„Naujas karinis aljansas.“ Tai gali destabilizuoti situaciją

Vengrija ir Serbija sudaro karinį aljansą, kuris yra atsakas į Kroatijos, Albanijos ir Kosovo sudarytą gynybos susitarimą.

Serbijos prezidentui tai yra „ginklavimosi lenktynių pradžia regione“ be NATO sutikimo.

Pasak Andrzejaus Sadeckio iš Rytų studijų centro, Vengrijos ir Serbijos susitarimas turi politinį aspektą ir nėra vien tik aljansas. Vis dėlto jis pažymi, kad izoliuotas Vengrijos požiūris tampa vis didesne ES ir NATO problema.

„Pastaraisiais metais jos labai sugriežtino bendradarbiavimą – iš pradžių tai buvo labiau ekonominiai projektai, o ypač glaudūs šie santykiai tapo po visapusiškos Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. Abi šios šalys atsidūrė tokioje izoliuotoje situacijoje, nes jos vienintelės nepalaikė Ukrainos“, – sako Andrzejus Sadeckis interviu „Fakt“.

Jis taip pat primena, kad dėl ES ir NATO Vengrijos politika Rusijos atžvilgiu – jos nenoras tapti priklausoma nuo jos ir nenoras remti Ukrainą – yra problemiška. Vengrija suvokiama kaip Rusijos vasalas.

„Šia prasme toks glaudus bendradarbiavimas su šalimi, esančia už Europos Sąjungos ir NATO ribų, kelia nerimą“, – priduria A. Sadeckis.

Šių metų kovo 18 d. Kroatija, Albanija ir Kosovas pasirašė deklaraciją, stiprinančią trišalį bendradarbiavimą gynybos srityje. Valstybių atstovai pabrėžė bendrų pastangų stiprinant saugumą, kovos su hibridinėmis grėsmėmis svarbą ir visapusišką paramą euroatlantinei integracijai. 

Serbijos prezidento Aleksandro Vučičiaus nuomone, susitarimas yra 1996 m. Jugoslavijos Federacinės Respublikos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos pasirašyto „regioninio susitarimo pažeidimas“, pagal kurį šalys apriboja tankų, šarvuočių, artilerijos ir oro pajėgų skaičių bei keitimąsi informacija. Per vieną iš spaudos konferencijų A. Vučičius taip pat pareiškė, kad dėl susitarimo „nebuvo konsultuotasi su NATO“.

Prisiminkime, kad Kosovas vienintelis iš trijų nepriklauso nei Aljansui, nei Europos Sąjungai. Albanija ir Kroatija yra NATO narės. Pastaroji taip pat priklauso ES.

Serbijos pusės atsako nereikėjo laukti – kaip pranešė serbų dienraštis „Kurir“, Aleksandras Vučičius ir Viktoras Orbanas kuria vadinamąjį „karinį aljansą“.

„Tai gali būti veiksnys, destabilizuojantis situaciją Balkanuose“, – pažymi Andrzejus Sadeckis. Kalbėti apie aljansą čia yra „didelis perdėjimas“, nes vengrų ir serbų bendradarbiavimas susijęs tik su gynyba. „Tai daug žemesnis bendradarbiavimo lygis nei aljansas, kuris prisiimtų paramą karo ar bet kokių konfliktų atveju“, – sako Rytų studijų centro ekspertas.

Jis taip pat pabrėžia, kad tarp Vengrijos ir Serbijos yra esminis skirtumas, nes Vengrija priklauso Europos Sąjungai ir NATO. Serbija savo ruožtu 2007 metais paskelbė karinio neutralumo doktriną, todėl susitarimas su Budapeštu yra „politinė žinia“.

„Serbai tai viešina siekdami atsakyti į šį karinį Kroatijos, Albanijos ir Kosovo bendradarbiavimą. Tai labiau politinė dimensija, o tai, žinoma, nereiškia, kad nesusiduriame su pastaraisiais metais labai artimų Vengrijos ir Serbijos santykių reiškiniu“, – aiškina A. Sadeckis.

Jis priduria, kad abi šalys turi vieną bendrą bruožą: jas daugelį metų valdo ta pati vyriausybė – Vengrijos atveju, žinoma, Viktoras Orbanas nuo 2010 m., o Serbijos atveju – Aleksandras Vučičius nuo 2012 m. Nei V. Orbanas, nei A. Vučičius netojo Ukrainos pusėn po plataus masto Rusijos invazijos 2022 m.

„Toks izoliuotas Vengrijos požiūris tampa vis didesne Europos Sąjungos ir NATO problema, ypač kalbant apie jos nenorą remti Ukrainą ir nenorą tapti nepriklausoma nuo Rusijos. Šia prasme toks glaudus bendradarbiavimas su šalimi, kuri yra už Europos Sąjungos ir NATO ribų, kelia nerimą“, – sako ekspertas.

Paklaustas, ar dabartinis karinis susitarimas, kuris vis dar tik kuriamas, gali peraugti į paktą, kuris būtų glaudus aljansas, jis atsakė, kad tai „sunku įsivaizduoti“.

„Vengrija yra NATO narė, o Serbija nepriklauso nei Šiaurės Atlanto aljansui, nei Europos Sąjungai, nors 2009 m. pateikė prašymą dėl narystės pastarojoje. Kalbant apie serbų interesus Bosnijoje ir Hercegovinoje bendradarbiavimas tikrai glaudėja ir tai gali būti veiksnys, destabilizuojantis situaciją Balkanuose. Net jei tai nėra aljansas, tai yra problemų, kurias Vengrija šiandien kelia ES ir NATO, simptomas“,  – aiškina Andrzejus Sadeckis.

Taip pat reikšminga, su kuo šiuo metu kovoja Serbijos valdžia. Masinės demonstracijos šalyje tęsiasi beveik penkis mėnesius, o kovo 15 d. įvykusi demonstracija buvo didžiausia istorijoje, kurioje, remiantis Serbijos viešųjų susirinkimų archyvo skaičiavimais, dalyvavo nuo 275 000 iki 325 000 žmonių. Tai atsakas į tragediją Novi Sado geležinkelio stotyje 2024 m. lapkritį. Įgriuvo dalis stoties stogo, žuvo 15 žmonių. Anot protestuotojų, tai yra korumpuotos valdžios aplaidumo rezultatas. Dėl to atsistatydino ministras pirmininkas Milošas Vučevičius.

Rytų studijų centro ekspertas pabrėžia, kad nepaisant visų ginčų, susijusių su Viktoru Orbanu ir jo tarptautine politika, Vengrija yra ES ir NATO narė, o tai ypač naudinga Serbijai – Budapešto paramos kontekste.

„Tačiau Vengrijos galimybės ribotos – tai vidutinio dydžio šalis, kuri kovoja su įvairiomis ekonominėmis problemomis, todėl ryžtingos paramos Serbijai suteikti negali“, – priduria jis.