Paskaičiuokime: kiek aukštosioms mokykloms užtrunka paruošti rytojaus specialistus?

Viešojoje erdvėje netrūksta pranešimų, kad verslo organizacijos nuolat kalba apie vienokių ar kitokių specialistų trūkumą. Šį trūkumą sumažinti taikosi universitetai ir kitos aukštosios mokyklos, kurdamos naujas studijų programas.

Būtent rinka nulemia naujų programų reikiamybę: atsiranda proveržis moksle, technologijose, jų taikyme, taip pat pastebimas ženklus tam tikrų specialistų poreikio augimas rinkoje. Išimtiniais atvejais valstybės institucijos gali kreiptis su prašymu parengti tikslinius specialistus.

Numačius būsimą poreikį, reikia suburti naujos programos kūrimo komandą, ir nuo čia prasideda bene imliausias laikui etapas. Susitikimuose, diskusijose gimsta studijų programos idėja, jos įgyvendinimo vizija, galimybės, studijų tinklelio griaučiai ir kt.

Toliau – formalieji naujos studijų programos sudarymo žingsniai: gauti universiteto pritarimą ir leidimą, sudaryti programos komitetą, parengti programos aprašą, suformuoti studijų tinklelį, suderinti vykdymo resursus, užregistruoti sukurtą programą, gauti pritarimą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei priimti būsimus studentus. Taigi, vietinę, lietuvišką studijų programą sukurti užtrunka mažiausiai metus.

Dar sudėtingiau su tarptautinėmis programomis. Pavyzdžiui, jungtinę Įterptinių intelektualiųjų nanosistemų inžinerijos (angl. Embedded Intelligence Nanosystems Engineering, EMINENT) programą kūrėme apie dvejus metus. Prireikė kelių bandymų, kol pavyko parengti naujos studijų programos projektą: jame dalyvauja penkių šalių universitetai, tarp jų – ir VILNIUS TECH.  Daug laiko ir pastangų pareikalavo suderinti kelių institucijų iš skirtingų šalių interesus. Kiekviena valstybė turi savo reikalavimus ir nuostatus studijų programoms, todėl jų kūrimas – kompromisų paieška.

Nėra gerų ar blogų studijų programų

Yra vertinimų, kad studijų programos gerumą ar blogumą parodo joje besimokančių studentų skaičius. Taip, šis rodiklis yra svarbus, nes nuo jo iš dalies priklauso konkrečių studijų ateitis. Tačiau studijų programa, mano nuomone, negali būti gera ar bloga vien tik pagal tai, kiek studentų joje yra – svarbiau, kokią prasmę suteikiame tokiam vertinimui.

Jei gera, vadinasi, ši programa yra populiari, ji atliepia rinkos poreikius ir gebėjimą geromis finansinėmis bei emocinėmis sąlygomis įdarbinti absolventus ir visuomenės, ypač jaunosios kartos, norus, gebėjimus, emocijas. Jei bloga, tai nesunku viską vertinti per priešingą prizmę.

Norint išlaikyti studijų programos populiarumą, vadinasi, ir gerumą, būtini atsidavę dėstytojai – savo srities specialistai ir profesionalai. Reikalingas ir tinkamas materialinis aprūpinimas: nuo mokslinės literatūros iki šiuolaikiškų laboratorijų, esančių, pavyzdžiui, VILNIUS TECH Tvarumo centre. Centro, įsteigto pagal projektą „Integruoto tvarumo technologijų laboratorijos VILNIUS TECH įkūrimas“, kuris finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, laboratorijoje bus tobulinamos teorinės žinios ir praktinės kompetencijos, susijusios su tvarumo technologijų skatinimu. Taip pat svarbu pozityvi studijų aplinka ir nuolatinis tobulėjimas, kurio turėtų siekti tiek aukštoji mokykla, tiek ir jos bendruomenė.

Be abejo, kiekviena studijų programa patiria pakilimus ir nuosmukius, kol galiausiai „numiršta“. Vieta tuščia ilgai nebūna – ją užima nauja, aktualesnė programa. Žinoma, tai netaikoma klasikinėms, praktiškai amžinoms studijų programoms kaip medicina, matematika, statybų inžinerija ir pan. Aukštasis mokslas yra tarsi gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi, sąveikaudamas su jį supančia aplinka.

Prireikia bent 5–6 metų

Paruošti išsilavinusį, kritiškai mąstantį specialistą – ne pyragą iškepti, todėl, kai atsiranda tam tikros krypties specialistų poreikis, pasivyti jį yra sunku. 5–6 metai – tiek laiko trunka pačios studijos, kurias pabaigę jaunuoliai gali įsilieti į darbo rinką.

Apskritai, būsimų specialistų poreikis turi būti numatomas sekant pasiekimus mokslo, technologijų srityse, taikymuose, pastebint ankstyvus pokyčius visuomenėje, rinkose. Tai nėra lengva, ir tai veda link jau gerai pažįstamų nesutarimų tarp verslo bei aukštojo mokslo. Tačiau to nelaikyčiau problema, kurią reikėtų spręsti, bet gera diskusijų pozicija.

Visų pirma, verslų yra daug, ir kiekvienas jų turi savo specifinius poreikius, prie kurių, deja, visiškai neprisitaikysi, t. y. visiems geras nebūsi. Visų antra, universiteto tikslas – rengti ne „robotus“ konkrečiai darbo vietai, bet išsilavinusius specialistus, turinčius platų akiratį, reiškiančius savo nuomonę ir skatinančius pokyčius.

Mažiau patyrusioms įmonėms ir jų vadovams tokia padėtis, tikėtina, ne itin patinka, nes joms reikia įdėti daug pastangų norint „užsiauginti“ sau lojalų specialistą. Tuo metu daugiau patirties, nebūtinai vien tik verslo, turinčios bendrovės pačios aktyviai dalyvauja studijų procese, kviečia studentus pas save atlikti praktiką, ir nelaukia, kol specialistas joms bus patiektas „ant lėkštutės“. Toks požiūrių skirtumas gan aiškiai pasimato ir finansinių rodiklių lentelėse.

Tiek verslo sėkmė, tiek ir kokybiškas aukštasis mokslas nėra vienakrypčio eismo gatvės: abu tikslai priklauso nuo suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo. Tačiau jis turi būti abipusis ir paremtas pagarba. Tam nereikia išrasti dviračio – užtenka nusižiūrėti nuo lyderiaujančių pasaulio valstybių ir perimti gerąją jų patirtį.

VILNIUS TECH Elektronikos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas Paulikas