Visiems šokas. „Kremlius skelbia fašistinį žemėlapį“

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas palygino JAV prezidento Donaldo Trumpo koncepciją „Amerika pirmiausia“ su nacių propaganda, o tai gali būti rimtas įžeidimas Baltuosiuose rūmuose. Provokuojantis aukščiausio rango Rusijos diplomato pareiškimas leidžia pažvelgti į nuotaikas Maskvoje, kai JAV ir Rusija vykdo preliminarias derybas dėl galimo susitarimo nutraukti invaziją į Ukrainą.

Straipsnyje, kurį vasario 4 d. paskelbė žurnalas „Russia in Global Affairs“, S. Lavrovas apkaltino Jungtines Valstijas griaunant tarptautinę tvarką „kaubojų išpuoliais“ ir teigė, kad D. Trumpo administracijos retorika primena nacistinę Vokietiją. „Sąvoka „Pirmiausia Amerika“ turi nerimą keliantį panašumą su Hitlerio eros šūkiu „Pirmiausia Vokietija“, – rašė jis.

Žinoma, tokiose atakose nėra nieko naujo. Kremlius ilgą laiką savo kritikus ir oponentus vadina naciais, o tai galima atsekti iki Šaltojo karo įkarščio. Kai 1956 m. vengrai sukilo prieš sovietų okupaciją, Maskva prieš pasiųsdama tankus pavadino sukilimą kaip „fašistinį maištą“. Panaši istorija nutiko Sovietų Sąjungai numalšinus Prahos pavasarį 1968 m. Pačią Berlyno sieną komunistų pareigūnai netgi pavadino „antifašistine apsaugine siena“.

Ši tendencija tęsėsi po SSRS žlugimo ir buvo entuziastingai priimta V. Putino režimo. Oponentų įvardijimas naciais šiuolaikinėje Rusijoje laikomas ypač efektyvia taktika, nes tai emociškai rezonuoja visuomenėje, kuri patyrė milžiniškas sovietų aukas kovoje su nacistine Vokietija.

Visą V. Putino valdymo laikotarpį jo vidaus politiniai oponentai, įskaitant Aleksejų Navalną, buvo nuolat demonizuojami kaip naciai. Ta pati strategija dažnai naudojama tarptautinėje arenoje. Kai Estija 2007 m. bandė nukelti sovietų Antrojo pasaulinio karo paminklą iš Talino centro, Kremliaus žiniasklaida įsiuto dėl „fašistinės Estijos“, sukeldama neramumus tarp didelės Estijos etninių rusų gyventojų. Ilgas sąrašas kitų tarptautinių kritikų ir oponentų susidūrė su panašiais kaltinimais nacizmu.

Rezonansiniai kaltinimai nacizmu Rusijos buvo mesti Ukrainai. Nuo 2004 m. Oranžinės revoliucijos Rusijos valstybinė propaganda siekė pristatyti ukrainiečių tautinę tapatybę kaip modernią fašizmo formą, praktiškai nesiskiriančią nuo nacizmo. Šios propagandos kampanijos šaknys yra sovietmečio bandymuose diskredituoti Ukrainos nepriklausomybės judėjimą, siejant jį su bendradarbiavimu Antrojo pasaulinio karo metais. Naujas aukštumas jis pasiekė 2014 m., kai V. Putinas bandė įteisinti Ukrainai priklausančio Krymo pusiasalio ir Donbaso okupaciją.

Maskvos pastangos pavaizduoti Ukrainą kaip nacistinę valstybę sustiprėjo nuo tada, kai prieš trejus metus prasidėjo plataus masto invazija. Kremliaus kontroliuojamoje Rusijos žiniasklaidoje pasirodė užuominos apie „nacistinę Ukrainą“. Šioje vis labiau siautulingoje atmosferoje mažai kas nustebo, kai V. Putinas paskelbė, kad vienas iš dviejų pagrindinių jo karo tikslų buvo Ukrainos „denacifikavimas“.

Nuo tada tapo visiškai aišku, kad V. Putino kalbose „denacifikacija“ iš tikrųjų yra Kremliaus „deukrainizacijos“ kodeksas. Kitaip tariant, galutinis dabartinės Rusijos invazijos tikslas yra palikti Ukrainą be ukrainiečių, o melagingi kaltinimai nacizmu yra patogus pretekstas pateisinti Ukrainos valstybės ir tautos naikinimą.

Nacionalistinės politikos istorija nepriklausomoje Ukrainoje yra toli nuo Kremliaus fašistinių fantazijų. Iš tikrųjų Ukrainos kraštutinės dešinės partijos niekada nepriartėjo prie politinės galios ir paprastai gauna daug mažiau balsų nei nacionalistų kandidatai daugelyje kitų Europos šalių.

Kai 2019 metais per paskutinius prieškario parlamento rinkimus nusivylę ir marginalizuoti Ukrainos nacionalistai susijungė į vieną bloką, jiems pavyko surinkti vos 2,16 procento balsų. Tuo tarpu rusakalbio žydų komiko Volodymyro Zelenskio pergalė tais pačiais metais vykusiuose Ukrainos prezidento rinkimuose dar labiau pabrėžė viso Rusijos naratyvo apie „nacistinę Ukrainą“ absurdiškumą.

Nuo V. Zelenskio išrinkimo Rusijos pareigūnai nuolat blaškosi ir sumišo, bandydami paaiškinti, kaip tariamai nacistinė valstybė galėtų išsirinkti žydų lyderį. Per vieną ypač liūdnai pagarsėjusį incidentą, duodamas interviu Italijos televizijos laidai „Zona Bianca“ 2022 m. pavasarį, užsienio reikalų ministras S. Lavrovas, atsakydamas į klausimą apie V. Zelenskio žydišką kilmę, pasakė, kad Adolfas Hitleris „taip pat turėjo žydiško kraujo“.

Naujausi S. Lavrovo komentarai nerodo reikšmingo Kremliaus pozicijos JAV atžvilgiu pasikeitimo ir jų nereikėtų pervertinti. Vis dėlto visada prasminga atkreipti dėmesį, kai Rusija žaidžia nacių korta.

Šiuo atveju sprendimas nukreipti nacių įžeidimus asmeniškai D. Trumpui, lyginant vieną pagrindinių jo politinių žinučių su Hitlerio propaganda, leidžia manyti, kad Maskvoje jaučiamas tam tikras nerimas, ko Kremlius gali tikėtis iš naujosios JAV administracijos.

Jei D. Trumpas įvykdys savo grasinimus spausti V. Putiną pradėti taikos derybas, tas nerimas netrukus gali virsti atviru priešiškumu.

Tada galime tikėtis naujų garsių Rusijos kaltinimų nacizmu, šį kartą nukreiptų prieš JAV.

Juk taip veikia Kremliaus propagandos mašina. V. Putinas teigia gerbiantis Antrojo pasaulinio karo atminimą, tačiau jis padarė daugiau nei bet kas, kad iškreiptų šio konflikto palikimą, siekdamas savo politinės naudos.