Šiaurės Korėjos režimas braška per siūles

Jeigu jai pasiseks – jeigu jos vyrui ar vaikams pavyks prasmukti nepastebėtiems prie upės kranto, arčiau Kinijos telefono linijų – Chae Un Ee turės galimybę pakalbėti su savo šeima kiekvieną dieną.

„Pakalbėti“ skamba kiek perdėtai, nes jos artimieji baigia pokalbį vos tik pradėję. Specialiai tam jie turi kontrabandinį telefoną ir tokią pačią SIM kortelę.

„Jie turi labai skubėti, kadangi kitu atveju telefoną gali susekti, – tikina moteris. – Aš tik išgirstu jų balsus ir žinau, kad su jais viskas gerai. Jeigu jie man nepaskambina, nerimauju, nes situacija ten labai įtempta“.

„Ten“ – tai Šiaurės Korėja. Chae nėra nei disidentė, nei emigrantė. Ji tik motina, išvykusi dirbti į Kiniją, kad pramaitintų savo šeimą. Bet Šiaurės Korėja taip griežtai kontroliuoja savo piliečius, kad net šis darbas (net jei dirbama vienintelėje šalyje, kurią galima pavadinti jos sąjungininke), galėtų užtraukti griežtas bausmes.

Žmogaus teisių pažeidimai neturi analogų

Praėjus šešiems dešimtmečiams nuo sukūrimo, Šiaurės Korėja ir toliau lieka totalitarine valstybe, kuri kontroliuoja ne tik savo piliečių judėjimą ir saviraišką, bet ir pragyvenimo šaltinius, įpročius ir netgi šukuosenas.

Praėjusį mėnesį paskelbtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje įspėjama, kad „[žmogaus teisių] pažeidimų sunkumas, mastas ir pobūdis byloja apie valstybę, neturinčią jokių analogų šiuolaikiniame pasaulyje“.

Pchenjano žiniasklaida vaizduoja priešiškai nusiteikusių jėgų puolamą šalį, kurią vienija pasišventimas savo lyderiui Kim Jong Unui (Kim Čen Unui). Iš tikrųjų, šios sistemos šerdis – žmonių tikėjimas – baigia galutinai išblėsti. Taip tvirtina Kinijoje apklausti Šiaurės Korėjos piliečiai.

„Prieš dvidešimt metų Šiaurės Korėjoje buvo geriau. Gyvenimas buvo patogus, žmonės neturėjo blogų minčių. Dabar visi yra pikti“, – sako penkiasdešimties sulaukusi Chae.

Tą patį tvirtina ir kiti kalbinti šiaurės korėjiečiai: „Žinoma, niekas nebetiki“, „Tie, kurie tvirtina norintys geresnio gyvenimo Šiaurės Korėjoje, manau, kad jie tiesiog meluoja“, „Žmonės sako, kad jeigu tiki, paprasčiausiai kankinsiesi“.

Didžiausią šoką kelia laisvė

Niekas neišdrįstų tokių dalykų sakyti užsieniečiui pačioje Šiaurės Korėjoje. Bet pastaraisiais metais dalis iš 25 milijonų šalies gyventojų išvyko į Kiniją, kur dažniausiai dirba nelegaliai ir tikisi sugrįžti pas savo šeimas. Kartais jie turi vilčių gauti prieglobstį Pietų Korėjoje.

Vieni į Kiniją patenka su galiojančiomis vizomis, kiti prasmunka pro per upę einančią sieną. Dauguma pasilieka šiaurinėje šalies dalyje esančiame Jandzi mieste, kuriame gyvena daug etninių korėjiečių. Jeigu jie būtų sugauti, jų lauktų sugrąžinimas į tėvynę ir griežtos bausmės.

Chae, kaip ir kiti su „Guardian“ sutikę kalbėti neseniai į Kiniją atvykę šiaurės korėjiečiai, savo tikrųjų vardų neatskleidė.

Dirbdama tarnaite, Chae per mėnesį gali uždirbti du tūkstančius juanių (apie 800 litų) – tokios sumos pakanka jos šeimai prasimaitinti keturis mėnesius.

Kalbinti žmonės neslėpė jaučiantys pavydą dėl santykinės Kinijos gerovės: šiuolaikinė virtuvės įranga, ryžių gausa, nuolat tiekiama elektra ir dujos.

„Gali praustis po dušu namuose kada panorėjęs“, – stebėjosi Chae Young Hee, taip pat perkopusi penkiasdešimt ir dirbanti slaugytoja.

Kinija turi vieną išsamiausių ir sudėtingiausių cenzūros sistemų pasaulyje.

Pavyzdžiui, aktyvistai ir disidentai dažnai sėdi kalėjimuose. Vis dėlto šioje šalyje galima naudotis internetu, galima žiūrėti užsienio filmus. Žmonės gali rengtis kuo nori ar vykti į užsienį. Įmanoma netgi su kaimynais burnoti pareigūnus, nežiūrint per petį.

„Didžiausias skirtumas yra tas, kad čia gerbiamos žmogaus teisės. Jūs galite parduoti viską, ką norite, keliauti į užsienio šalis ir daryti ką norite. Čia viskas nemokama. Čia nėra kontrolės“, – stebėjosi Chae.

Kita moteris pasakojo, kad atvykusi iš Šiaurės Korėjos į Kiniją jautėsi taip, lyg visą laiką būtų nemačiusi ir staiga praregėjusi.

Valdžios kalbos neatitinka realybės

Septintajame dešimtmetyje Šiaurės Korėja buvo labiau pasiturinti už savo kaimynes. Rytų Azijos autoritarizmo eroje jos politinė kontrolė nebuvo tokia stipri. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena jausmą, kai jautėsi palaiminti, būdami šiaurės korėjiečiai.

Tačiau ekonomika ėmė silpti, o niokojantis paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio badas, pareikalavęs šimtų tūkstančių gyvybių, galutinai palaidojo ekonomikos atsigavimo viltis. Šalies komandinė ekonomika žlugo. Manoma, kad maždaug trijų ketvirtadalių namų ūkių pajamų šaltinis – privatus sektorius.

„Anksčiau tikrai valstybė užtikrindavo pajamas ir maistą. Dabar valstybė nuolat kaišioja pagalius į ratus“, – įsitikinusi Šiaurės Korėjos reikalų ekspertė Hazel Smith iš Centrinio Lankašyro universiteto.

Kim Myong Eul pasakoja, kad jos vyras, dirbantis paprastu darbininku, du kartus per mėnesį gauna po dešimt kilogramų ryžių. Kitų maisto produktų davinį šeima gauna vos kelis kartus per metus.

„Visi prekiauja – nėra kitos išeities“, – tikina Kim.

Politiniai ryšiai tarp partijos narių reiškia, kad jie turi daugiausiai galimybių daryti įtaką rinkai. „Kiekvieno iš tų žmonių veikla bet kurioje darbo vietoje ir gyvenamojoje vietoje absoliučiai prieštarauja tam, ką šalies valdžia kasdien kalba“, – pridūrė H. Smith.

Periodiškai griebiamasi itin griežtų priemonių – kalbama, kad pastarąjį kartą taip nutiko po Kim Jong Uno dėdės egzekucijos pernai lapkritį – tačiau tai dar labiau skatina šalies gyventojų pasipiktinimą.

„Jie atima viską, – pasakoja Chae. – Valdžia viską riboja. Kad išgyventų, žmonėms tenka viską šimtu procentu pirkti turguje“.

Kiek lengvesnis gyvenimas keičia požiūrį

Nors, kaip žinia, Šiaurės Korėjos ekonominius rodiklius gauti sunku, manoma, kad per pastaruosius penkiolika metų augimas siekė 1,3 procento.

„Pasaulio maisto programos“ duomenimis, daugiau nei keturi iš penkių šalies namų ūkių priversti tenkintis ribiniu ar varganu maisto kiekiu, nors reikalai šioje srityje kiek pagerėjo.

Kaip sakė Andrejus Lankovas iš Kookmin universiteto Seule, kažkada Pchenjano „gatvėse gulėjo kūnai, dabar čia eismo kamščiai“. Mokslininko manymu, šis pagerėjimas tik dar labiau padidino nusivylimą, mat žmonės turi laiko galvoti ir kalbėti, nes anksčiau visą dėmesį skyrė siekiui išgyventi.

„2007 ar 2008 metais tapo aišku, kad žmonių požiūris pasikeitė, – toliau mintimis dalijasi Chae. – Anksčiau žmonės daug pikto sakydavo apie Pietų Korėją, dabar to nebedaro. Be to, dažnai žmonės paprasčiausiai dingsta. Dažniausiai tai reiškia, kad jie paliko Šiaurės Korėją. Jeigu esi su labai labai artimais žmonėmis, gali išsakyti savo poziciją.

Gali prisipažinti: „Norėčiau išvykti, jeigu galėčiau“. Žmonės pradėjo suprasti, koks yra pasaulis… Žmonės pamatė užsienyje padarytus vaizdo įrašus, daugelis buvo išvykę į užsienį ir vėl sugrįžo bei papasakojo, koks gyvenimas už sienų“.

Chae prisimena, kaip per kelias dienas peržiūrėjo visas keturias dešimtis Pietų Korėjos serialo serijų, prieš tai uždengusi savo sienas paklodėmis, kad tik niekas nepamatytų iš namų sklindančios šviesos. Tačiau buvo nuspręsta sugriežtinti tvarką ir apriboti užsienio žiniasklaidą, dabar moters gyvenamoje teritorijoje net nėra elektros.

Oficialioje žiniasklaidoje skambantys pranešimai vėliau be perstojo kartojami mokyklose, darbo vietose ir oficialiose organizacijose vykstančiuose susirinkimuose.

„Mes girdėjome, kad Pietų Korėja garsėja žiaurumu, korėjiečiai visada pažeidinėjo žmonių teises, o po miestus važinėja amerikiečių tankai, traiškydami žmones… Ir kad visos tos demonstracijos vyko dėl to, jog nuoma ir mokesčiai pernelyg aukšti, – pasakoja kita ketvirtą dešimtį skaičiuojanti šiaurės korėjietė. – Kai gyveni Šiaurės Korėjoje, dalis tavęs galvoja, kad Pietų Korėja išsivysčiusi ir ten gyvenimas geras, o tu norėtum ten išvykti, bet kita dalis dėl gautų apmokymų abejoja, ar iš tikrųjų tai nėra siaubinga vieta“.

Lūžio taškas – nesėkminga valiutos reforma

Pasienyje esantys regionai neišvengiamai turi daugiau galimybių kontaktuoti su išoriniu pasauliu. Su žurnalistais kalbėtis sutikę šiaurės korėjiečiai pripažino, kad šalies gilumoje gyvenantys piliečiai labiau išsaugoję tikėjimą sistema. Vis dėlto, visoje šalyje ilgi tuščių pažadų metai didina nepasitenkinimą.

„Vyriausybė tikino, kad iki 2002 metų pasieksime gerą gyvenimą. Jie atėjo ir praėjo. Tuomet buvo pasakyta, kad iki 2008 metų. Vėliau jie kalbėjo apie 2012 metus, – toliau mintimis dalijasi moteris. – Dar 2008 metais dauguma žmonių suvokė, kad tai melas“.

Daugelio manymu, tikrasis lūžio taškas – nesėkminga 2009 metų valiutos reforma. Ja buvo siekiama suvaldyti rinkas, tačiau ji nušlavė santaupas ir stipriai iškėlė maisto kainas.

„Po to tapo nepakeliama. Gyvenimas buvo labai sunkus ir žmonės pradėjo atvirai kritikuoti vyriausybę, – tikina Song Eun Byulas. – Pasirodė pranešimai, kad į procesą įsikišo šnipai ir jog tai iš tikrųjų buvo ne vyriausybės kaltė. Iš tikrųjų niekam nerūpėjo, kodėl tai nutiko, bet jie buvo labai nepatenkinti. Buvo žmonių, kurie savo pinigus sudegino ar išmetė, kiti juos atidavė. Vyriausybė neteko didelės dalies savo autoriteto“.

Tuomet atėjo dramatiškas lapkričio apsivalymas ir Kim Jong Uno dėdės, „amžių išdaviko“ Jang Sung Thaeko (Čan Son Teko) egzekucija.

„Tiesiog buvo neįtikėtina, kad vyksta kažkas panašaus. Paprasti žmonės pakraupo, kadangi buvo nužudytas aukšto rango pareigūnas“, – prisimena Kim Myong Eul, purtydama galvą vien nuo minties apie tai.

Paprasti žmonės tegali stebėti ir laukti

Baimė paramstė režimą, tačiau tikėjimas juo dar labiau susilpnėjo. Praėjusį mėnesį Jungtinių Tautų ataskaitoje buvo teigiama: „Šios politinės sistemos esmė yra didžiulis politinis ir saugumo aparatas, kuris strategiškai naudoja sekimą, prievartą ir bausmes… Viešos egzekucijos ir prievartiniai dingimai į politinius lagerius tarnauja kaip kraštutinė priemonė gyventojams terorizuoti ir priversti paklusti“.

Ataskaitoje Šiaurės Korėja kaltinama įvairiais žvėriškumais, įskaitant „žudymus, pavergimą, kankinimą, žaginimą, priverstinius abortus ir kitokią seksualinę prievartą“.

Pchenjano ambasadorius Jungtinėse Tautose paragino kitas šalis „rūpintis savo reikalais“ ir pareiškė, jog komisijai įtakos turėjo melas ir priešiškai nusiteikusios jėgos.

A. Lankovas tikina, jog Šiaurės Korėja turėjo 80 tūkstančių politinių kalinių, nors despotizmas pastebimai sumažėjo. „Jei kažką pasakai prieš valdžią, visa tavo šeima akimirksniu išžudoma – to nebebus. Žinoma, jeigu pajuokausite apie Kim Jong Uno seksualinius įpročius, mirsite“, – tikina pašnekovas.

Šis pasikeitimas galimai atspindi režimo suvokimą, kad auga nepasitenkinimas. Tą patį galima pasakyti ir apie užuominas apie ekonomines reformas, nors panašių pasiūlymų pasigirsdavo ir anksčiau.

„Aš nuolat kartodavau dvi mintis: Kinijos pobūdžio ekonominių reformų galimybės yra mažos, o liaudies revoliucijos tikimybė iš esmės lygi nuliui. Dabar aš keičiu savo nuomonę“, – prisipažįsta A. Lankovas.

Jeigu vyriausybė pasirinks ekonomines reformas, tai gali paskatinti ekonomikos augimą. Vis dėlto, jis niekada nepatenkins visuomenės, mačiusios kinų gyvenimo būdą. Nepaisant to, A. Lankovas pažymi, kad Sovietų Sąjunga net ir pradėjus kilti nepasitenkinimui, dar pragyvavo dešimtmečius.

„Manau, kad apskritai skeldėti sistema pradeda ne dėl gyventojų, o dėl elito. Mes vis dar nežinome pakankamai apie jų interesus ir kas iš visų šitų pasikeitimų pralaimės ar išloš“, – sako Šiaurės Korėjos reikalų ekspertė H. Smith.

„Noriu žinoti, kaip susiklostys reikalai ateityje – bus sunkiau ar šiek tiek palengvės? Manau, kad jie tik pablogės, – prognozuoja Kim Myong Eul. – Su pasauliu konfliktuojama, o žmonės kontroliuojami. Kad reikalai pagerėtų, mums reikia laisvės“.