų, tarkime, Volodymyras Zelenskis. Ar tuomet Rusijos žiniasklaida pasakotų apie „Bellamy pasveikinimą“ ar ne?

 

Ar tokį gestą galėtų atlikti kuris nors aukštas Rusijos valdininkas? Ne, nes jie išaugo toje koordinačių sistemoje, kur toks dešinės rankos pakėlimas turi tik vieną, aiškiai apibrėžtą konotaciją.

O ir pats Elonas Muskas apie jokius skautiškus pasveikinmus nieko nepasakė. Ne iš karto, bet galiausiai savo socialiniame tinkle 𝕏 sureagavo: „Jiems reikia geresnių purvinų triukų. Kiekvieno kaltinimas tuo, kad jis Hitleris, jau pabodo“, — pareiškė jis. Jokio apgailestavimo, jokių atsiprašymų ir paaiškinimų, kad jį neteisingai suprato. Tiesiog — atstokit, užknisot.

Tuo tarpu Musko palankumas dešiniosioms pažiūroms niekam ne paslaptis, jis ne kartą darė atitinkamus pareiškimus. Rusijoje pamini, kad jis pasisakė, palaikydamas dešiniąją Vokietijos partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) — apie tai galima pasakoti nesivaržant, juk „AfD“ yra demokratiniuose rinkimuose dalyvaujanti legali politinė partija. Tačiau apie tai, kad Muskas, pavyzdžiui, taip pat palaiko atvirai konspirologišką ir rasistinę „Didžiojo pakeitimo“ teoriją, mūsuose kalbėti nepriimta. Nepatogu, tikriausiai…

Gal argumentas ad hitlerum iš tiesų jau įkyrėjo. Bet tik ne Rusijoje, kur pergalė prieš Hitlerį padaryta valstybinės ideologijos kertiniu akmeniu. Čia stebėtojai itin priekabiai vertina nacistinės simbolikos demonstravimą, konkrečiai, ukrainiečių karių, čia įsižeidžiama netgi nuo Trumpo žodžių apie tai, kad SSRS padėjo JAV laimėti, o ne atvirkščiai, ir niekas kažkodėl nerašo straipsnių apie tai, kad runos — tai tik senovės Skandinavijos kultūros dalis, why not. Tačiau Musko atveju tai veikia, ir jis šiaip ar taip legalizavo gestą — marškinėlius su juo iš principo dabar galima nešioti netgi ir Rusijoje.

Tarp kitko, toli gražu ne faktas, kad Elonas Muskas sąmoningai įvykdė provokaciją. Fašizmo idėjų supratimas Rusijoje ir Vakaruose skiriasi dėl skirtingų susipažinimo su juo aplinkybių. Jeigu Rusijai tai ne asmeninė trauma, o idėja, karinės jėgos pavidalu atėjusi iš išorės, tai, pavyzdžiui, Europai tai yra kažkas, kas išaugo jos pačios viduje, ir refleksija fašizmo tema — tai visų pirma klausimo „kaip su mumis tai galėjo nutikti“ išgyvenimas. Atitinkamai, skirtinguose lygiuose yra ir išvados, t.y. tos pačios „karo pamokos“. Jeigu Rusijoje fašizmas tai visų pirma vienos tautos prievarta kitos tautos atžvilgiu, tai Vakaruose — žmogaus prievarta kito žmogaus atžvilgiu vienoje tautoje. Šiuolaikinė vakarietiška tolerancijos politika didžiąja dalimi išaugo būtent iš Antrojo pasaulinio karo pamokų, kaip jas suprato JAV ir Europoje. „Šaltojo karo“ metu skirtumas buvo ne toks ryškus dėl šalių izoliacijos, tačiau jam pasibaigus, ėmė vis ryškėti.

Visgi Pietų Afrikoje gimusiam ir užaugusiam Elonui Muskui, veikiausiai, abi koncepcijos atrodo svetimos. Jam Hitleris — viso labo istorijos vadovėlių personažas iš kažkokio kito pasaulio krašto. Tikėtina, jis nuoširdžiai nesupranta, kokia čia problema: taip, deginti žydus koncentracijos stovyklose — tai negerai, jis skaitė, tačiau juk niekas, dėkuidie, nieko nedegina ir nesiūlo to daryti, o kokios dar pretenzijos? Nenumaldomas jo dreifas dešinėn yra, galima sakyti, natūralus, o ne tyčia provokatyvus.

Ultradešiniosios Musko pažiūros paaiškinamos. Galbūt jis nieko nežino apie Hitlerį, tačiau jis augo apartheido laikų PAR, savaime suprantama, baltųjų, ergo privilegijuotoje šeimoje, dar užtiko jo atšaukimo laikus ir regėjo po to vykusias ekonomikos ir smurto krizes (jo brolis prisiminė, kad tapo žmogžudystės liudininku tiesiog traukinyje). Nors vėliau Musko biografai tvirtino, kad jis neturėjo problemų su juodaodžiais, tačiau tam tikri nuogąstavimai, sprendžiant iš visko, liko. Tai yra, jis, visų pirma, nelygybės baltųjų naudai sistema jam atrodo kažkuo komfortišku ir, svarbiausia, natūraliu, o antra, paprasčiausiai bijo „juodųjų sukilimo“ ir baltųjų genocido, bijo, kad JAV gali įvykti tas pats, kas nutiko PAR.

 

Ne šiaip sau Trumpo aplinkoje, be Musko, yra ir kiti baltieji verslininkai, MAGA idėjų evangelistai, kurių šeimos atvyko iš Pietų Afrikos: Davidas O. Sacksas, Peteris Thielas ir kiti. Gavę galimybę retransliuoti visam pasauliui savo poziciją, jie, iš esmės, revanšuojasi už savo paaugliškus pergyvenimus.

Jie neatsižvelgia į Europos ir JAV savą rasinių ir nacionalinių konfliktų istorija, ir lyg siūlo pradėti pokalbį „nuo tuščio lapo“. Ir šio pokalbio, atrodo, laukė daugelis — štai, tarkime, Vengrijoje, atidengiami paminklai Miklós Horthy, nesidrovint šalyje esančių memorialų ir Holkausto aukoms, ir sovietų kariams-išvaduotojams. O kokia problema?

Europiečiams ir amerikiečiams tai tik supaprastina situaciją. Jiems atvirkščiai, apartheidas yra kažkas tolimo, „knygiško“ ir dėl to aptarinėjamu. Kalbėti apie fašizmo reabilitavimą nepadoru, tačiau paruošus šį patiekalą su „viso labo“ apartheido padažu, tai tuomet lyg jau ir priimtina.

Rusijos propaganda atsidūrė dvilypėje padėtyje. Elonas Muskas drauge su Donaldu Trumpu atlieka rusiškos ideologijos požiūriu besąlygiškai tinkamus veiksmus — jie nepripažįsta „lytinio identiteto“ ir LGBT, rengia migrantų valymus, agresyviai puola Europos sąjungą; taip, tai ir yra ta „civilizacijos pergalė“, apie kurią kalba ir Maskvoje. Pagal visus formalius parametrus nauja amerikiečių valdžia yra Kremliau vienminčiai, todėl net jeigu Elonas Muskas rytoj pražygiuos, vilkėdamas SS karininko uniformą, tą reikės kaip nors pateisinti.

Tai, kad ankstesnė JAV administracija nekreipė tinkamo dėmesio dalies Ukrainos kariškių naudojamai simbolikai, iš pirmo žvilgsnio, irgi tik patvirtina tezę apie simbolių svarbos praradimo reikšmę. Tačiau juk ir naujai į tuos simbolius nusispjauti. Taip, beje — pateisinantis Musko gesto traktavimas tėra viso labo momento nuostatų išvestinė. Jei rytoj Trumpas su Putinu nesugebės susitarti ir taps priešais, tie patys žmonės, kurie rašo apie „Bellamy pasveikinimą“, akimirksniu tai pamirš, ir tai vėl bus nacistinis pasveikinimas.

Tai simbolinė dalis visai ne tokia svarbi, kaip mums apie tai pasakoja? Žodis pasitikrinimui sudėtingesnis — kas, jeigu batalionas „Azov“ (pripažintas ekstremistiniu ir uždraustas RF) užsiimtų išimtinai kova su migrantais iš Azijos ir gėjais, ar tokiu atveju Rusijoje jos simbolika erzintų?

Tačiau tuomet, kai pasaulis negali susitarti dėl fašizmo požymių, kas telieka iš „fašizmo“ sąvokos, išskyrus grynai fizinį genocidą? Tik noras ar nenoras naudoti jį kaip kaltinimą.

Kalba, kad praeitin traukiasi senoji pasaulio tvarka — tačiau jo pagrindas buvo aiškus karinis-politinis kanonas, sukonstruotas aplink fašizmo ir antifašizmo priešpriešą. Ant jo, kaip ant vinies kabėjo „senas pasaulis“, ir naujo ant jo pakabinti negalima. Pats kanonas jau seniai revizuojamas, aukos ir agresoriai pasikeitė vietomis. Tikriausiai, drauge su pasaulio tvarka teks koreguoti ar ir visai atmesti taip pat ko bazinį elementą. Kaip sename Tesėjo laivo paradokse, kanono lentos viena po kitos buvo keičiamos, ir štai dabar, regis, išaušo momentas kelti klausimą, ar laivas vis dar dar tas pats ar jau nebe ir ar iš viso jis egzistuoja.