Vilniuje vyksianti 30-oji Baltijos šalių informatikos olimpiada dalyviams dovanoja ne tik iššūkį, bet ir bendruomenę

„Ši olimpiada išsiskiria savo draugiška atmosfera: uždavinius šalys siūlo drauge, tuomet kiekviena verčia į savo kalbą – visiškai vieni kitais pasitikime. Tai matome ir tarp moksleivių: ruošdamiesi vyresnieji moko jaunesniuosius, olimpiadų laimėtojai, net ir išvykę studijuoti svetur, palaiko ryšį su bendruomene, prie olimpiados prisideda kaip organizatoriai. Džiaugiamės šiuo tęstinumu, kurį pavyko sukurti per tris dešimtmečius, kai pati olimpiada plėtėsi ir tobulėjo“, – sako viena iš Baltijos šalių olimpiados iniciatorių, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorė Valentina Dagienė.

2024-ųjų metų Baltijos šalių informatikos olimpiadą (BOI) organizuojanti dr. Jūratė Skūpienė iš Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto pastebi, jog šis renginys – svarbus įsipareigojimas, suteikiančias šaliai tarptautinio matomumo.

„Olimpiadą organizuojanti šalis parodo, ar turi stiprią komandą, kuri gali paruošti iššūkius stipriausiems kitų šalių mokiniams. Nemažai dirbsiančių BOI gyvena ar studijuoja užsienyje, bet šią savaitę sugrįš į Lietuvą prisidėti prie olimpiados. Ir tai taip pat svarbu: sugrįžti ir susitikti bei dirbti gyvai. Tai, kad olimpiados alumnai prie olimpiadų prisideda po dešimt ar dvidešimt metų, parodo bendruomenės stiprumą ir svarbą“, – sako ji.

Į Vilniuje vyksiančią olimpiadą susirinksiantiems moksleiviams tai taip pat bus daugiau nei tik proga pasivaržyti.

„Išskirtinai gabiems vaikams ši olimpiada duoda jausmą, jog nesi vienas, turi bendraminčių, kuriems taip pat smagu spręsti uždavinius. Tarp paauglių dažniau įprasta laiką leisti sportuojant ar pramogaujant, todėl vaikai, besidomintys programavimu, tiksliaisiais mokslais, kartais jaučiasi vieniši. Ruošdamiesi olimpiadoms, jose dalyvaudami, jie drauge ieško sprendimų, gilinasi į uždavinius“, – pasakoja jau 24-erius metus mokytoja dirbanti bei gabius vaikus olimpiadoms ruošianti Kristina Serapinaitė.

Proga įrodyti, kad gali daugiau

Apie tai, kad programavimas tampa raktu į savirealizaciją, atskleidžia ir Marijono Salvijaus Keturakio, absoliutaus šių metų Lietuvos informatikos olimpiados čempiono, istorija. Programavimu jis susidomėjo būdamas 7-8 metų ir, vos tik išmokęs skaityti, paprašė knygos apie programavimą. Nuo tada šio dalyko nuolat mokėsi savarankiškai.

„Mokytoja paklausė, kas norėtų sudalyvauti programavimo olimpiados atrankoje ir pakėliau ranką – taip ir atsiradau čia, – pasakoja M. S. Keturakis. – Olimpiadose man įdomu užduotys, jų sprendimas ir aptarimas, kaip tas užduotis reikėjo išspręsti. Todėl laukiu ir Baltijos šalių informatikos olimpiados. Man patinka programavimas – atrodo palyginus lengvas, be to, galiu dalykus, kuriuos suprogramuoju, panaudoti kitur, pavyzdžiui, pamokoms.“

Kaip pasakoja jo mama Ingrida Keturakienė, lengvą autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikinui programavimo olimpiados tapo proga įrodyti, jog tam tikrus dalykus gali daryti žymiai geriau nei jo bendraamžiai.

„Esu labai dėkinga Prezidento Antano Smetonos gimnazijos mokytojai Jolantai Lukočienei už tai, kad ji pastebėjo Marijoną ir suprato, kad jis gali daugiau nei kiti. Prieš trejus metus ji užregistravo jį į Lietuvos moksleivių informatikos olimpiadą ir jau tada jaunių grupėje, finaliniame etape, kartu su kitu mokiniu jis laimėjo aukso medalį. Nuo to laiko LMIO tapo savaime suprantamu dalyku“, – prisimena I. Keturakienė.

Ryšys su bendruomene išlieka

Pasak K. Serapinaitės, ryšį su olimpiados metu sutikta bendruomene jų dalyviai išlaiko ir baigę mokyklą: jie drauge mokosi, bendrauja, kuria verslo idėjas. Dalis mielai grįžta ir prisideda prie naujų talentų ruošimo.

„Turime tokią labai gražią tradiciją, kad vyresni mokiniai arba jau buvę gimnazistai moko jaunesniuosius, padeda ruoštis olimpiadoms ir taip perduoda savo patirtį. Ir esamiems moksleiviams sakau, jog baigę mokyklą būtinai grįžtų, prisidėtų, nes patys mato, kaip tai naudinga. Mokytojas gali pasiūlyti tik ribotą pagalbą, o norint perprasti olimpiadinius uždavinius reikia daug laiko, kartais net kelių dienų, todėl toks bendruomenės sukūrimas – itin pasiteisina“, – pasakoja ji.

Tai patvirtina ir Aldas Lenkšas: buvęs daugkartinis tarptautinių informatikos olimpiadų prizininkas šiuo metu prisideda prie uždavinių Baltijos šalių informatikos olimpiadai kūrimo.

A. Lenkšo teigimu, norint paruošti vieną uždavinį dirba visa komanda: reikia sugalvoti idėją, parašyti sąlygą, ją nušlifuoti, sugalvoti įvairius sprendimus, sugeneruoti testuos, bei atlikti kitų smulkių darbų. Visa tai sudėjus vienam uždaviniui paruošti prireikia bent 20-30 valandų darbo.

„Man pačiam olimpiados patikdavo, todėl smagu stengtis, kad jos ir toliau gyvuotų ir būtų įdomios kitoms mokinių kartoms. Prisijungęs prie olimpiados organizavimo pamačiau, kiek buvusių olimpiadininkų prisideda prie šio proceso: žmones, kuriuos anksčiau žinojau tik iš pavardžių, sutikau gyvai“, – sako jis.

Dar viena buvusi tarptautinių olimpiadų dalyvė, prisidedanti prie šios olimpiados organizavimo, Neringa Levinskaitė, teigia, kad prie šios veiklos liko norėdama prisidėti prie bendruomenės, kuri daug suteikė jai pačiai.

„Aš žiūrėjau į tuos vyresnius žmones, todėl dabar man labai svarbu padėti jaunesniems mokiniams išmokti, papasakoti, ką aš pati išmokau“, – sako ji.

N. Levinskaitei ne ką mažiau svarbu būti pavyzdžiu ir kitoms merginoms, besidominčioms programavimu, nes jos šioje srityje vis dar sudaro mažumą: „lengviau užsikabinti už kito tokio žmogaus kaip tu, sekti pėdsakais ir taip augti, todėl norisi padėti merginoms augti taip, kaip gautas grįžtamasis ryšys kadaise augino mane pačią“.

Olimpiada – pirmas karjeros šuolis

Kembridžo universitete matematiką baigusi ir šiuo metu programinių sistemų inžiniere naujos kartos simbolinį dirbtinį intelektą kuriančiame startuolyje dirbanti N. Levinskaitė teigia, jog bendruomenė bei olimpiados svarbų vaidmenį suvaidina ir žengiant pirmuosius karjeros žingsnius. Jai pačiai rekomendacija, gauta iš tuomečio olimpiados vertinimo komisijos nario, padėjo užsitikrinti pirmąją praktiką, kurią atliko interneto milžinėje „Google“.

Panašią istoriją pasakoja ir A. Lenkšas, šiuo metu programavimą studijuojantis Olandijoje bei dirbantis Vilniuje. Pasak jo, olimpiados ne tik nulėmė sprendimą rinktis informatikos studijas, bet ir padėjo gauti darbą. Sėkmingai pasirodęs vienoje jų, rėmėjų buvo pakviestas į darbo pokalbį ir įsidarbino.

K. Serapinaitė pastebi, kad olimpiadininkams karjeroje praverčia ne tik medaliai, bet ir patirtis: „dažnai interviu, kuriame dalyvaujama norint gauti vieną ar kitą praktikos vietą, yra panašaus tipo kaip olimpiados uždaviniai: jame svarbu greitas mąstymas, uždavinių sprendimo logika“.

Tai, kad Baltijos šalių informatikos olimpiada yra vienas iš būdų atrasti talentus, patvirtina ir vieni generalinių jos rėmėjų – Jungtinės Karalystės sisteminio investavimo bendrovė „GSA Capital“.

Pasak šioje bendrovėje dirbančio kokybinio analitiko Audrūno Gruslio, parama olimpiadai yra ne tik proga prisidėti prie jaunųjų technologijų talentų ugdymo, bet ir galimybė užmegzti ryšius su žmonėmis, jau mokykloje išsiskiriančius savo sugebėjimais bei inovatyviu mąstymu, vėliau galinčiais tapti jų kolegomis.

„Kaip sisteminio investavimo bendrovė mes itin vertiname pažangiausių technologijų ir inovatyvaus problemų sprendimo kuriamą vertę. Siekdami tobulėti šiose srityse ieškome asmenybių su išskirtiniais techniniais sugebėjimais bei aistra algoritmiškai spręsti sudėtingus realaus pasaulio iššūkius. Remdami šį renginį „GSA Capital“ siekia užmegzti ryšius su tokiais žmonėmis bei prisidėti prie naujos technologijų talentų kartos ugdymo“, – sako A. Gruslys, kuris taip pat yra olimpiados alumnas.

Skatina dalyvauti moksleivius

Pasak V. Dagienės, programavimas šiuo metu yra kaip niekad aktualus – pastaraisiais metais visos Europos Sąjungos šalys atnaujino bendrojo ugdymo programas ir vienaip ar kitaip įtraukė programavimo mokymą.

„Olimpiados reikalauja daug darbo ir užsispyrimo nepriklausomai nuo to, kokia tai olimpiada. Tik nedaug vaikų nueina olimpiadiniu keliu, tačiau norėtųsi, kad tą kelią išbandytų kuo daugiau jaunesniojo amžiaus mokinių“, – sako ji.

K. Serapinaitė taip pat ragina vaikus nepabūgti mokytojų kvietimo paspręsti olimpiadinių uždavinių ir, jeigu dalykas sekasi, išmėginti save, o tėvams rekomenduoja renkant atžaloms būrelius nepamiršti ir tokių, kurie lavintų jų loginius, tiksliuosius sugebėjimus – ypač jei vaikai tam rodo polinkį.

Pasak A. Lenkšo, olimpiados suteikia progą iš naujos perspektyvos pažvelgti į dominantį dalyką bei metai iš metų stebėti, kaip gerėja įgūdžiai, lavinti atkaklumą ir kantrybę.

„Iš pradžių dalyvauji vienoje olimpiadoje, ruošiesi jai, po to pradedi ruoštis kitai, sunkesnei, tada dar kitai, ir tik po to pastebi, kad nueitas nemažas kelias. Pats mėgau olimpiadas dėl galimybės pasivaržyti. Buvo olimpiadų, kur buvau paskutinis, nes nesugebėjau išspręsti nė vieno uždavinio, o buvo ir olimpiadų, kur sugebėjau aplenkti žmones, kurie buvo mano tuometiniai idealai. Manau, kad sveika konkurencija paskatina stengtis ir išmoko tiek pasidžiaugti mažesnėmis bei didesnėmis pergalėmis, bet taip pat ir įpratina ir pasisemti ko nors nauja iš to, kas atrodo kaip pralaimėjimas“, –sako jis.