„Vadas nėra amžinas. Saugumas aptiko jo kūną“

Andrejus Kalitinas, „Telegram“ kanalas „Kremliovskij bezbašennik“

Žinoma, visi suprato, kad vadas nėra amžinas. Tačiau baimė dėl jo buvo tokia didelė, o mintys apie tai, kas gali nutikti po jo, tokios miglotos, kad net jo bendražygiai net nenorėjo apie jo mirties dieną. Kol jis buvo, tol egzistavo sistema.

Todėl, kai viskas įvyko, keturias dienas visi „elito“ atstovai tylėjo, nervinosi, skambino ir kūrė „darbo grupes“, slapta dalyvavo užkulisiniuose susitikimuose ir, aišku, – laidotuvėse. Tą naktį, kai saugumas aptiko jo kūną, o ant stalo – butelį vandens ir šveicarišką laikrodį, niekas negalėjo patikėti, kad viskas atsitiko natūraliai. Sistema, kurią laikė opričnina, represijos ir sąmokslas, pati pagimdė daugybę lyderio mirties versijų: nunuodijimas? Sargybinių sąmokslas? Čekistinis perversmas? O juk nė viena iš versijų nebuvo visiškai absurdiška – daugelis turėjo motyvą.

Tačiau dabar turėjome galvoti, ką daryti toliau. Šios akimirkos tik istorijos vadovėliuose atrodo kaip „galimybių langas“, tačiau iš tikrųjų jos sistemai buvo didžiausias stresas. Atrodė, kad grėsmės valdžiai nėra: visi oponentai buvo arba mirę, arba tremtyje, likusieji – lageriuose. Tačiau įpėdinio nebuvo. Vis dėlto ar galėjo kas nors jam dar esant gyvam pasakyti: būtų buvę gerai, kad iš anksto pasirūpintumėte savo įpėdiniu. Ne, niekas nedrįso. O ką daryti dabar? Kaip papasakoti žmonėms apie tai, kas nutiko? Ir visos pasaulio sostinės laukia žinių. Vašingtonas apsimeta, kad liūdi, bet mes suprantame. O Londonas ir Paryžius? Kaip su jais elgsimės? Kai kas jau siūlo pradėti „atšilimo“ projektą. Bet tada turėtume paskelbti amnestiją, nes stovyklose yra daug protingų žmonių. Staiga, pagavę permainų vėjus, žmonės pradės grįžti iš užsienio?

Tačiau neaišku, kas pradės reformas, paskelbs „atšilimą“ ir atskleis „perlenkimus“, kaltę suversdamas karo metui. Sistema taip veiksmingai sunaikino naująją politinę kartą ir supaprastino valdymo modelius, kad Kremliuje liko tik seni bendražygiai ir jėgos struktūrų jaunikliai, kurie jus gali gyvus praryti, vos tik juos paliesi. Vienas iš senbuvių turės pradėti „atšilimą“.

Bet apie reformas galime galvoti vėliau, pirmiausia – laidotuvės ir žmonių sielvartas. Kai jis šiek tiek praeis, tada galėsime kalbėti apie ateitį. Pavyzdžiui, kitame partijos suvažiavime. Kitas, dvidešimtasis, bus po trejų metų. Žmonės bus pasiruošę tikėti viskuo, ką jiems sako tribūnos. Žinoma, kažkas turės būti paaukotas. Bet tai ateis vėliau. Dabar svarbiausia viską teisingai papasakoti per televiziją. Tai kokia ten buvo 1953 m. kovo 5 d. programa?