„Netgi visos Ukrainos teritorijos užėmimas nereiškia karo pabaigos“

Volodymyro Zelenskio kelionė į Vašingtoną tapo ne tik diplomatiniu skandalu, bet ir dideliu poslinkiu politiniame Ukrainos žaidime. Donaldas Trumpas mainais į paramą iš Kijevo reikalauja nuolaidų, tačiau Ukraina neskuba rizikuoti be saugumo garantijų. Europa siūlo savo taikos plano versiją, bet ar ji turi pakankamai svertų priversti Rusiją jį priimti? Kiek D. Trumpas apskritai suinteresuotas užsitęsusiomis derybomis, jei jis teikia pirmenybę greitiems susitarimams? O kas, jei vienintelis jo planas yra tiesiog pasitraukti, paliekant Ukrainai, Europai ir Rusijai viską išsiaiškinti tarpusavyje? Kokie scenarijai gali laukti Kijevo artimiausiais mėnesiais ir kaip Ukrainos visuomenė vertina šiuos bandymus išspręsti konfliktą? Į „Republic“ klausimus atsako Ukrainos politologas, Ukrainos politikos instituto direktorius Ruslanas Bortnikas.

— Sprendžiant iš pastarųjų įvykių, ar pasaulis artėja prie Ukrainos, ar, priešingai, tolsta?

— Jei kalbėtume apie pasaulį kaip apie tautų ir valstybių visumą, Ukraina, žinoma, išlieka dėmesio centre. Kaip tik vakar žiūrėjau į „Google“ tendencijas. Tai yra, jei kalbėsime juokais, ir suprasime, kad šis dėmesio centras dažnai neturi teigiamo atspalvio, geriausiu atveju — simpatijos. Jei kalbame apie tai, ar artėja karo pabaiga, taika kaip karo pabaiga, tai manau, kad vis dėlto taip, kad tikriausiai karo ekvatorius jau peržengtas. Tiesa, turime suprasti, kad karas gali nesibaigti taikos susitarimu — jis gali baigtis kariniu būdu. Šios ekvatoriaus linijos peržengimas reiškia, kad šalys jau išnaudojo savo pagrindinius išteklius, karinius išteklius, ir šalys nebeturi išteklių intensyviam karui dar trejus metus. Todėl karas gali baigtis taika arba vienos iš šalių pralaimėjimu.

— Vis dėlto Rusija, į kurios pusę tiesiog perėjo Donaldas Trumpas, turi daugiau šansų, šio karo nebaigti savo pralaimėjimu?

— Viskas nėra paprasta, nes šis konfliktas yra geopolitinio pobūdžio. Šis karas yra tarsi matrioška. Aukščiausiu lygmeniu tai yra geopolitinė konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų dėl teisės vadovauti globalizacijai, dėl teisės nustatyti naujas pasaulines taisykles, dėl teisės užvaldyti svarbiausias technologijas, dėl teisės dominuoti pasaulyje politiniu, ekonominiu ir kariniu požiūriu. Žemesniu lygmeniu tai regioninis konfliktas, labai būdingas Europai. Dėl šių regioninių Europos konfliktų prasidėjo du pasauliniai karai. Ir trečias, žemiausias lygmuo — tai faktiškai pilietinis karas Sovietų Sąjungos erdvėje.

Tai ne Ukrainos pilietinis karas, tai sovietinio elito pilietinis karas prieš labiau nacionaliniu požiūriu orientuotą elitą. Tai karas dėl sovietinio palikimo, dėl to, kokia bus posovietinė erdvė: ar ji bus panaši į Rusiją, ar į Ukrainą.

Todėl šis karas turi daug sudėtingų aspektų, daug lygmenų, ir beviltiška tikėtis jį išspręsti veiksmais tik viename lygmenyje. Nes politiškai bandyta susitarti 2014 m. — aukštesniu, geopolitiniu lygmeniu, kai JAV ignoravo Krymo aneksiją. Žemesniu lygmeniu jie bandė susitarti per Minsko susitarimus — regioniniu lygmeniu, per daugkartines Ukrainos ir Rusijos derybas 2014-2015 m. Nesiimant veiksmų vienu metu visais lygmenimis, derybos žlugs. Geriausiu atveju jos gali sumažinti konfrontacijos laipsnį, perkelti konfliktą į ateitį, tačiau jis vis tiek išlaikys vystymosi potencialą.

Ir, atsakant į jūsų klausimą — turite suprasti, kad atskiri Ukrainos ir Rusijos pajėgumai tęsti karą nėra kritiškai lemiantys jo tęstinumą. Nes jei Ukrainos padėtis pablogės, jei tai neatitiks Vakarų sąjungininkų interesų, Ukraina bus sustiprinta — ginkluote, pinigais, savanoriais. Ir karas bus tęsiamas. Jei iškiltų reali Rusijos pralaimėjimo grėsmė — manau, kad Rusiją sustiprins ir Globalių Pietų šalys, kurios nėra suinteresuotos jos pralaimėjimu. Pirmiausia Kinija, kuri pritaria Rusijos Federacijos geopolitiniams tikslams.

Šiuo požiūriu veikia ir teritorinė logika. Net ir visos Ukrainos teritorijos užėmimas nereiškia karo pabaigos. Greičiausiai tai reiškia karo perkėlimą į kitas su Ukraina jau besiribojančias teritorijas. Pirmiausia — į Baltijos šalis, Moldovą, o paskui galbūt į Pietų Europą, jei užgrobimas įvyko atsižvelgiant į Rusijos interesus.

Rusijos žlugimas, Rusijos pasitraukimas iš visų užgrobtų teritorijų, Rusijos vidaus destabilizacija taip pat nereiškia karo pabaigos. Greičiau tai reiškia karo tęsimą Rusijos teritorijoje. Norint užbaigti šį konfliktą, visų pirma nereikia į jį žiūrėti paviršutiniškai. O antra, būtina vienu metu rengti veiksmus bent trimis lygmenimis ir trimis dimensijomis — politikos, geopolitikos ir ekonomikos.

— Ar manote, kad šiais lygmenimis dabar vyksta kažkas panašaus? Turiu omenyje bandymus rasti sprendimą įvairiais lygmenimis. JAV bando tiesiogiai derėtis su Rusija, Europa ieško būdų, kaip apsaugoti Ukrainą.

— Manau, kad Trumpas jokiu būdu neperėjo į Rusijos pusę. Jie visada buvo toje pačioje pusėje. Ir ne todėl, kad Trumpas yra Rusijos agentas ar Putinas — Amerikos agentas. Taip yra todėl, kad šiandien susiduriame su globalia konfrontacija Vakarų pasaulyje, kuriam iš tikrųjų priklauso ir Ukraina, ir Rusija. Esame šios bendros krikščioniškos civilizacijos, Europos kultūros dalis, tolima, skirtinga, specifinė, bet dalis. Pasaulinio konservatyvaus elito ir pasaulinio liberalaus elito konfrontacija dėl globalizacijos modelių, socialinės raidos modelių, ekonominės raidos modelių, valdymo modelių. Ir šiuo požiūriu, jei žvelgiate iš šio taško, visi Trumpo veiksmai tampa visiškai suprantami ir logiški.

Jis visada priklausė konservatorių stovyklai, kuriai taip pat priklauso Putinas, Xi Jinpingas ir daugelis kitų lyderių.

Tikrieji D．Trumpo priešai, bent jau šiuo metu, yra Amerikos demokratai ir liberalios Europos vyriausybės, kurios orientuojasi į Amerikos demokratus, ir, deja, Ukraina, kurią visą laiką rėmė liberalios vyriausybės.

Todėl strateginės kovos su gilumine amerikietiška valstybe JAV viduje ir integralia, gilia liberalia valstybe užsienyje atžvlgiu, D．Trumpas elgiasi visiškai logiškai. Jis nežaidžia kartu su Putinu. Kurį laiką jis gali eiti kartu su Putinu tuo pačiu keliu — kovos su liberaliomis demokratinėmis vyriausybėmis ir gilumine valstybe keliu. Toks jų požiūris. Nesakau, kad jis teisingas ar neteisingas. Mano požiūris kitoks. Bet jų požiūris yra toks, kad mes kartu kovojame prieš šį liberalųjį internacionalą, dėl kurio pasaulyje kilo krizė, dėl kurio mes nustojome vystytis. Kiek ilgai jie eis kartu, yra atviras klausimas. Bet manau, kad Ukrainos ir Europos daliai to gali pakakti.

Bent jau pirmuosius etapus, kelerius metus, Trumpas gali laikytis šio kurso. Pagrindinė jo užduotis — nugalėti Demokratų partiją Jungtinių Valstijų viduje, parodant, kad jis užbaigė konfliktą, kurį jie pradėjo ir negalėjo užgesinti, kuriam išleido daug pinigų, o Trumpas tuos pinigus grąžina. Pagrindinė jo užduotis — nugalėti liberalias vyriausybes Europoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kad jos neafišuotų „išdavystės“, nes jų vyriausybės visą laiką rėmė Bideną, Harrisą. Ir ši jo užduotis sutampa su kitų konservatyvių vyriausybių, taip pat ir Europoje, užduotimis. Ir, žinoma, Ukraina yra viena iš šio žaidimo, kuriuo siekiama nugalėti šį pasaulinį liberalų establišmentą, pusių.

— Atrodo, kad jėgos nelygios, ar ne?

— Taip nėra, nes mes nematome visų jėgų. Jei kalbame apie informaciją, politinius pajėgumus, socialinės inžinerijos pajėgumus, liberalusis establišmentas turi daugiau patirties, o ištekliai išlieka milžiniški. Jei kalbame apie gamybines jėgas, apie brutalią jėgą, konservatoriai šiandien tikriausiai turi daugiau galimybių. Be to, Ukrainos valdžia bando žaisti savo žaidimą. Tačiau pagrindinė Zelenskio ir Trumpo krizės priežastis yra ne tik kartų skirtumas ir kova dėl vienos scenos tam tikrais momentais.

Jiems būtina bendradarbiauti, jiems reikia komunikavimo. Tačiau jie egzistuoja skirtingose plotmėse: Trumpas bando siekti globalių tikslų, o Ukraina jam yra dar viena moneta mainams, vienas etapas, viena derybų tema. O Zelenskiui, žinoma, Ukraina yra viskas, ką jis turi. Ir jis Trumpo atžvilgiu kelia labai siaurus, tikslius, taktinius tikslus, taktinius reikalavimus, kurių Trumpas net nenori svarstyti, nes žvelgia už horizonto, ir nemano, kad į šiuos tikslus galima atsižvelgti. Ir tai paprastai lemia tiesiog nesusikalbėjimą tarp šalių. Jos, net ir kalbėdamos apie tuos pačius dalykus, neieškodamos konflikto, iš tikrųjų atsitrenkia į nesusipratimų sieną, kuri gana greitai gali virsti agresija ir konfliktu.

— Kaip manote, jei Zelenskis per paskutinį susitikimą Vašingtone būtų kalbėjęs ta pačia kalba kaip ir Trumpas ir jie iš tiesų būtų vienas kitą supratę — arba jei jo vietoje būtų buvęs kitas žmogus — kur tai būtų nuvedę? Kiek pagrįsta buvo Zelenskio reakcija toje situacijoje?

— Tokia pačia kalba kaip Trumpas kalba Putinas, Xi Jinpingas ir kai kurie kiti lyderiai. Net Europos lyderiai — Starmeris ir Macronas — bandė prisitaikyti, prisiderinti prie Trumpo. Šiuo metu Europos elitas aiškiai suvokia, kad priešinti Trumpui negalima. Tik sukelsite agresiją, tam tikrus papildomus konfliktus ir apribojimus, todėl būtina prisitaikyti.

Tai kaip uraganas: Europoje tikisi, kad nors jis ir stiprus, bet greitai praeis — tada dangus vėl bus žydras. Jie tikisi laimėti laiko, vildamiesi, kad Trumpas atėjo nelabai ilgam.

Man atrodo, kad Volodymyrui Aleksandravičiui Zelenskiui reikėjo elgtis kaip Prancūzijos prezidentui ar Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui. Tai yra, reikėjo kurti daugiau pozityvios atmosferos ir mažiau viešai kelti kažkokius reikalavimus, pageidavimus ir ypač skundus, kurie susiję su Trumpu. D．Trumpas, kadangi jis yra superpopulistas, išlieka labai pažeidžiamas išorinio savo įvaizdžio, savo viešosios reputacijos suvokimo. Ir kiekvienas, kuris suabejos ta reputacija, geriausiu atveju iš karto bus ostrakuotas, atstumtas, išvarytas, pašalintas. Blogiausiu atveju taps Trampo ir jo artimiausios aplinkos agresijos ir puolimo objektu.

— Kaip manote, ar Ukrainos prezidento administracija tai supranta?

— Manau, kad dabar Europos partneriai bando įtikinti Zelenskį šiek tiek sumažinti laipsnį, galbūt atsiprašyti Trumpo, eiti prisitaikymo keliu. Ar Ukrainos vyriausybė sugebės tai padaryti, klausimas atviras, bet labiau tikėtina, kad taip, negu ne. Nes be sisteminės JAV paramos Ukraina negalės laimėti šio karo, negalės net išgyventi šio karo. O turėdama JAV kaip priešą, Ukraina turi mažai šansų šiame kare tiesiog išgyventi. Mūsų elitas tai puikiai supranta, jie apie tai pasakoja Ukrainos prezidentui. Todėl manau, kad Ukraina stengsis sumažinti įtampos laipsnį, tuo pat metu išlaikydama Amerikos domėjimąsi tomis pačiomis iškasenomis, naudodama juos kaip virvutę, už kurios laikydamasis Zelenskis turėtų grįžti Minotauro politiniais labirintais į Baltuosius rūmus.

— Atrodo, kad Zelenskis vis dėlto nuėjo susitaikyti su Trumpu. Antradienį paskelbtame pareiškime jis išreiškė apgailestavimą dėl to, kaip praėjo jų susitikimas Baltuosiuose rūmuose, ir pareiškė, kad Kijevas yra pasirengęs dirbti jam „tvirtai vadovaujant“, kad būtų pasiekta taika. Ar tai galima laikyti atsiprašymu?

— V．Zelenskis neabejotinai bando sušvelninti padėtį, tačiau ar D．Trumpas tai priims kaip atsiprašymą, vis dar lieka atviras klausimas. Turime stebėti įvykių raidą. Oficialaus atsiprašymo Trumpo nėra, tik padėka už „Javelinų“ tiekimą. Kartu Zelenskis bando skatinti europietišką požiūrį į taikų susitarimą, tačiau tai taip pat labai sunku. Pavyzdžiui, apsikeitimas belaisviais, kuriam Ukrainos prezidentas teikia pirmenybę, reikalauja didelių nuolaidų iš Rusijos. Ukraina laiko kelis šimtus Rusijos kariškių, o Rusija — apie 8 000 Ukrainos kariškių. Tai akivaizdžiai nelygiaverčiai mainai. Taigi reikalavimas „visi į visus“ iš tikrųjų stumia Rusiją į aklavietę ir verčia ją daryti neproporcingas nuolaidas. Taigi kol kas tai atrodo kaip žaidimo tęsinys. Dabar viskas priklauso nuo to, ar D．Trumpas sutiks priimti tai kaip atsiprašymą, ar ne. Jis turi visas priežastis nesutikti, pasirinkimas priklauso nuo jo.

— Daugelis ekspertų aiškina, kad šis sandoris dėl retųjų žemių metalų ir išteklių JAV iš tikrųjų neduoda materialinės naudos, o Ukrainai tai visai nėra vergiškas sandoris. Greičiau tai turi simbolinę reikšmę D．Trumpui ir Ukrainai, kuri įtvirtins jų bendradarbiavimą. Ar taip yra iš tikrųjų?

— Ir taip, ir ne. Pabandysiu tai paaiškinti. Žinoma, jei kalbėsime apie karkasinį susitarimą dėl šalių bendradarbiavimo, dėl specialaus fondo sukūrimo, teisiniu požiūriu jis atrodo tuščias. Jame nėra aiškiai apibrėžtų šalių teisių ir pareigų, konkrečių pelno paskirstymo sąlygų, investicijų ir terminų. Visa tai turėtų būti apibrėžta vėlesniame susitarime dėl fondo veikimo ir jo padėties.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Jei pažvelgtume į dokumentą iš politinio valdymo perspektyvos, jame yra svarbių nuostatų. Pavyzdžiui, partnerių įsipareigojimas vengti bendradarbiavimo su šalimis, kurioms taikomos subsankcijos, ir trečiosiomis šalimis, kurioms prieštarauja partneris. Praktiškai tai reiškia, kad JAV faktiškai užsitikrina ne tik Ukrainos naudingųjų iškasenų, bet ir jos infrastruktūros, energetikos ir makroekonomikos kontrolę. O kontroliuodamos ekonomiką, jos įgyja įtaką Ukrainos politikai, taigi ir visai šaliai.

JAV įgis teisę vetuoti bet kokį Ukrainos ir kitų valstybių ekonominį ir politinį bendradarbiavimą. Kartu jos mainais nesuteikia Kijevui jokių tvirtų įsipareigojimų ar saugumo garantijų.

Kitaip tariant, dabartinės ekonominės naudos požiūriu šis susitarimas iš tiesų atrodo tuščias, tačiau strateginiu požiūriu jis yra nepaprastai svarbus. Jei dokumentą ratifikuos parlamentas, jis iš anksto nulems Ukrainos kursą ir įtvirtins Amerikos įtaką ilgiems metams, o gal net dešimtmečiams į priekį.

— Ar manote, kad tai vertas užmokestis už tai, kad Rusija daugiau niekada nereikštų pretenzijų į įtaką Ukrainoje ir jos nepultų?

— To norėtų Ukrainos prezidentas, kad šis susitarimas prilygtų aiškiai išreikštai viešajai saugumo garantijai. Tačiau D．Trumpas šį susitarimą laiko mokėjimu už „anksčiau suteiktas paslaugas“. Tai ir yra didžioji problema. Taip, JAV sako, ir mes tai puikiai suprantame, kad Amerikos buvimas Ukrainoje, interesas Ukrainoje bus tam tikra garantija. Bet ne saugumo. Tai bus garantija, kad apie Ukrainos klausimus bus kalbama su JAV．Bet tai nebus garantija, kad JAV neparduos Ukrainos savo interesais kitiems geopolitiniams veikėjams. Tai ir yra didelis skirtumas.

— Putinas irgi pradėjo siūlyti JAV retųjų žemių metalus, taip atkreipdamas Trumpo dėmesį. Net Lukašenka nurodė ekspertams jų ieškoti Baltarusijoje. Kokia šios kovos dėl susitarimo su Trumpu esmė?

— Dabar JAV 70 proc. retųjų žemių metalų gauna iš Kinijos — savo pagrindinės geopolitinės ir ekonominės konkurentės. Visi tai supranta. JAV akyse bet kurio partnerio vertė tiesiogiai susijusi su retųjų žemių metalų kiekiu jo teritorijoje, nes Vašingtonas siekia mažinti priklausomybę nuo išorės, ypač Kinijos, tiekimo.

Todėl V．Putinas stengiasi pasiūlyti D．Trumpui daug geresnį sandorį. Rusijos telkiniai jau gerokai išvystyti, nereikalauja tokių didelių investicijų, o mainais Maskva tikisi sankcijų Rusijos eksportui, bankų ir energetikos sektoriams panaikinimo.

 

 

Tiesą sakant, Rusija yra pasirengusi sumokėti Trumpui už sankcijų atšaukimą. Panašiai elgiasi ir Baltarusija, ir manau, kad netrukus atsiras kitų šalių, siūlančių JAV analogiškas paslaugas.

D．Trumpas yra linkęs sudaryti greitus sandorius. Šiuo metu skaitau vieną iš jo knygų — jis mano, kad jei sandoris neįvyko per porą savaičių, jis neturi jokių šansų įvykti. Štai kodėl Trumpas taip stumia procesus, o jo potencialūs partneriai ir kontrpartneriai taip skuba.

— Jei D．Trumpas nori greitai priversti V．Zelenskį sudaryti sandorį, ar jis pasirinko tinkamą taktiką viešai žemindamas?

— Manau, kad šiuo atveju Baltuosiuose rūmuose buvo atlikėjo ekscesas. Man atrodė, kad dialogo pradžioje viskas vyko gana organiškai — atidžiai stebėjau jį su garsu ir be garso, analizavau kūno kalbą. Konfliktas prasidėjo natūraliai, nes tarp Ukrainos ir JAV išliko kritinių nesutarimų ekonominio ir politinio bendradarbiavimo klausimais.

Susitarimas dėl naudingųjų iškasenų nebuvo užbaigtas. Kalbama, kad dokumentas jau gulėjo ant stalo, o šalia jo buvo padėtas rašiklis. Tačiau iš tikrųjų, kaip sakė Skotas Besentas (Scott Bessent), Ukraina paskutinę akimirką bandė jį pataisyti. Tuo pat metu D．Trumpas primygtinai reikalavo, kad V．Zelenskis čia pat, Baltuosiuose rūmuose, sutiktų nutraukti ugnį. D．Trumpui tai būtų reiškę didelę politinę pergalę — neatidėliotinas paliaubas Ukrainoje. Dėl diametraliai priešingų šalių pozicijų iš pradžių kilo ginčas, kuris vėliau įgavo pagreitį ir virto visaverčiu politiniu skandalu.

Antroje dialogo dalyje, kaip man atrodė, šalys jau pradėjo valdyti situaciją. D．Trumpas nusprendė sužaisti korta: žiūrėkite, štai kodėl mes nepadėsime V．Zelenskiui — jis nusiteikęs prieš taiką, nemandagiai elgiasi su Baltųjų rūmų šeimininku, elgiasi neadekvačiai. Savo ruožtu Zelenskis suprato, kad dabar susitarti nepavyks, bet ir jis neturi prarasti veido. Juk jei jis praras veidą čia, Jungtinėse Valstijose, gali prarasti paramą tiek pačioje Ukrainoje, tiek tarp Europos sąjungininkų. Taigi reikėjo toliau kovoti. Tam tikru momentu diskusija tapo profesionalesnė — šalys jau sąmoningai valdė savo emocijas.

Tačiau iš pradžių visas skandalas kilo dėl to, kad vizitui nebuvo tinkamai pasirengta, nebuvo susitarta dėl pagrindinių temų. Dviejų savaičių vienas kito bombardavimo neigiama informacija fone susikaupė abipusis nepasitikėjimas ir susierzinimas. Galiausiai visa tai baigėsi bjauria scena Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete.

— Sakėte, kad Zelenskis galėjo elgtis diplomatiškiau. Ar tą dieną Ovaliajame kabinete jis turėjo galimybę tai padaryti?

— Jis galėjo elgtis išmintingiau.

Man atrodo, kad daugeliu klausimų reikėjo pasakyti: aš turiu kitokią nuomonę, bet noriu ją aptarti už uždarų durų, nes tai yra nacionalinio saugumo klausimas. Tai yra, ne tam, kad sukeltų viešą Trumpo reputacijos krizę.

Vis dėlto daug kas iš to, kas buvo pasakyta, anglų kalbos požiūriu skamba gana nemandagiai.

— Kaip vertinate taikos planą, kurį rengia Europos lyderiai Macronas ir Starmeris? Pagrindinis jo tikslas — pasiekti, kad mėnesiui būtų nutraukta ugnis, apribojant karo veiksmus ore ir jūroje, taip pat smūgius energetikos infrastruktūrai. Po to turėtų būti palaipsniui mažinamas konflikto intensyvumas, kad Rusija būtų paskatinta derėtis. Kaip manote, kiek realus šis planas?

— Idėja yra potencialiai gera, nes visiškai nutraukti ugnį yra visiškai neįmanoma. Nerealu tikėtis, kad vieną dieną šaudymas visiškai nutrūks. Šiame kare žuvo šimtai tūkstančių žmonių, milijonai turi keršto motyvų, todėl pavieniai susirėmimai tęsis. Tačiau ugnies nutraukimas, mano nuomone, turi prasidėti nuo atsisakymo naudoti sunkiausius ginklus, aviaciją, smūgius infrastruktūrai — viską, ką griežtai kontroliuoja generaliniai štabai ir politinė vadovybė. Nepaisant politinių susitarimų, jie vis tiek šaudys iš kulkosvaidžių ar minosvaidžių, kol nebus sukurta buferinė zona arba kol nebus išvesti kariai. Taigi ši idėja prasminga kaip pirmas žingsnis paliaubų link.

Tačiau jai įgyvendinti reikia šalių paramos arba mechanizmų, kurie priverstų ją įgyvendinti. Nei vieno, nei kito kol kas nėra. Europa neturi priemonių šiam planui įgyvendinti, o Rusija ir Ukraina šiuo metu jam nepritaria. Taigi kaip galimo būsimo taikos susitarimo elementas — taip, bet ne daugiau.

Nors, žinote, gal ir neturėsime jokio taikos plano įprasta prasme. Galbūt mes jau girdėjome Trumpo taikos planą, tik jo negavome. Gal visas jo planas yra tiesiog „nustoti šaudyti“. Ugnies nutraukimas gali būti visa Trumpo strategija. Bent jau tokie signalai dabar sklinda iš JAV administracijos.

— Ar tai reiškia, kad Trumpas nesidomi tuo, kas bus toliau?

— Paliaubos iki prezidento kadencijos pabaigos, o paskui arba politinė situacija pasikeis, arba pats konfliktas atvės, bet tai nebus Trumpo problema.