„Mes kažko nežinome. Putinas priverstas. Rusija „pribaigta““

Apie derybas, įšaldymą ir „Rusijos sugrįžimą“.

Ne, Rusija negrįš. Ir būtent todėl, kad Putino Rusija ar jos įpėdiniai neturės antros galimybės, vis dar tikiu, kad produktyvių derybų ir įšaldymo artimiausioje ateityje tikimybė yra maža. Nes Putino režimui egzistavimas už karo zonos ribų yra pernelyg rizikingas. Ir arba mes kažko nežinome apie Rusijos padėties kritiškumą (o tada Putinas bus priverstas derėtis, nepaisant visų bravūrų), arba visos svajonės ir baimės dėl „greito įšaldymo“ yra tiesiog nesąmonė.

Kodėl ji negrįš? Čia nieko naujo. Rusija turi keletą rimtų esminių problemų:

1. Ji miršta siaubingu greičiu. Taip, jų demografinė katastrofa yra gana panaši į Ukrainos. Tačiau santykinai kompaktiškai šaliai, tokiai kaip Ukraina, prisitaikyti lengviau. Ukrainiečiams, norint stabilizuoti situaciją, reikia mažiau naujos darbo jėgos ir iš esmės mažiau žmonių. O Rusijoje daugiausia nyksta „rusiški“ regionai. Šis disbalansas skatina ksenofobiją ir sudaro pagrindą galimiems etniniams konfliktams.

2. Brangus plotas. Neįtikėtini Rusijos plotai tampa vis problemiškesni dėl mažo gyventojų tankio. Kuo mažesnė gyventojų koncentracija, tuo didesnė nacionalinių pajamų dalis turi būti skirta logistikai ir valdymui išlaikyti. Ir Rusija nebepaveža.

3. Valstybinis-ekonominis modelis bankrutavo. Putinas pagaliau „pribaigė“ federalizmo likučius, paversdamas Rusiją supercentralizuota diktatūra, kurioje korupcija jau seniai pralenkė net „šlovingą“ 90-ąjį dešimtmetį. Vienintelė alternatyva tokiam modeliui yra tikrasis federalizmas, tačiau esamam režimui tai neįmanoma, nes per daug griauna vertikalią valdžios struktūrą.

Putinas šiuos tris veiksnius tik dar labiau sustiprino arba nesugebėjo jų išspręsti, nors turėjo 25 metus ir visus įmanomus resursus.

Taip pat yra veiksnių, kuriuos asmeniškai sukūrė Putinas ir jo komanda.

1. Rusija dešimtmečiams virsta „padidėjusių išlaidų ir rizikos“ zona. Net ir dalinis sankcijų panaikinimas ir verslo ryšių su Vakarais atkūrimas (kas toli gražu nėra garantuotas net ir karo įšaldymo atveju) neišgelbės ekonomikos nuo karinio perkaitimo pagirių. Todėl – tik „greitas pelnas“, parduok brangiau, pirk pigiau, jokių ilgalaikių investicijų. Prekiauti – taip, investuoti – ne.

2. Visuomenė kupina neapykantos. Rusijos visuomenė yra agresyviai nusiteikusi ir labai demotyvuota. Socialinio mobilumo stoka, totali propaganda ir represijos stumia į banditizmą ar privačias armijas. Tai paverčia šalį labai dideliu Somaliu.

3. Neišvengiama režimo teisėtumo ir gebėjimo veikti erozija. Matome vis daugiau regioninių ar elito konfliktų, nes visos V. Putino pajėgos metamos į karą. Tačiau prarasti elito kontrolę yra gana lengva, bet susigrąžinti beveik neįmanoma.

Kiekvienas iš šių veiksnių veda prie Rusijos susilpnėjimo. Visa tai griauna pagrindinį pagrindą, be kurio negali būti sėkmingas joks „didelis“ karas. Ir šios problemos negali būti išspręstos įšaldant ar net esant sėkmingam karui.

Demografinė krizė, negalėjimas atkurti sąlyginai normalaus ekonominio modelio, totali korupcija nepalieka Rusijai jokių ilgalaikių atsigavimo ar vystymosi galimybių. Be radikalaus institucijų pertvarkymo ir vertikalios diktatūros griovimo.

Bet ar Putino Rusija pajėgi tokioms reformoms? Ne. O suartėjimas su prakeikta Europa ar JAV pareikalaus (net ir D. Trumpo) per daug nuolaidų asmeniškai Putinui. Net jei į valdžią ateis „apšvietę“ reformatoriai, kils per daug vidinių problemų, kurias teks spręsti. O tam išteklių vis dar galima gauti tik iš Vakarų.

Taigi ne, jei būsime nors šiek tiek pasiruošę (o mes būsime, turėsime lėktuvų, dronų, raketų ir patirties turinčių žmonių), Rusija negalės pakartoti agresijos.

Bet kaip tik todėl, kad Putinas daug ką supranta (o jo aplinka tikrai supranta), jis arba norės tęsti karą, laukdamas geresnės padėties (o kas būtų, jei), arba eis į derybas iš beviltiškumo jausmo. Tiesą sakant, laukti liko nedaug, greit sužinosim.

Šaltinis. Jurijus Bohdanovas, „Facebook“.