Rusijos ir JAV santykiai: kas ne taip. Slapta depeša kaip problemos supratimo raktas

1994 metais JAV pasiuntinybės Maskvoje politikos E. Wayne Merry parašė Valstybės departamentui telegramą apie tai, kad šoko terapija ir amerikietiškas rusiškų problemų sprendimas gali pakenkti Rusijai. Diplomatinė depeša tuomet buvo įslaptinta ir atskleista tik po 30 metų — 2024 metų gruodį. Buvęs 𝑇𝘩𝑒 𝑁𝑒𝑤 𝑌𝑜𝑟𝑘 𝑇𝑖𝑚𝑒𝑠 biuro rusų kalba vadovas Sergejus Šmemanas mano, kad ši depeša — JAV ir Rusijos santykių sugedimo supratimo raktas.

Tai buvo 1994 metų kovas, nuo Sovietų Sąjungos griūties praėjo daugiau nei pora metų, ir JAV pasiuntinybėje Maskvoje vyko aršūs ginčai. Finansų ministerijos Vašingtone palaikomi diplomatai iš ekonomikos skyriaus užsidegę tvirtino, kad radikalios laisvos rinkos reformos — vienintelis postsovietinės Rusijos kelias, ir įkandin jų neišvengiamai paseks demokratija. Politikos patarėjai ne menkiau aistringai tvirtino, kad tokia „šoko terapija“ tik pablogins sukrėtimą, kurį rusai jau patyrė po SSRS griūties. Jie perspėjo: rusų liaudis galiausiai dėl savo skurdo apkaltins Ameriką — ir tą pačią demokratiją.

Šių debatų įkarštyje pasiuntinybės politikos analitikas ir vienas ryžtingiausių šoko terapijos kritikų, E. Wayne Merry, nuodugnioje depešoje išdėstė argumentuotą priešingą poziciją. Provokaciškai pavadinta – „Tai kieno gi Rusija? Apie geranoriškos pagarbos politiką“ – telegrama buvo detalus jo požiūrio pagrindimas.

Praėjusį mėnesį publikuotame esė, skirtame tai depešai, W. Merry tvirtino, kad tuomet Amerika vadovavosi sena klaida — svetimą šalį stengėsi suprasti, „žvelgdama į veidrodį“. Siekis Rusijai primesti rinkos reformas, kai ji neturėjo rinkos ekonomikos ar demokratijos patirties, pasak jo, buvo „itin agresyvus atvejis Vašingtono institutų bandymo įbrukti svetimą kvadratinį kubelį į amerikietišką apvalią angą“.

Dabar W. Merry užima vyr. mokslo darbuotojo pareigas Amerikos užsienio politikos taryboje. Interviu jis man papasakojo: „Kodėl aš galiausiai parašiau tuos 70 paragrafų? Apie panašias problemas rašiau du su puse metų ir jutau stiprų nusivylimą tuo, kad Vašingtone nieko nedomino kas nors kita, nei ekonominės teorijos, atėjusios iš Harvardo“. Nusivylimas buvo toks stiprus, kad jis, kaip atstovybės vidinės politikos skyriaus vadovas, pajuto privaląs „papasakoti Vašingtonui, kas vyksta iš tiesų“.

Visgi pasiuntinybės vadovybė vis niekaip negalėjo nuspręsti, kaip oficialiai įforminti depešą, ir nevilties apimtas W. Merry pasiuntė ją vadinamu „nepritarimo kanalu“ — neoficialiu ryšiu su Valstybės departamentu, sukurtu Vietnamo karo laiku tam, kad nepritariantys JAV politikai diplomatai galėtų pateikti savo požiūrį. Galiausiai išsami telegrama ir trumpas Valstybės departamento atsakymas buvo įslaptinti ir atgulė archyve.

Tačiau depeša nebuvo pamiršta. Daugelį metų Rusiją tiriantys ekspertai iš Nacionalinio saugumo archyvo — nekomercinės organizacijos, publikuojančios išslaptintus valstybės dokumentus, — stengėsi gauti prieigą prie vadinamos „ilgos Wayne'o Merry telegramos“, pateikdami aliuziją į garsiąją 1946 metų „ilgąją George'o Kennano telegramą“, daugeliu aspektų apibrėžusia JAV politiką SSRS atžvilgiu Šaltojo karo metais. Galų gale, gruodį Archyvui šį dokumentą pavyko publikuoti. Visas telegramos tekstas, o taip pat įstabioji jos istorija dabar prieinami Archyvo svetainėje.

Sugrįžimas prie šių senų debatų vėl primena apie skausmingas 1990-ųjų reformas. Rusijoje buvo chaosas. Rinkos reformų bandymai nuskurdino nemenką dalį gyventojų, o vyriausybė įsitraukė į ilgas vidines kovas. 1993 metų spalį, likus keliems mėnesiams iki W. Merry parašė savo telegramą, prezidentas Borisas Jelcinas įsakė panaudoti tankus ir kariuomenę išvaikyti nepaklusnų parlamentą ir faktiškai įvedė valdymą įsakais — Klintono administracija tam visiškai pritarė.

Tai buvo metai, kuomet Rusija dar buvo atvira Vakarams, o į šalį amerikiečiai sruvo į šalį kaip turistai, studentai, verslininkai ir kupini geriausių ketinimų visokiausi konsultantai. Vladimiras Putinas* tada tebuvo menkai žinomas buvęs KGB darbuotojas, dirbęs Sankt Peterburgo merui, ir vis dar toli nuo valdžios.

Po trisdešimties metų JAV ir Rusijos santykiai pasiekė blogiausią būseną nuo Šaltojo karo laikų. Kas gi nutiko? Pagrindinis Rusijos grįžimo prie autoritarizmo, agresijos ir priešiškumo Vakarams kaltininkas yra Putinas. Tačiau ir ne mažiau reikšmingas veiksnys buvo ir perdėta amerikietiška savikliova, bei klaidingas įsivaizdavimas.

Tais neramiais laikais buvau 𝑇𝘩𝑒 𝑁𝑒𝑤 𝑌𝑜𝑟𝑘 𝑇𝑖𝑚𝑒𝑠 Maskvos biuro vadovas ir stebėjau, kaip minios privačių ir valstybinių patarėjų nuoširdžiai stengėsi į Sovietų Sąjungos likučius įskiepyti vakarietišką liberalią demokratiją. Tik nedaugelis bent kažką nutuokė apie Rusijos istoriją ir visuomenę; daugelis greitai praturtėjo iš chaoso. Pamenu, kaip vienas Tarptautinio valiutos fondo valdininkas niūriai pastebėjo, kad jeigu Rusija būtų paklususi fondo rekomendacijos ir atlaisvinusi energijos išteklių kainas, pusė gyventojų būtų tiesiog mirtinai sušalę.

W. Merry depeša buvo beviltiškas protestas prieš tokį bandymą. „Netgi patys progresyviausi ir geranoriškiausiai nusiteikę rusų valdininkai prarado kantrybę prarado kantrybę nuo begalinio srauto vadinamųjų „pagalbos teikimo turistų“, retas kurių teikdavosi pasiteirauti priimančios šalies, ko iš tiesų Rusijai reikia“, — rašė jis.

Jo nuomone, JAV pastangas derėjo visų pirma nukreipti į „taikią Rusijos užsienio politiką ir gyvybingų demokratinių institutų vystymą“.

Depeša užbaigiama pranašišku įspėjimu: „Jeigu Vakarai su Jungtinėmis valstijomis priešaky ekonominio misionieriaus vaidmenį vertina labiau, nei tikro partnerio, mes patys padėsim rusų radikalams užgniaužti šalyje užgimstančią demokratiją ir padeda Rusijai grįžti prie konfrontacijos su išoriniu pasauliu“.

Ar taip ir įvyko? Ar Amerikos propaguojama „šoko terapija“ tapo oligarchijos atsiradimo ir Putino atėjimo į valdžią priežastimi?

Svarstymas „kas prarado Rusiją“ — iš anksto žinomai bergždžias užsiėmimas. Nežinome ir niekada nesužinosime, koks galėjo būti kitas istorijos kelias. Veikė pačios įvairiausios jėgos. Galbūt, 1994 metų sprendimas išplėsti NATO, sukėlęs ne mažiau aštrius ginčus JAV vadovybėje, buvo kur kas svarbesnis antivakarietiškų nuotaikų augimui Rusijoje, nei klaidingi patarimai.

Man tuomet atrodė, kad rusų nusivylimas Vakarais ir liberalia demokratija didžia dalimi buvo sukeltas jų pernelyg aukštų lūkesčių ir romantizuoto Amerikos įvaizdžio žlugimo. Taip pirmosios reformatorių ir patarėjų bangos ėmė asocijuotis su pažeminimu ir skurdu, sekusiu sovietų imperijos žlugimą. Putinas šią nuoskaudą irgi jautė ir išmoko ja pasinaudoti.

Ir visgi nevalia neigti, kad 1990-ais metais rusai klausė amerikiečių. „Iš tiesų mes buvome vieninteliai, ko jie klausė“, — sakė James Franklin Collins, tuo metu ėjęs pasiuntinio pareigas, o paskui buvęs JAV pasiuntiniu Maskvoje. „Negalima neįvertinti to fakto, kad maždaug šešis metus Amerika buvo šalimi, kuri, manyta, turi visus atsakymus, nors, savaime suprantama, buvo ir skepsio“.

Viena to priežasčių buvo tai „sovietinė ugdymo sistema nesuteikė jokio supratimo apie tai, kaip veikia rinka“, prisimena Svetlana Savranskaja, 1980-ųjų gale buvusi studente Rusijoje, o vėliau tapusi rusiškos Nacionalinio saugumo archyvo programos direktore, daug metų siekusia W. Merry depešos išslaptinimo. Todėl rusi natūraliai savo žvilgsnį nukreipė į Ameriką, tą kapitalistinį „Šiaurės Polių“, ir dauguma, pabuvojusių JAV, grįždavo namo susižavėję — tos šalies prekybos centrais, jos energija.

Praėjus 30 metų jau nėra prasmės ieškoti kaltųjų. Tačiau istorija apie tai, kaip Amerika lengvabūdiškai primesdavo griaunamus patarimus svetimoms šalims — nuo Vietnamo iki Irako ir Afganistano, — verta būti papasakota dar ir dar kartą. Tie seni debatai tarnauja kaip priminimas: Amerikos įtaka išties milžiniška. Ir jeigu liksime akli kitų šalių poreikiams ar nekreipsime į juos dėmesio, galime padaryti milžinišką žalą — ir joms, ir savo šalies reputacijai.

republic.ru

𝑇𝘩𝑒 𝑁𝑒𝑤 𝑌𝑜𝑟𝑘 𝑇𝑖𝑚𝑒𝑠 straipsnis.