„Kremlius atsigavo. Rusijos ekonomika negriūva“

JK sankcijos itin turtingiems rusams padarė didelę žalą. Pasak Rusijos ekspertės, tarptautinės sankcijos nepasiekė savo tikslo, nes jos nebuvo tinkamai nukreiptos į Rusijos naftą.

Rimtos problemos.

Žurnalistė Stephanie Baker, parašiusi knygą apie sankcijas Rusijai, skaičiuoja, kad šalies ekonomika patyrė didelių sunkumų.

Senasis slapyvardis „Londongradas“, kurį gavo dėl gausybės turtingų Rusijos gyventojų, Londonui nebetinka. Oligarchai persikėlė į „Persijos įlankos Maskvą“ arba Dubajų, sako Stephanie Baker, tiriamoji žurnalistė, besispecializuojanti Rusijoje ir dirbanti žiniasklaidos bendrovėje „Bloomberg“.

Mirtį ir sunaikinimą, sukeltą Vladimiro Putino 2022 m. invazijos į Ukrainą, galite įvertinti įvairiais būdais: žuvo dešimtys tūkstančių ukrainiečių, įskaitant daugybę nekaltų civilių; Pasaulio banko skaičiavimais, šalies atstatymas kainuos mažiausiai 486 milijardus dolerių; Rusija neteko apie 648 000 žmonių, žuvusiųjų ir sužeistų.

Sunkiau išmatuoti Ukrainos sąjungininkų surengtos nepaprastos ekonominės kontratakos poveikį. Dar niekada į tokią didelę ar į pasaulinę finansų sistemą integruotą šalį nebuvo nusitaikiusi tarptautinė sankcijų koalicija, kuri sudaro pusę pasaulio bendrojo vidaus produkto. Iš esmės tai buvo didžiulis ekonominio karo eksperimentas, kuris vis dar vyksta ukrainiečiams bandant apginti savo šalį nuo negailestingo Rusijos puolimo.

Kai rašiau savo knygą „Nubausti Putiną“ apie pasaulinį ekonominį karą, daug žmonių man sakė: „Sankcijos neveikia, kokia prasmė? Jei apibrėžiate tai taip: „ar jos išstūmė Rusijos armiją iš Ukrainos? Akivaizdu, kad nepavyko. Bet jei paklausite: „ar jos sukėlė reikšmingų išlaidų Rusijos ekonomikai? Tada aišku atsakymas yra taip. Pasaulinės sankcijos ir eksporto kontrolė Rusijai kainavo šimtus milijardų dolerių – nuo ​​kapitalo nutekėjimo ir įšaldyto centrinio banko turto iki milijardų, kuriuos Kremlius turėjo išleisti ieškodamas problemos sprendimo būdų.

Tiesą sakant, argumentas „sankcijos-neveikia-kodėl-nerimauti“ yra tiesiai iš V. Putino propagandos knygos. Jis skirtas pakirsti paramą apribojimams JAV ir Europoje.

Netrukus po plataus masto invazijos buvo per daug optimistiškos prognozės, kad dėl precedento neturinčių žingsnių Rusijos ekonomika žlugs. Taip neatsitiko. Kremlius atsigavo dėl aukštos naftos – pagrindinio Rusijos ekonomikos ramsčio – kainos. Septynių šalių grupė bandė pakenkti naftos dolerių srautui, nustatydama Rusijos naftos kainų viršutinę ribą, uždrausdama Vakarams pirkti naftą, parduodamą virš 60 USD už barelį. Tai veikė keletą mėnesių, bet tada Rusija surinko šešėlinį tanklaivių parką, kad gabentų žaliavą į Aziją. Susidūrusi su plačia JAV ir Europos sukurtų technologijų eksporto kontrole, Rusija importavo lustus iš Kinijos, Honkongo ir Indijos kompanijų. Šių lustų jai reikia tiksliai valdomiems ginklams gaminti.

Vašingtono atsakas buvo žaisti katės ir pelės žaidimą, siekiant uždarytų spragas, nusitaikant į tarpininkus, užsiimančius prekyba nafta, auksu ir technologijomis. Spalio 17d. JK sustiprino savo pastangas įtraukdama dar 18 tanklaivių į juodąjį sąrašą, todėl bendras Vakarų sankcionuotų Rusijos laivų skaičius padidėjo iki 90. Tačiau Kremlius pasipelnė iš silpno sankcijų vykdymo.

V. Putinas norėtų, kad pasaulis manytų, jog sankcijos JAV ir Europai kainuoja daugiau nei Rusijai. Tačiau sankcijoms reikia laiko, kad jos padarytų poveikį. Rusijos ekonomika pradeda jausti didėjančios izoliacijos spaudimą ir rekordines V. Putino išlaidas karui. Infliacija aukšta – 8,6 %, todėl centrinis bankas turi padidinti palūkanų normas iki 19 %. Darbo jėgos trūkumas didžiulis, Kremliui ieško vyrų, kuriuos galėtų išsiųsti tiek į ginklų gamyklas, tiek į mėsmalę Ukrainoje.

„Bloomberg Economics“ atstovas Aleksandras Isakovas prognozuoja, kad Rusija lėtėja, o augimas 2025 m. sumažės iki maždaug 1,2%. Tuo tarpu Rusijai iš esmės atskyrus nuo dolerių ir eurų, jos priklausomybė nuo Kinijos juanio nebeatrodo saugi. Vašingtonui grasinant įvesti sankcijas užsienio bankams, palengvinantiems prekybą su į juodąjį sąrašą įtrauktais subjektais, Rusijoje pradėjo trūkti Kinijos valiutos.

„Sankcijos neabejotinai yra viena iš lėtėjimo priežasčių“, – sako A. Isakovas. „Kapitalo yra mažiau, skolinimasis apsiriboja tik vietinėmis santaupomis, o atsiskaitymai už prekybą kainuoja brangiau ir reikalauja daugiau laiko, kas prilygsta kapitalo nutekėjimo padidėjimui.“

Išeikvojęs ginklų atsargas, V. Putinas kreipėsi į Iraną ir Šiaurės Korėją, prašydamas raketų, kad galėtų tęsti atakas. Jis nori kvėpuoti, kad galėtų persigrupuoti ir apsiginkluoti.

Kaip aprašiau savo knygoje, D. Trumpas skeptiškai žiūrėjo į sankcijas Rusijai per pirmąją kadenciją. Dauguma Rusijos sankcijų, kurias D. Trumpo administracija įvedė, buvo skirtos dėl Kongreso arba jo nacionalinio saugumo patarėjų spaudimo. Pastarųjų dvejų su puse metų pamoka ta, kad lėtas ekonominių baudų diegimas leido V. Putinui prisitaikyti ir pasipelnyti.

Pagal Kyjivo ekonomikos mokyklos detalizuotą bazinį scenarijų Rusija vien 2024 m. liepą uždirbo 17,1 mlrd. dolerių. Tačiau sugriežtintas sankcijų vykdymas gali sumažinti šį skaičių. Sankcijos neveikia taip gerai, kaip galėtų, bet laikas nustoti gudrauti ir smogti V. Putinui ten, kur skauda.