Pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti. Ar Ukraina pasirašys vergovinę „naudingųjų iškasenų“ sutartį

Ukraina iš JAV gavo naują „naudingųjų iškasenų“ sutarties versiją – būtent tą ekonominį Kyjivo ir Vašingtono susitarimą, kuris turėjo būti sudarytas prieš JAV tarpininkaujant sudarytą Ukrainos ir Rusijos taikos sutartį ir užtikrinti D. Trumpo administracijos susidomėjimą tuo, kas vyksta.

Daugelis Ukrainos parlamentarų per savo šaltinius gavo naują dokumento projektą. Pasaulio žiniasklaidos priemonių redaktoriai taip pat turėjo laiko susipažinti su projektu. Išvada nuvilianti: JAV pozicija praėjus mėnesiui po skandalo Baltuosiuose rūmuose grįžo į pradinę padėtį. Jungtinės Valstijos vėl siūlo Ukrainai sąmoningai vergišką sutartį, kuri grasina vis dar kariaujančią šalį paversti kolonija – ne perkeltine, o tiesiogine prasme.

Kyjive kalbama apie „apiplėšimą“

Kovo 29 d. naujienų agentūra „Bloomberg“, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukraina prašys JAV partnerių pakeisti naująjį ambicingos 58 puslapių „naudingųjų iškasenų“ sutarties tekstą.

Žurnalistai patikslina: naujajame sutarties variante numatyta Vašingtonui suteikti galimybę kontroliuoti visas būsimas investicijas į bet kokius infrastruktūros projektus, kurie bus vykdomi Ukrainos teritorijoje, taip pat investicijas į ne tik retųjų žemių metalų, bet ir gamtinių išteklių – dujų ir naftos – gavybą. Amerikiečiai tiesiogine prasme turėtų dalyvauti atkuriant ar statant jūrų uostus, geležinkelius, vamzdynus ir naftos perdirbimo gamyklas. Kartu valstybių siūlomame susitarime nenumatyta jokių laiko rėmų – jis yra neterminuotas.

Su naujuoju dokumentu susipažino ir „Financial Times“ redakcija. Žurnalistai pabrėžia, kad jame neminimos saugumo garantijos Ukrainai, kurių jau pusantro mėnesio reikalauja Volodymyras Zelenskis. FT įsitikinęs, kad naujasis susitarimo tekstas „pranoksta pirminį“, nes Vašingtonas „agresyviai plečia savo reikalavimus“, o Kyjivas baiminasi, kad tokios formos susitarimas gali ne tik pagilinti šalies priklausomybę nuo JAV, bet ir pakenkti jos suverenitetui.

JAV finansų ministras Scottas Bessentas pareiškė, kad šią susitarimo versiją, kurią jis pavadino „galutiniu ekonominės partnerystės dokumentu“, šalys gali pasirašyti jau šią savaitę. Tačiau trys aukšto rango Ukrainos pareigūnai FT sakė, kad tai mažai tikėtina. Vienas iš jų JAV pasiūlymą pavadino nesąžiningu, o kitas teigė, kad tai yra „apiplėšimas“.

Politico redaktorius Džeimis Detmeris (Jamie Dettmer) primena Franklino Ruzvelto (Franklin Roosevelt) žodžius, kuris 1940 m. iškėlė idėją išnuomoti karinius reikmenis ir įrangą nacių apgultai Didžiajai Britanijai. Jis sakė amerikiečiams: tai tas pats, kas paskolinti kaimynui savo gaisrinę žarną, kad šis užgesintų gaisrą jūsų namuose. Jūs juk nesakytumėte savo kaimynui: „Mano žarna man kainavo 15 dolerių, todėl tu turi man už ją sumokėti 15 dolerių“. Viskas, ko turėtumėte paprašyti kaimyno, tai grąžinti žarną po to, kai gaisras bus užgesintas.

Bet jei tai ir buvo tiesa Ruzveltui, rašo Dettmeris, tai jokiu būdu negalioja Donaldui Trumpui, kuris „pasinaudos kaimyno didžiausio pavojaus akimirka kaip auksine verslo galimybe ir sulaikys žarną tol, kol gaus daug kartų daugiau, nei už ją sumokėjo“. Jei šis kaltinimas jums atrodo neteisingas, tereikia atidžiau pažvelgti į „naudingųjų iškasenų“ sandorio sąlygas, „kurias šis stambus Amerikos aferistas bando primesti Ukrainai egzistencinio pavojaus akimirką“, rašo žurnalistas.

Išmetė šiukšliadėžėn

Amerikiečių pasiūlyta nauja susitarimo versija dar atgrasesnė, nes prieš mėnesį, vasario 28 d., suderintas, kompromisinis ir naudingas tiek Ukrainai, tiek Jungtinėms Valstijoms susitarimas buvo paruoštas šalims patvirtinti. Jis turėjo būti pasirašytas Baltuosiuose rūmuose per Volodymyro Zelenskio vizitą Vašingtone, kur jis kartu su Donaldu Trumpu būtų iškilmingai patvirtinęs susitarimą.

Tačiau tos dienos susitikimas Ovaliajame kabinete baigėsi viešu V. Zelenskio ir D. Trumpo ginču, į kurį įsikišo JAV viceprezidentas JD Vance'as. Abiejų prezidentų derybos buvo atšauktos, o Ukrainos delegacija buvo paprašyta palikti Baltuosius rūmus.

Gi dabar, „European Pravda“ redaktoriaus Serhijaus Sidorenko nuomone, „Ukraina vėl pajuto tų įvykių pasekmes: kaip paaiškėjo, JAV senus susitarimus išmetė į šiukšlių dėžę“. Baltieji rūmai po trijų savaičių pertraukos atsisakė visų kompromisinių nuostatų ir vėl pasiūlė Ukrainai sąmoningai nepriimtiną sutarties variantą.

„Ji peržengia praktiškai visas raudonąsias linijas, dėl kurių buvo susitarta anksčiau; atima iš Ukrainos dalį suvereniteto; prieštarauja būsimai šalies narystei Europos Sąjungoje; ir įpareigoja Ukrainą sumokėti už visą iš JAV gautą paramą kaip negrąžintiną. Net neverta minėti, kad projekte nėra nė vieno žodžio apie saugumo garantijas“, – rašo A. Sidorenka.

Tokiu pavidalo susitarimo Ukrainai tiesiog nėra prasmės pasirašyti, nes toks žingsnis būtų Volodymyro Zelenskio politinė savižudybė ir katastrofa valstybei daugeliui metų į priekį. Be to, šis susitarimo variantas neturi jokių galimybių būti ratifikuotas Aukščiausiosios Rados, o be jo jis liks tik popieriaus lapu. O tai tik dar labiau pablogins ir taip beprecedentiškai įtemptus Ukrainos ir JAV santykius.

Situacija yra patinė: Ukraina taip pat negali tiesiogiai atsisakyti pasirašyti susitarimą, nes D. Trumpas neabejotinai tai supras kaip dar vieną Ukrainos valdžios „nepaklusnumo“ įrodymą, kišančios pagalius į ratus JAV prezidento norui sudaryti palankų dealą ir, kaip jis dažnai kartoja, pagaliau sustabdyti „beprasmį kruviną karą“.

Neabejotina, kad Baltieji rūmai dar kartą primeta Ukrainai ir jos prezidentui, kuris „neturi jokių kortų ant stalo“, sąmoningai vergišką susitarimą būtent „kaip bausmę“. Norint tuo įsitikinti, verta atkurti įvykių chronologiją. Ji įrodo: amerikiečiai iš pradžių iškėlė nepriimtinus reikalavimus, paskui neva nusileido ir ėjo į kompromisą, bet dėl „nepaklusnaus“ Ukrainos prezidento elgesio (kuris Ovaliajame kabinete tvirtino, kad Ukrainai mainais reikia JAV saugumo garantijų) grąžino viską taip, kaip buvo, ir tokioje situacijoje nepasirašyti jau negalima, o pasirašyti neįmanoma.

Miuncheno ultimatumas

Pirmosios žinios, kad Ukraina ir JAV pradėjo derybas „dėl naudingųjų iškasenų“, pasirodė vasario 12 d., kai JAV finansų ministerijos vadovas Bessentas atvyko į Ukrainą ir asmeniškai įteikė V. Zelenskiui „partnerystės sutarties“ projektą, kuris reiškė amerikiečių investicijas į kasybą Ukrainoje mainais į tolesnę Vašingtono karinę pagalbą.

Kaip pranešė „European Pravda“, šis pasiūlymas Kyjivui nebuvo staigmena, nes iškart po to, kai pasikeitė Baltųjų rūmų šeimininkas, Ukrainos prezidento kanceliarija aktyviai svarstė, , ką „apčiuopiamo“ pasiūlyti Donaldui Trumpui mainais į karinės pagalbos pratęsimą. V. Zelenskis puikiai žinojo, kad pokalbis apie būtinybę „ginti demokratiją ir bendrąsias vertybes“ su D. Trumpu nepadės. Idėją dialoge su D. Trumpu pasitelkti retųjų žemės metalų gavybą išmetė vienas iš proukrainietiškai nusiteikusių respublikonų senatorių. Zelenskio biurui ši idėja patiko ir jis paleido ją į darbą.

V. Zelenskio biuras vienu iš papildomų šio metodo privalumų laikė tai, kad pagrindiniai retųjų žemių metalų telkiniai yra Rusijos okupuotose teritorijose. Atrodytų, logiška: JAV padėtų išlaisvinti šias žemes, o Ukraina leistų uždirbti iš jų gelmių.

Kai iš D. Trumpo administracijos atėjo teigiami signalai, kad tokį sandorį verta apsvarstyti, Kyjivas nusprendė, kad jis sėkmingas – nepaisant to, kad JAV iš pradžių norėjo ne tik retųjų žemių metalų, bet ir visų Ukrainoje išgaunamų naudingųjų iškasenų, taip pat infrastruktūros.

Kodėl tokio susitarimo pasirašymo perspektyva sudomino D. Trumpo administraciją, nesunku atspėti: jis nori greitų pergalių ir sėkmingų sandorių, kurių karaliumi neabejotinai laiko save. Be to, D. Trumpas savo rinkėjams pažadėjo: viską, ką jo pirmtakas Joe Bidenas „neatsakingai iššvaistė“, jis surinks ir grąžins į Amerikos iždą. Todėl amerikiečiai būsimo susitarimo kertiniu akmeniu padarė idėją, kad negrąžinama JAV pagalba Ukrainai, kurią ji gauna nuo Rusijos plataus masto invazijos 2022 m. vasario 24 d., iš tikrųjų yra Ukrainos skola Amerikai, kurią, regis, turės grąžinti ne tik šiuo metu kariaujantys ukrainiečiai, bet ir jų vaikai, anūkai ir proanūkiai.

Tačiau kol kas tai buvo tik nubrėžti būsimo susitarimo rėmai. Bent jau taip manė Kyjivas. Praėjus dviem dienoms po Bessento vizito, Zelenskis, keliaudamas į Miuncheno saugumo konferenciją, žurnalistams sakė, kad perskaitė susitarimo „juodraštį“ ir ketina perduoti amerikiečiams kontrpasiūlymus. Tačiau to nebuvo padaryta. Bavarijos sostinėje tapo aišku, kad tikimasi, jog Zelenskis ir jo komanda dokumentą pasirašys nedelsdami.

JD Vance'o ir Zelenskio derybos buvo numatytos vasario 14 d. rytą Miuncheno centre, laikinojoje JAV prezidento pavaduotojo rezidencijoje. J. D. Vance'as atvyko, atvyko Ukrainos delegacijos nariai, į pastatą pradėti leisti žurnalistai. Tačiau staiga paaiškėjo, kad susitikimas atidėtas, o kada jis įvyks, nežinoma.

Pasirodo, Ukrainos komandai buvo pateiktas ultimatumas: „Jei norite susitikti su Vance'u ir derėtis su juo dėl taikos, pasirašykite dabar pat. Susitikimą nukelsime į vakarą, turite septynias valandas visoms redakcijoms padaryti“. Ukrainos delegacija vis dėlto įteikė galutinį susitarimo variantą, tačiau atsakydama gavo dar vieną ultimatumą: „Arba pasirašote tai, ką jums davėme, arba susitikimo su Vance'u ir vizito į Vašingtoną nebus“. V. Zelenskis atsisakė pasirašyti tokios formos dokumentą.

Ir staiga spaudimas Ukrainai dingo, tarsi jo niekada nebūtų buvę, o derybos su Vance'u įvyko. Tačiau V. Zelenskis ir jo komanda nė nenutuokė, kokios informacinės audros centre Ukrainos prezidentas atsidurs iškart po Miuncheno.

Tobula audra