Kitoks požiūris: kalėdinės dovanos - pats neefektyviausias būdas panaudoti sukauptas lėšas

Situacija gal šiek tiek perdėta, tačiau sutikite, primena paskutinio savaitgalio prieš Kalėdas beprotybės vaizdelį su nesibaigiančiomis eilėmis, bandymu išgyventi tarp gausybės į prekybos vietas plūstelėjusių žmonių ir į rankas netelpančiais pirkinių maišais.

Nors pastaruoju metu madinga į šventes žiūrėti praktiškai, paskutinį savaitgalį prieš Kalėdas prekybos vietose tokio požiūrio veik nematyti. Galbūt praktiškumas sumenkina „magišką“ šventinio laikotarpio atmosferą ir įvaizdį. Visgi finansuose stebuklai apskritai neegzistuoja, tad juos tvarkyti vadovaujantis pasakų motyvais nevertėtų. Kaip ir be atodairos pasiduoti šventiniam pirkimo vajui.

Žinoma, atsispirti nėra lengva, juk vis „galvojame apie kitus“, tad pavargę ir skubėdami priperkame smulkmenų – statulėlių, žvakidžių, pakabukų ir t.t. Gal pusbroliui, kurio nemačiau dešimt metų, gal kaimynui, su kuriuo pasisveikinu kartą per savaitę, o gal kolegei, kuri sumanys mane pasveikinti ir tuomet bus nepatogu, jei negalėsiu atsilyginti tuo pačiu.

Taip ir pildosi kitų palėpės ir rūsiai bei mūsų pačių spintos. Kitaip tariant, pinigai tiesiog sudūla namų užkaboriuose. Netgi egzistuoja šį reiškinį apibendrinanti teorija (angl. deadweight loss of Christmas), teigianti, jog dovanų teikimas, o ypač kalėdiniu laikotarpiu, yra pats neefektyviausias būdas ekonomikoje paskirstyti sukurtas prekes bei paslaugas.

Iliustruokime tai pavyzdžiu – tarkime, žmona padovanoja vyrui megztinį už 100 Lt – tokia jo kaina ir vertė ekonomikai bei žmonos piniginei. Tačiau vyrui megztinis ne itin patinka, todėl jis jam vertas ne daugiau 1 Lt ir likusią savo egzistenciją praleis spintoje. Tokiu būdu ekonomikoje patiriamas 99 litų vertės netekimas. Atsižvelgiant į tai, jog dovanos dažniausiai negrąžinamos, skaičiuojama, jog nuo dešimtadalio iki trečdalio Kalėdinių dovanų vertės yra prarandama būtent dėl nepamatuoto „dovanojimo“.

Taigi gryna, bejausmė ekonomika sako, kad dovanoti daiktus išvis neapsimoka, o efektyviausia būtų, jei dovanas pirktume patys sau arba įteiktumėme grynuosius ir jų atitikmenis (dovanų čekius). Tad kodėl paskutinį metų mėnesį ir kitų metų sausį pašėlusiai taupome ir spaudžiamės, praktiškai nieko malonaus ir naudingo sau neleisdami? Vien tam, kad galėtume pripirkti daiktų, kurių nebūtinai reikia kitiems arba nukrauti stalą gardėsiais, kurių pusė vėliau nukeliaus į šiukšliadėžę?

Sakote, žiemos šventės – ne tik pirkiniai? Be abejo, tai ypatingas metas, tad jį įprasminti galima įvairiai – vieni tai daro aukodami daiktus ir pinigus, kiti – įsitraukdami į labdaringą veiklą. Tačiau visgi prasmės paieškas kviesčiau pradėti nuo savęs. Jei finansiškai šiam laikotarpiui nepasiruošėte, jau nieko ir nebepadarysite. Bet suvesti galą su galu padės planavimas ir atsakingas vartojimas.

Neikite ieškoti dovanų iš anksto nenusimatę, kam, ką ir už kiek dovanosite. Nesistenkite niekučiais pamaloninti kiekvieno sutikto, nepirkite daiktų, kurių „kam nors, kada nors prireiks“. Sveikindami šeimą ar porą, įteikite bendrą dovaną. Sutarkite dėl taisyklių šeimoje ar draugų būryje, kurios, priešingai nei gali atrodyti iš pirmo karto, ne varžys, o skatins nuoširdžiau pasistengti dėl kitų: apribokite dovanų sumą, nuspręskite dėl dovanų temos (pavyzdžiui, knygų Kalėdos), apsikeiskite svajonių sąrašais, užuot keitęsi dovanomis nueikite į įdomų spektaklį, koncertą ar parodą arba tiesiog pavakarieniaukite drauge. Galų gale pabūkite altruistais ir dovanas vieni kitiems iškeiskite į pažadą išpildyti po vieną nepasiturinčių vaikų svajonę.

Metų pabaigos švenčių laikotarpis nėra tik 12 patiekalų stalas, balta mišrainė šiukšlių kibire sausio 2-ąją ir važiuojant iš darbo stabtelėjus prekybos centre paskubomis pagriebtas daiktas draugui ar mamai. Pasistenkime, kad tai būtų šiek tiek daugiau. Tad linkiu visiems prasmingų Šv. Kalėdų.

Autorė Odeta Bložienė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.