„Demilitarizuoti Kaliningradą. Pasaulis dar neturėjo tokios geros progos tai paversti realybe“

Antroji Donaldo Trumpo kadencija JAV prezidento poste išryškino jo gebėjimą atkreipti dėmesį į dažnai ignoruojamus tarptautinių santykių klausimus. Vos per pirmąsias dvi savaites po sugrįžimo į valdžią, Trumpas, pavyzdžiui, sutelkė dėmesį į Grenlandijos saugumą ir ateitį, atsižvelgdamas į geopolitinę JAV, Kinijos ir Rusijos konkurenciją dėl įtakos Arktyje. Tačiau yra ir kita teritorija, laukianti Trumpo ir viso demokratinio pasaulio dėmesio: Rusijos eksklavas Kaliningradas. Vadovaudamasi savo ambicingu, netradiciniu mąstymu, Trumpo administracija turėtų siekti susitarimo dėl Kaliningrado demilitarizavimo ir galbūt netgi grąžinimo į Europos valstybių šeimą.

Kaliningradas yra smarkiai militarizuota Rusijos teritorija, įsiterpusi tarp Baltijos jūros, Lenkijos ir Lietuvos – savotiška „sala“ NATO ir Europos Sąjungos (ES) viduryje, atskirta nuo pagrindinės Rusijos dalies. Jame yra Rusijos Baltijos laivynas, Rusijos ginkluotosios pajėgos ir, kaip pranešama, taktiniai branduoliniai ginklai. Kaliningradas (anksčiau – Vokietijos miestas Karaliaučius) atiteko Sovietų Sąjungai Antrojo pasaulinio karo metu ir buvo pavadintas Rusijos bolševiko ir sovietų lyderio Michailo Kalinino vardu, nors nėra jokių įrodymų, kad jis kada nors būtų lankęsis šioje teritorijoje. Po to, kai vietiniai vokiečiai buvo išvaryti ar nužudyti po Antrojo pasaulinio karo ir atvyko daugiausia etniniai rusai, teritorija liko Maskvos valdžioje iki šiol.

Kaliningrado kaimyninės Europos šalys palankiai vertintų šio klausimo sprendimą dėl saugumo, kultūrinių ir istorinių priežasčių. Karaliaučius buvo Vokietijos miestas 684 metus, kol sąjungininkai Potsdamo konferencijoje 1945 m. nepritarė jo perdavimui Sovietų Sąjungai. Iki tol Karaliaučius buvo istorinės Prūsijos kunigaikštystės, Lenkijos vasalinės valstybės, egzistavusios nuo 1525 iki 1701 m., dalis. Lenkų populiacija buvo gana didelė iki Antrojo pasaulinio karo, gyveno tarp daugiakultūrės vokiečių, lietuvių ir žydų bendruomenės. Kaimyninė Lietuva taip pat turi gilių etninių ir kultūrinių ryšių su šia teritorija, siekiančių šimtmečius. Šiandien kyla saugumo problemų dėl Rusijos geležinkelių tranzito, kuris eina per Lietuvą į Kaliningradą, nes pastaruoju metu buvo incidentų, kai Rusijos traukiniai buvo pažymėti provokuojančiais ženklais ar vežė karines prekes. Taip pat yra nuogąstavimų, kad Rusija gali pradėti karinę operaciją iš Kaliningrado ir Baltarusijos Suvalkų koridoriuje – sausumos koridoriuje, kuris eina palei Lietuvos ir Lenkijos sieną, siekdama atkirsti Lietuvą nuo NATO sąjungininkų.

Nė viena iš Kaliningrado kaimyninių šalių nėra pareiškusi jokių rimtų pretenzijų į šią teritoriją. Tačiau per dešimtmečius vyko keletas diskusijų ir buvo siūlomi slapti susitarimai, kaip išspręsti Kaliningrado klausimą. Nuo 1990-ųjų Sovietų ir vėliau Rusijos vyriausybės neoficialiai diskutavo su Berlynu dėl pasiūlymo grąžinti teritoriją Vokietijai mainais į skolų panaikinimą. Tačiau po Berlyno sienos griūties Vokietija labiau domėjosi susivienijimu ir Rytų Vokietijos reintegracija nei Karaliaučiumi.

Tai, kad Europos šalys nepretenduoja į Kaliningradą, nesustabdė Rusijos nuo grasinimų dėl šios teritorijos. Sausį Rusija apkaltino Lietuvą „teritorinėmis pretenzijomis“ į Kaliningradą, kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, jog „Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu“, turėdamas omenyje istorinį lietuvišką regiono pavadinimą ir jo ryšius su Lietuvos kultūra. Lietuvos prezidento komentaras nuskambėjo po to, kai Rusijos valdžios institucijos pervadino muziejų, kuris iš pradžių buvo skirtas Kristijonui Donelaičiui, lietuvių literatūros pradininkui, kuris dirbo regione XVIII amžiuje. Tačiau Vilnius neturi pretenzijų į šią teritoriją. Net 1950-aisiais, kai sovietų lyderis Nikita Chruščiovas pasiūlė įtraukti Kaliningradą į Sovietų Lietuvą, Vilnius atsisakė, baimindamasis integruoti rusakalbių teritoriją.

Geriausias sprendimas regionui, kuriame gyvena mažiau nei milijonas žmonių, daugiausia rusakalbių, ir kuris turi neišvystytą ir izoliuotą ekonomiką, būtų demilitarizuotas statusas – arba nepriklausomas, arba autonominis. Demilitarizuotas Kaliningradas nėra toks neįtikėtinas, kaip gali atrodyti. Po 2022 m. Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, Maskva perkėlė kai kurias savo S-400 raketų sistemas iš Kaliningrado. Po Ukrainos puolimo Rusijos Kursko srityje, daugelis eksklavo Rusijos karių buvo perkelti iš Kaliningrado į Ukrainos frontą.

Kada, jei ir kaip Rusijos armija grįš į Kaliningradą, gali būti derybų tema tarp Trumpo administracijos, ES ir NATO iš vienos pusės ir Rusijos iš kitos pusės. Nepriklausomas Kaliningradas – galbūt netgi grįžęs prie savo istorinio Karaliaučiaus pavadinimo – galėtų padidinti ekonominius ryšius su Europa ir siekti investicijų iš ES. Tai ilgalaikis, bet neįgyvendintas tikslas nuo 2000-ųjų, kai ES skatino keletą programų, skirtų sustiprinti Europos ekonominius ryšius su regionu ir investicijas į jį.

Neturėtų būti jokių iliuzijų, kad Rusija bus lengvai pasirengusi demilitarizuoti Kaliningradą ar, juo labiau, leisti Karaliaučiaus nepriklausomybę. Tačiau daug kas priklausys nuo Rusijos stiprumo, kai baigsis karas Ukrainoje. Priklausomai nuo to, kaip susilpnėjusi ir perkrauta taps Rusijos armija, taip pat nuo to, kiek toliau diplomatiškai izoliuotas Kremlius atsidurs, Rusijos vyriausybei gali būti vis sunkiau išlaikyti savo užgrobtų teritorijų grandinę. Šis sąrašas apima sovietų karo trofėjus Kaliningradą ir Kurilų salas, Ukrainos Krymą ir Donbasą, Sakartvelo Pietų Osetiją ir Abchaziją bei Moldovos Padniestrę. Tačiau visos šios teritorijos ir jų ateitis yra galimi derybų objektai Trumpo administracijai, NATO ir ES.

Trumpas jau parodė, kad nori siekti naujų idėjų JAV užsienio politikoje. Derybos dėl Kaliningrado ateities yra viena iš tokių idėjų, kuriai administracija turėtų skirti dėmesį. Trumpo pastangos užbaigti karą Ukrainoje taip pat turėtų atsižvelgti į Europos saugumą po karo – ir tai turėtų apimti grėsmės, kurią Rusijos kontrolė Kaliningrade kelia žemynui, pašalinimą. Susitarimas, kuris atneštų demilitarizuotą ir potencialiai net autonomišką ar nepriklausomą Kaliningradą, labai prisidėtų prie ilgalaikio Europos saugumo užtikrinimo.