„Per vieną mėnesį. Poistorinės eros atsipalaidavimo metas baigėsi“

D. Trumpas per vieną mėnesį davė pasauliui pamokų, kurių negalima ignoruoti, rašo Andrejus Zubovas, Rusijos istorikas ir politologas, istorijos mokslų daktaras.

Pasaulis laukė V. Putino ir D. Trumpo „istorinio pokalbio telefonu“ rezultatų ir nieko negavo, kaip tikėjosi patys įžvalgiausi. „Visas garas nuėjo švilpukui“, – taikos sutarčių tarp Rusijos ir Ukrainos laivas taip ir neišplaukė.

Tačiau ar naujasis JAV prezidentas gali būti laikomas tik juokingu ir niekam tikusiu žmogumi? Manau, kad ne.

Jei ne pats D. Trumpas, tai per jo ir jo komandos veiksmus buvo atskleista tikroji tragiška įtampa šiuolaikiniame pasaulyje, kurią anksčiau sėkmingai užmaskavo diplomatija ir žiniasklaidos tyla.

Ir ji ne tik atskleidė save, bet ir reikalauja skubaus ir atsakingo sprendimo. Priešingu atveju Kremliaus gangsterių agresija gali per trumpiausią laiką sugriauti pasaulio tvarkos kūrinį iki pamatų. Prieš 11 metų prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą gali nesunkiai tapti pasaulinio branduolinio karo prologu, bet gali ir netapti, jei pasaulis iš naujų trumpizmo iššūkių išmoks pamokų, kurių jis atsisakė pasimokyti iš paties Rusijos agresijos fakto ankstesniais metais.

Pirma pamoka: Europa nėra Atlanto saugumo sistemos priedas, o nepriklausoma kolektyvinė veikėja. Be to, per pastarąjį pusę amžiaus ji pasiekė nuostabų vidinį vieningumą.

Europai buvo nepaprastai pelninga taupyti savo gynybai JAV sąskaita, tačiau dėl to ji tapo itin pažeidžiama tuo atveju, jei jos transatlantinė sąjungininkė vėl trokštų puikios izoliacijos arba pereitų (kas galėjo pagalvoti!) į totalitarinės „blogio ašies“ antidemokratinių ir imperialistinių jėgų pusę.

Ne Amerika, o Europa per tūkstantmečius puoselėjo liberalias vertybes, pradedant helenų demokratija ir romėnų teisės viršenybe, krikščioniška morale ir neįkainojamos žmogaus vertės patvirtinimu.

Europos politiniai mąstytojai ir religijos filosofai padėjo liberalizmo pamatus, kuriais tik prieš 250 metų pasinaudojo ta Europos bendruomenė, kuri, siekdama išsaugoti laisvės pilnatvę, persikėlė į Naująjį pasaulį.

Dabar senasis Europos pasaulis turi dar kartą patvirtinti šias pirmines vertybes. Pritarti, tikintis, kad jos dar kartą padės savo artimiesiems užsienyje prisiminti asmens laisvę ir orumą.

Antra pamoka: Europa ir su ja solidarios šalys – britų dominijos ir Tolimųjų Rytų demokratijos – Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras – yra galingiausia pasaulio ekonominė bendruomenė, gerokai lenkianti JAV tiek moksliniu potencialu, tiek gamybos galia.

Mes net neminome Rusijos. Dabar, vėl tapusi pagrindine humanistinių vertybių tvirtove, Europa ir ją remiančios šalys privalo sukurti savo galią atitinkantį karinį-gynybinį potencialą, kad visame pasaulyje apgintų demokratijos ir žmogaus orumo principus, taip pat ir Ukrainoje, kur šiuo metu vyksta totalitarizmo ir laisvės kovos frontas.

Jei ši labai skirtingų valstybių bendruomenė gali įtvirtinti savo vienybę vardan aukštesnių tikslų ir įveikti pokario vaiko kompleksą, įsikibusį į stipraus dėdės Semo ranką, tai žmogaus orumo pasaulis vėl bus patikimai apsaugotas.

Trečia pamoka: D. Trumpas pasinaudojo plačiai paplitusiu paprastų žmonių nepasitenkinimu Jungtinėse Valstijose liberalios demokratijos leistinumu.

„Woke“ nesugebėjo perauklėti Amerikos visuomenės. Didžioji dauguma žmonių ir toliau vertina tradicines įprastos šeimos, kurią sudaro vyras, žmona ir vaikai, vertybes, Kristupą Kolumbą laiko dideliu atradėju, o generolą Lee – sąžiningu, nors ir klystančiu vyru.

Jiems Džordžas Vašingtonas yra ne vergų savininkas, o JAV kūrėjas. Ir ignoruoti šiuos paprastus faktus reiškia perduoti Amerikos likimą tiems, kurie nesidrovi grubiai ir ryžtingai neigti „naująsias vertybes“.

Todėl protingas politinis centras negali ignoruoti šio daugumos valios polinkio ir jam prieštarauti.

Ir toliau tai daryti reiškia perduoti ir JAV, ir kitas demokratijas kraštutiniams tamsiesiems, nes dauguma paprastų piliečių neturi kito pasirinkimo, kaip tik Woke'ą arba D. Trumpą. Atsižvelgdami į šią alternatyvą, jie nenoriai renkasi D. Trumpą ir V. Putiną, kuris stovi už jo.

Ta pati problema yra beveik visose Europos šalyse. Jos yra per žingsnį nuo Alternatyvos pergalės Vokietijoje, Le Pen Prancūzijoje, pusantro žingsnio nuo kraštutinumų pergalės JK.

Europos visuomenėms neturi būti leista žengti šį žingsnį. Normalumas, uzurpuotas kraštutinių antiliberalių jėgų, turi būti grąžintas į politinį centrą.

Jei ji tą paniekins, artimiausiu metu ji patirs visišką pralaimėjimą ir bus labai sunku ištraukti pasaulį iš totalitarizmo bedugnės.

D. Trumpas išmokė pasaulį per vieną mėnesį pamokų, kurių negalima ignoruoti. Tačiau iš jų padarytos išvados yra skirtingos. Dar niekas neprarasta, bet aišku viena: poistorinės eros atsipalaidavimo metas baigėsi.

Pasaulis grįžo į istoriją, prie savo tragedijos, į iššūkį ir kovą už likimą, vertą žmogaus vardo.