Svarbiausi Nobelio premijos laureatų darbai, pakeitę pasaulį: nuo stebuklingo vaisto iki „Pavlovo šunų“

Laureatai gauna diplomą, aukso medalį ir piniginę premiją, kuri šiais laikais paprastai viršija 1 mln. dolerių. Visos premijos turi būti skiriamos fiziniams asmenims, išskyrus Taikos premiją, kuri gali būti skiriama organizacijai. Kartais premijos skiriamos keliems asmenims, tačiau taisyklėse nustatyta, kad kiekvieną premiją gali pasidalyti ne daugiau kaip trys asmenys.

Pirmą kartą Nobelio premijos įteiktos 1901 m., o nuo to laiko jos pasiekė daugiau nei 900 žmonių ir organizacijų. Kai kurie žmonės apdovanojimus yra gavę daugiau nei vieną kartą. Paprastai kiekviena premija skiriama kasmet, tačiau tais metais, kai nėra išskirtinių pasiekimų, vertų Nobelio, premija gali likti neįteikta.

Premijos yra svarbu, tačiau dar svarbesnis yra darbas, už kurį jos skiriamos. Laureatai yra žmonės, kurie savo gyvenimą skiria mūsų egzistencijos paslaptims atskleisti. Štai keli svarbiausi Nobelio prizo laureatai ir jų darbai, pakeitę pasaulį.

Nepatikimi rentgeno spinduliai

Kiekviena technologinė pažanga turi galimą šalutinį poveikį. 1946 m. Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją gavusio Hermanno Mullerio darbo dėka žmonės suprato, kaip svarbu žinias vertinti atsargiai ir saugiai.

H.Mulleris gavo premiją už tai, kad įrodė, jog rentgeno spinduliai žmogaus organizme sukelia mutacijas (vadinamąją rentgeno spindulių mutagenezę). XX a. 20-ojo dešimtmečio viduryje jis buvo surinkęs svarių įrodymų, kad Drosophila muselės, veikiamos rentgeno spinduliais, patiria genetines mutacijas, kurios sutrumpina jų gyvenimo trukmę. Jis buvo įsitikinęs, kad tokia pati žala gali pasireikšti ir žmonėms, rašo „HowStuffWorks“.

Nors apie 20 metų mokslininkas bandė paviešinti savo darbą, tik Antrojo pasaulinio karo metais atominės bombos Japonijoje išryškino radiacijos, rentgeno spindulių ir branduolinių kritulių keliamą pavojų. Būtent tada Nobelio komitetas pagaliau pripažino jo tyrimus.

H.Mullerio atradimai ir prieš branduolinius ginklus nukreipta politika padarė jį neįkainojama atsvara pasaulį keičiančiai atominio amžiaus technologinei pažangai.

DNR

Šiais laikais DNR ir jos svarbą laikome beveik savaime suprantamu dalyku. Tačiau DNR buvo paslaptis, kol Francis Crickas, Jamesas Watsonas ir Maurice Wilkinsas nepradėjo aiškintis šių smulkių dvigubos spiralės struktūrų.

Už savo darbą šie trys mokslininkai 1962 m. gavo Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją. Atradę molekulinę nukleino rūgščių struktūrą ir atskleidę jų svarbą perduodant informaciją visame gyvame organizme, šie trys mokslininkai padėjo nutiesti kelią įvairiems naujiems genetiniams pasiekimams, rašo „Live Science“.

Stebuklingasis vaistas

1945 m. Nobelio fiziologijos ar medicinos premija skirta Alexandrui Flemingui ir serams Ernstui Chainui ir Howardui Florey'ui už grybo penicilino atradimą ir jo, kaip antibiotiko, panaudojimą.

A.Flemingas šį atradimą padarė atsitiktinai. 1928 m. rugpjūtį mokslininkas išvyko atostogų, o rugsėjo pradžioje grįžęs į savo laboratoriją aptiko, kad krūvoje lėkštelių su bakterijomis atsirado grybelis. Bakterijos žuvo lėkštelėse, esančiose prie pat grybelio, o toliau esančiose lėkštelėse bakterijos nenukentėjo, rašo „Live Science“.

Kitus porą dešimtmečių A.Flemingas praleido tirdamas antibakterinį poveikį to, ką iš pradžių pavadino „pelėsių sultimis“, o vėliau pagal grybo gentį (Penicillium) pavadino „penicilinu“. Jo kolegos prisidėjo atlikdami griežtus klinikinius tyrimus, kurie įrodė didelį penicilino naudingumą, ir sugalvodami, kaip jį išgryninti ir gaminti dideliais kiekiais.

Penicilinas gydo stafilokoko infekcijas, skarlatiną, gonorėją, plaučių uždegimą, meningitą, difteriją, sifilį ir kitas sunkias infekcines ligas.

Šunys ir varpeliai

Ivanas Pavlovas geriausiai žinomas dėl įsimintinų skambių žodžių, tokių kaip „Pavlovo šunys“ arba „Pavlovo reakcija“. Tačiau jo didžiulės įtakos mokslui negalima sutraukti į tokias glaustas frazes.

1904 m. I.Pavlovas gavo Nobelio premiją. Jis geriausiai žinomas dėl sąlyginių refleksų tyrimų. Atlikdamas garsiausius eksperimentus, jis skambindavo varpeliu kiekvieną kartą, kai duodavo šunims maisto. Šį procesą kartojant vėl ir vėl, šunys ilgainiui pradėdavo seilėtis vien nuo varpelio garso. Neilgai trukus, buvo suprasta, kad žmonės ne taip jau ir skiriasi nuo šunų. Mes visi esame prisitaikę tam tikru būdu reaguoti į įvairius dirgiklius – tiek gerus, tiek blogus, rašo „HowStuffWorks“.

I.Pavlovo įžvalgos atvėrė naujas duris į psichologiją ir biheviorizmą bei pakeitė žmonių požiūrį į savo elgesį. Jis buvo taip gerai vertinamas Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje, kad sovietų valdžia negalėjo užčiaupti jo atviro komunizmo smerkimo. Kai gavo Nobelio premiją, jis jau buvo vienas garsiausių pasaulio mokslininkų.

Radijo bangos

1895 m. Guglielmo Marconi panaudojo radijo bangas signalams perduoti kelių kilometrų atstumu. Vėlesniais metais jis patobulino technologiją, kad būtų pasiektas didesnis atstumas ir 1901 m. išsiuntė pirmąsias radijo transliacijas per Atlanto vandenyną tarp Anglijos ir Kanados (3379 km atstumas). Tai atvėrė belaidžio ryšio pasaulį ir pakeitė pasaulio komunikacijos būdą.

1909 m. kartu su Karlu Ferdinandu Braunu jis gavo Nobelio premiją už „už jų indėlį plėtojant bevielę telegrafiją“, rašo „The Nobel Prize“.

Organų transplantacijos pradžia

Chirurgija dar tik kūrėsi, kai daktaras Alexis Carrelis pirmasis pradėjo siūti kraujagysles ir už tai gavo Nobelio premiją. Vėliau jis sukūrė perfuzijos siurblį, kuris atvėrė kelią organų transplantacijai.

A.Carrelis 1900 m. Liono universitete įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį. Netrukus po studijų jis susidomėjo kraujagyslių atstatymu ir sukūrė metodą, kaip jas susiūti iš galo, naudojant kuo mažiau siūlių, rašo „Britannica“. Šis metodas tapo labai svarbus daugeliui chirurginių operacijų, įskaitant kraujagyslių ir organų transplantaciją. Mokslininkas taip pat tyrinėjo gyvų audinių išsaugojimą už kūno ribų, išlaikydamas organus ar audinius gyvus.