Naujoji pasaulio tvarka. Kam JAV užleis vietą XXI amžiuje

Po Berlyno sienos griūties 1989 m., likus beveik metams iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. pabaigoje, JAV prezidentas George'as H. W. Bushas (vyresnysis) 1990 m. paskelbė „naują pasaulio tvarką“.

Neseniai, praėjus vos dviem mėnesiams po antrosios Donaldo Trumpo prezidento kadencijos, vyriausioji Europos Sąjungos diplomatė Kaja Kallas pareiškė, kad „tarptautinė tvarka išgyvena tokio masto pokyčius, kokių nematė nuo 1945 metų“.

Tačiau kas yra „pasaulio tvarka“ ir kaip ji palaikoma ar laužoma?

Tai teigiama buvusio JAV gynybos sekretoriaus padėjėjo Joseph S. Nye, Jr. straipsnyje.

Kasdienėje kalboje tvarka reiškia stabilų objektų, funkcijų ar santykių išdėstymą. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie „tvarkingą visuomenę“ ir jos valdžią. Tačiau tarptautiniuose reikaluose nėra visapusiškos vyriausybės. Kadangi susitarimai tarp valstybių visada gali keistis, pasaulis tam tikra prasme yra „anarchiškas“.

Tačiau anarchija nėra tas pats, kas chaosas. Tvarka yra santykinė sąvoka: laikui bėgant ji keičiasi. Vidaus reikaluose valstybė gali išlaikyti stabilumą nepaisant tam tikro nekontroliuojamo smurto. Juk organizuotas ir neorganizuotas nusikalstamumas yra daugumos šalių gyvenime. Tačiau kai smurtas pasiekia per aukštą lygį, tai vertinama kaip žlugusios valstybės ženklas. Somalis turi nacionalinę kalbą ir bendrą tautybę, tačiau šalis ilgą laiką buvo klanų karo vieta; „nacionalinė“ vyriausybė Mogadiše turi mažai galios už sostinės ribų.

Vokiečių sociologas Maxas Weberis modernią valstybę garsiai apibrėžė kaip politinę instituciją, turinčią teisėto smurto naudojimo monopolį. Tačiau mūsų supratimas apie teisėtą valdžią grindžiamas kintančiomis idėjomis ir normomis. Taigi teisėta tvarka grindžiama vyraujančiomis normomis, taip pat smurto kiekiu ir pobūdžiu konkrečioje valstybėje.

Kalbant apie pasaulio tvarką, galime išmatuoti valdžios ir išteklių pasiskirstymo pokyčius bei teisėtumą lemiančių normų laikymąsi. Taip pat galime išmatuoti ginkluotų konfliktų dažnumą ir intensyvumą.

Stabilų valdžios pasiskirstymą tarp valstybių dažnai lydi karai, patvirtinantys arba paneigiantys jėgų pusiausvyrą. Tačiau požiūris į karo teisėtumą laikui bėgant pasikeitė. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus Europoje, kai Prūsijos karalius Frydrichas Didysis norėjo atimti iš kaimyninės Austrijos Sileziją, ją tiesiog paėmė. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo valstybės sukūrė Jungtines Tautas, kurios teisėtais vadino tik savigynos karus (nebent Saugumo Taryba leido kitaip).

Tęsinys kitame puslapyje: