„Lietuvoje. 16, 653, 663 ir 651. Tai palengvins Rusijos įsiveržimą“

Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija savo saugumu susirūpino dar 2014 metais, kai prasidėjo hibridinė Rusijos invazija į Ukrainą.

Tačiau tik dabar jų rūpestis peraugo į gynybinio pajėgumo didinimo veiksmus – įtvirtinimų statybą ir minų klojimą pasienyje su Rusijos Federacija, rašo karybos ekspertas Aleksandras Kovalenko.

Be to, šių šalių vadovai taip pat paskelbė apie savo ketinimą pasitraukti iš Otavos konvencijos, ribojančios priešpėstinių minų naudojimą.

Tačiau ar šių priemonių pakanka gynybai ir ar Europos šalys sugebės atlaikyti galimą agresorės invaziją? 

Rusijos galimybės.

2025 m. sausio pradžioje straipsnyje „Kaip Rusija gali panaudoti paliaubas kariniam potencialui ugdyti: priešo pajėgumų analizė“ pažymėjau, kad jei suteiksime Rusijos Federacijai bent metus „paliaubų“, ji sukaups pakankamai potencialo ne tik tęsti karą Ukrainoje, bet ir vykdyti greitą kombinuotųjų ginklų puolimo operaciją prieš ES šalis. Visų pirma, Lenkijai, Estijai, Lietuvai ir Latvijai gresia pavojus.

Konservatyviausiais skaičiavimais, po metų „paliaubų“ Rusija galės sau leisti skirti iki 500 tankų, 1500 šarvuotų kovos mašinų, 1000 artilerijos sistemų ir iki 100 000 karių smogti kaimyninėms ES šalims.

Ir šios pajėgų visiškai pakanka, kad per trumpiausią įmanomą laiką būtų galima užimti Baltijos šalis arba nukirsti Suvalkų koridorių į Kaliningrado sritį.

Tuo metu girdėjau daug kritiškų argumentų, pavyzdžiui: kaip gali tokio potencialo turinčios Rusijos okupacinės pajėgos kovoti Europoje, jei šimtatūkstantinė grupė, susidedanti iš trijų jėgų grupių ir vienetų, nuo 2023 metų spalio veržiasi iš Avdijivkos krypties į Pokrovską ir vis dar neužėmė šio svarbaus miesto centro ir net nepradėjo kovoti už jį?

Maža to, nuo 2023 metų spalio ši grupė tiesia linija įveikė 35 kilometrus, o štai Europos šalys, NATO narės!

Problema ta, kad šios šalys, net ir besiribojančios su Rusija, ir toliau gyvena įprastu europietišku kasdieniu gyvenimu, o ne karo režimu.

Ir būtent šis įprasto taikaus gyvenimo veiksnys, neleidžiantis hipertrofuoti gynybinius veiksmus, taps lemiamu  – ir ne tų šalių, kurios taps okupantų taikiniu, naudai.

Kai man kaip pavyzdį pateikia Pokrovską ir klausia: kaip matote Suvalkų koridoriaus nukirtimą daugiau nei 65 kilometrus per Lenkiją, kurios kariuomenė dabar laikoma viena moderniausių ir kovingai pasirengusių Europoje, jei 35 kilometrų maršrutą iki Pokrovsko nušliaužti reikėjo pusantrų metų?

Atsakymas paprastas. Nuo Avdijivkos iki Pokrovsko Rusijos armija slinko per ukrainiečių gynybos linijas, nesibaigiančias sienas, kliūtis įtvirtinimų ir užtvarų pavidalu.

Jiems trukdė ir SDU brigados, kurios turėjo kolosalios kovinės patirties, kokios neturėjo jokia kita NATO kariuomenė. Tačiau Europos šalių atveju problema yra ne patirtis, o tai, kad nė viena iš jų nesuformavo gynybos linijų ir įtvirtinimų karo metui.

Nei Lenkijoje, nei Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, net Švedijoje nepamatysime įtvirtinimų ir užtvarų, besitęsiančių nuo sienos su Rusija į šių šalių gilumą bent 20-25 kilometrus – tai minimalus pirmosios (apsaugos zonos) ir antrosios (pagrindinės) gynybos linijų plotis.

Viskas, kas yra, tai pagrindinės užtvaros šen bei ten pasienyje, be rimtų gynybinių įtvirtinimų.

Rusija per mėnesį Baltarusijos teritorijoje gali dislokuoti pirmosios bangos/ešelono smogiamąją grupę iki 40 tūkst. karių. Per du mėnesius pagrindinė smogiamoji grupė gali būti pilnai suformuota, atsižvelgiant į rezervus ir kt.

Kyla klausimas: ar Lenkija per mėnesį pajėgi suformuoti visavertes gynybos linijas prie sienos su Baltarusija, labiausiai tikėtinose proveržio vietose? Taikos metu, neskelbiant karo padėties ir nesutelkus civilinių techninių resursų – ne.

Prisidengdama pratybomis, Rusija gali labai greitai sukaupti pirminę grupę Baltarusijos Respublikos teritorijoje, kurios visiškai pakaks pralaužti sieną ir įsiskverbti gilyn į Lenkijos teritoriją tiek, kad gynybos linijų formavimas priešo veržimosi kryptimis bus tiesiog neįmanomas.

Sustabdyti šį procesą gali tik reljefo ir kraštovaizdžio ypatumai – upės, pelkės, susprogdinti tiltai ir kt.

Bet esmė ta, kad numanomame Rusijos okupacinių pajėgų maršrute į Kaliningrado sritį iš Baltarusijos tokių kliūčių nebus, bet bus aplinkkeliai tiek per Lenkijos, tiek per Lietuvos teritoriją, taip pat puikios kokybės greitkeliai 16, 653, 663 ir 651.

Svarbus aspektas yra tai, kad RF armijos kelyje nėra daug kaimų ir miestelių, kurie būtų kliūtis progresui. Tačiau pabėgėliai bus ne mažesnė problema...

Jei kalbėtume apie rytų ir šiaurės rytų Lenkiją, maršrutų, kurie galėtų užtikrinti kasdienį pabėgėlių skaičių, kuris atsirastų Rusijos invazijos atveju, nėra daug.

Pirmosiomis dienomis pagrindiniai keliai vakarų kryptimi bus užkimšti nuo okupacijos bėgančių lenkų automobiliais, o žinant rusų taktiką didelė tikimybė, kad jie bus atakuojami artilerijos ir raketiniais ginklais. Be to, RF (vėlgi, su didele tikimybe) organizuos civilių transporto priemonių medžioklę naudojant dronus.

Visa tai bus daroma ne tik siekiant įbauginti lenkus ir daryti moralinį bei psichologinį spaudimą, bet ir turint labai praktinį tikslą – keliuose sukurti kamščius ir kliūtis greitam lenkų ir sąjungininkų pajėgų perkėlimui.

Taigi 100 tūkstančių žmonių galios šarvuotas rusų kumštis per Lenkijos teritoriją gali pasiekti Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį per savaitę. Žinoma, jie susidurs su Lenkijos kariuomenės pasipriešinimu, bet ne tiek, kad sustabdytų Rusijos armijos judėjimą.

Panašus scenarijus gali laukti ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kurių problema taip pat yra karinei situacijai būdingų gynybos linijų trūkumas, geri keliai greitam šarvuotų kumščių veržimuisi gilyn į šalis, taip pat tai, ko trūksta Lenkijoje: šiose šalyse yra daug etninių rusų, kurie palaiko Kremliaus revanšistinę, ekspansyvią politiką. Ir šis veiksnys dar labiau apsunkina Baltijos šalių padėtį nei Lenkijos.

Išvados.

Šiuo metu Rusija yra taip įsitraukusi į karą Ukrainoje, kad tiesiog negali kelti tiesioginės invazijos grėsmės savo kaimynėms Europoje. Pačiai Ukrainai trūksta resursų vykdyti dar vieną puolimą Ukrainoje, o jos karinių pajėgumų išeikvojimo procesas baigsis 2025 m.

Bet jei Kremlius gaus šansą šiemet, artimiausiu metu surengti kažkokias paliaubas savo sąlygomis, tai jis turės galimybę atkurti ir sukaupti smogimo potencialą, kuris kels grėsmę ES šalims.

Pagrindinė Rusijos kaimynių europinių gynybinių pajėgumų problema yra ta, kad jos nepasirengusios tokiam karui, kokį kariauja Rusijos armija. Visos šios šalys gyvena taikos metu ir nestato nesibaigiančių įtvirtinimų prie sienos su Rusijos Federacija ir toli į savo teritoriją.

Pagrindinės logistikos komunikacijos tarp šių šalių ir Rusijos Federacijos nebuvo sunaikintos, o tai tik palengvins greitą rusų prasiveržimą gilyn į užpultas valstybes.

Prie Rusijos Europos kaimynių sienų sutelktų pajėgų ir išteklių nepakanka, kad būtų užkirstas kelias Rusijos pajėgų proveržiui, o jei taip atsitiks, jos liks be visaverčių gynybos linijų, ešelonų ir sienų.

Kai NATO prisijungs prie konfrontacijos kaip jungtinių pajėgų dalis, beveik kiekviena šalis neteks nemažos savo teritorijos dalies, o kai kurios gali tapti izoliuotos arba visiškai okupuotos.

Todėl atsakymas į klausimą, ar Europos kaimynės pasiruošusios galimai Rusijos invazijai, yra gana paprastas ir nedviprasmiškas – ne.