Knygų kopijuotojai apvagia autorius?

Kopijuodami visą knygą skriaudžia autorius

Mūsų šalies kopijavimo centrai kone kasdien kopijuoja klientų atsineštus kelių šimtų puslapių vadovėlius – svarstant, kokiu būdu apginti autorių teises ir suvaldyti elektroninės erdvės piratus, besidalijančius nelegaliai kopijuotais filmais ar muzikos kūriniais, kyla klausimas: ar už kelis litus nukopijuoti knygos ištrauką yra etiška?

Pasaulinės intelektinės nuosavybės dienos proga Kultūros ministerijos organizuoto konkurso nugalėtoju tapęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antro kurso studentas Edgaras Cedilinas, atkreipęs dėmesį į informacijos visuomenės iššūkius naudojant autorių teisių saugomus kūrinius bibliotekose, mano, kad tokį paplitusį studentišką įprotį vertinti sudėtinga.

„Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas suteikia teisę asmeniui reprografijos būdu (iš esmės – kopijavimo aparatu) atgaminti straipsnį ar kitą trumpą kūrinį, trumpą jo ištrauką nekomerciniais tikslais. Taigi jei studentas ar mokslininkas kopijuoja straipsnį iš žurnalo asmeniniais tikslais, nesiekdamas gauti komercinės naudos, ir už tai sumoka atlyginimą paslaugas teikiančiam asmeniui, jis naudojasi įstatymo nustatyta autorių teisių išimtimi ir nedaro nieko neteisėto ar blogo moralės požiūriu.

Tačiau, kai studentas atsineša ką tik išleistą 600 puslapių vadovėlį ir jį visą nukopijuoja, pažeidžia autorių teises. Taip pat svarbu, kad už visos knygos kopijavimą jis sumoka kopijavimo paslaugas teikiančiam asmeniui, iš to naudos negauna nei knygos leidėjas, nei autorius“, – teisines ir etines knygų kopijavimo subtilybes aiškino E. Cedilinas.

Etiketą kuria vartotojai

Bibliotekos gali būti vertinamos kaip ypač svarbų vaidmenį atliekantis tarpininkas tarp autorių, leidėjų ir visuomenės, toks jų vaidmuo lemia ypatumus autorių teisių apsaugos sistemoje. Daugeliui bibliotekų atliekant savo funkcijas reikia daryti kūrinių kopijas – vidinio naudojimo tikslais bei teikiant medžiagą visuomenei. Tačiau remiantis tiek autorių teisę reglamentuojančiais teisės aktais, tiek teisės doktrina, tiek papročiais ir gera morale suprantama, jog atgaminti kūrinį yra išimtinė autoriaus teisė.

„Kūrinio panaudojimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais“ – šiomis išlygomis, įstaigai įvykdžius tam tikrus veiksmus, gali naudotis eiliniai vartotojai. Vis dėlto dauguma kopijavimo centrų yra įvedę savitarnos sistemą, todėl elgesio su pasiskolintu iš bibliotekos kūriniu etiketą kuria patys jo vartotojai. Beje, prieš keletą metų moksleiviams skirtus pratybų sąsiuvinius leidžiančios bendrovės išplatino pranešimą, kuriame perspėjo, kad pratybų sąsiuvinių dauginimas kopijavimo aparatu yra autorių teisių pažeidimas, už kurį numatyta teisinė atsakomybė. Taip pasielgta pastebėjus, kad mokytojai masiškai kopijuoja pratybų užduotis ir dalija jas mokiniams. Tiesa, tuomet buvo sutarta, kad mokymo tikslais daromoms kopijoms derėtų daryti išimtį.

Nenustatyta „trumpos ištraukos“ sąvoka

„Reikia pažymėti, kad studentas moka mokesčius už kūrinių ar jų ištraukų kopijavimą tokias paslaugas teikiančiam asmeniui, kuris autorių teises administruojančiam asmeniui savo ruožtu sumoka nustatyto dydžio atlygį – tam tikrą sumą per metus“, – sakė teisininkas.

Todėl ketinami priimti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimai, kuriais siūloma kaip kompensaciją autoriams apmokestinti ne tik USB laikmenas, asmeninius kompiuterius, bet ir kopijuoklius, diskutuotini: kopijavimo centrai jau moka mokesčius autoriams. Tik, žinoma, klientų veiksmų nekontroliuoja.

„Kadangi visi kopijavimo aparatais besinaudojantys yra potencialūs kopijavimo paslaugas teikiančiųjų klientai, jie nėra suinteresuoti juos prarasti ir neteikti paslaugų, pavyzdžiui, atsisakyti kopijuoti visą knygą. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo straipsnį, reguliuojantį reprografijos būdu daromas kopijas, galima apeiti dėl jame nustatytų bendro pobūdžio reikalavimų: nėra nustatyta, koks dydis yra „trumpa ištrauka“, be to, galima visą knygą šviesti „trumpomis ištraukomis“, – įstatymo spragas pastebėjo E. Cedilinas.