„340 000 karių pasiduoda“

Gegužės 9 d. savo kreipimesi iš Raudonosios aikštės Maskvoje Rusijos prezidentas vėl išvardijo daugybę didvyriškų miestų, kurių gynėjai drąsiai priešinosi nacių okupantams Didžiojo Tėvynės karo metu. Ir tuo pačiu metu jis ištaisė apgailėtiną klaidą, kurią padarė jo kalbų rašytojai forume Volgograde.

Visų pirma, anot Vladimiro Putino, visas pasaulis vis dar žavisi „Bresto tvirtovės ir Mogiliovo, Odesos ir Sevastopolio, Murmansko, Tulos, Smolensko gynybos dalyvių atkaklumu; „apsiausto Leningrado gyventojų didvyriškumu, visų kovojusių fronte, partizanų būriuose ir pogrindyje drąsa, tų, kurie evakavo šalies gamyklas priešo ugnies metu, kurie dirbo užnugaryje negailėdami savęs, iki jėgų ribos“, narsa.

Įdomu tai, kad prieš kelias dienas, sakydamas kalbą patriotiniame forume Volgograde, Rusijos vadovas taip pat atkreipė dėmesį į daugelio didvyriškų miestų gynėjų drąsą.

„Jie stovėjo iki mirties, kaip ir Bresto tvirtovės didvyriai, gynę Minską, Leningradą, Sevastopolio miestą“, – sakė V. Putinas.

Ši Rusijos politiko kalbos dalis sukėlė pasipiktinimo audrą Baltarusijos tinklaraščių sferoje ir socialiniuose tinkluose, nes V. Putinas „iki mirties stojo“ sąraše paminėjo „didvyriškus Minsko gynėjus“.

Iš tikrųjų Minską naciai užėmė šeštąją karo dieną – 1941 m. birželio 28 d. Nebuvo jokios „didvyriškos miesto gynybos“. Tačiau Raudonoji armija, nugalėta Vermachto, paniškai atsitraukė. Pasidavė daugiau nei 340 tūkstančių kareivių ir karininkų.

Tikriausiai šio skandalo aidas pasiekė Kremliaus kalbų rašytojus, kurie Rusijos prezidento iškilmingoje kalboje gegužės 9 d. parade pagrįstai Minską pakeitė Mogiliovu, kurio gynimas truko 23 dienas.

Mogiliovo gynyba truko nuo liepos 3 d. iki liepos 26 d. Miestą gynė 172-osios šaulių divizijos daliniai, vadovaujami generolo Michailo Romašino, remiami kitų Raudonosios armijos dalinių ir vietos gyventojų.

Sovietų kariuomenė sustabdė H. Guderiano vadovaujamos vokiečių 2-osios tankų grupės puolimą, nepaisant šaudmenų, sunkiųjų ginklų trūkumo ir nuolatinių atakų.

Aršiausi mūšiai vyko Buiničių lauke, kur kovojo 172-osios šaulių divizijos 388-asis šaulių pulkas, vadovaujamas pulkininko leitenanto Kutasovo. Įvairių šaltinių duomenimis, čia buvo sunaikinta iki 39 priešo tankų. Tai gerokai sulėtino vokiečių puolimą.

Buiničių laukas tapo pasipriešinimo simboliu. Būtent čia 1944 m. rugpjūtį buvo palaidoti gynėjų pelenai, o vėliau pastatytas memorialas.