A.Peškaitis: mokykloje iš vaikų daromos bedvasės žinių mašinos

Tai A. Peškaitis kalbėjo antradienį Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtoje diskusijoje apie dvasinį ugdymą mokykloje.

A.Peškaitis prisiminė prieš 20 metų pats dalyvavęs redaguojant Lietuvos švietimo koncepciją. Tuomet, pasak jo, dvasinis ugdymas skelbtas prioritetu. „Dvasinis ugdymas yra suvokimas savos atsakomybės, gebėjimas kelti egzistencinius prasmės klausimus. Galiausiai tai sugebėjimas laisvai susitikti su kitu žmogum. Tai ugdymas, kuris taip pat yra gebėjimas susitikti su savimi“, - aiškino dvasininkas.

A.Peškaičio teigimu, sovietmečiu mokykla buvo perkimšta žinių, iš mokinio norėta padaryti visažinį, nors nežinia, kam tos žinios reikalingos, kam jų tiek daug reikia. Klebonas aiškina, kad sistema buvo konkurencinga, bet nedarė nieko, kad žmogus augtų kaip asmuo. A. Peškaičio nuomone, atėjus nepriklausomybei, šį procesą buvo privalu sustabdyti.

„Tačiau praėjus 20 metų aš matau, kad situacija tik pablogėjo. Ir pablogėjo visais lygiais“, - diskusijoje kalbėjo A. Peškaitis. Tokią išvadą jis aiškino darantis po apsilankymų mokyklose.

„Ten vyksta baisūs dalykai. Kitaip jų negaliu įvardinti. Iš tikrųjų tai yra tiktai didėjanti konkurencija, tik didėjantis kiekis žinių. Nežinau, kas iš dvyliktoko daroma – iš jo daroma kažkokia bereikalinga žinių mašina, mokiniai jaučiasi nereikalingi, jie net nenori čia būti. Tas yra baisiausia“, - aiškino A. Peškaitis.

Jo teigimu, šie procesai vyksta vis didėjančiu tempu, vyksta baisus ėjimas atgal.

Nori bėgti iš mokyklos ir Lietuvos?

Šiandien A. Peškaitis teigė manantis, kad nepriklausomybės metais kelti uždaviniai buvo nerealūs ir nereikalingi. Mat Europos Sąjunga yra valstybių konglomeracija, pagrindiniu tikslu laikanti konkurenciją, ekonomiką. „Kam jai reikia to dvasinio ugdymo“, - konstatavo A. Peškaitis.

Realų dvasinį ugdymą jis aiškino tematantis Jėzuitų gimnazijose, Tikėjimo žodžio įkurtoje mokykloje, Pranciškonų gimnazijoje. Kunigo nuomone, tai - išsiskiriančios įstaigos, tačiau daugumoje šalies mokyklų keliami kiti tikslai.

Diskusijos dalyvis išeitį aiškino matantis tik suteikiant daugiau galimybių steigtis privačioms, ypač religinių bendruomenių, mokykloms, kurios esą galėtų „parodyti kitokį ugdymo modelį“.

„Žinoma, ne visiems jis bus priimtinas, ne visiems jis bus reikalingas, bet jis tiesiog bus. Svarbiausia, kad jis būtų, kad nebūtų sunaikintas“, - įrodinėjo A. Peškaitis.

Jo supratimu, šiandien mokiniai išvarginti apšvietos paradigmos, kad žinios pakeis visuomenę. „Mokiniai bėga, jie nori bėgti. Ne tik iš mokyklos – jie nori bėgti iš Lietuvos. Tai nėra vienetinis pastebėjimas – buvau ir Naujosios Vilnios mokykloje, ir vidurinėse mokyklose Vilniuje, gimnazijose. Kalbėjau su devintokais - jų klausiau, kiek baigę mokyklas ketina pasilikti Lietuvoje. Spėkit, kiek pasiliks – vienas procentas. Jie sakė, kad Lietuva – baisiausia šalis, baisiau niekur nebūna. Kai priminiau, kad galbūt baisiau Baltarusijoje, jie atsakė, kad Baltarusijoje daug geriau. Mokiniai teigė, kad nuo išvykimo sulaikytų, jei prezidentė įvestų prezidentinį valdymą“, - stebėjosi dvasininkas.

Tokie atsakymai, pasak A. Peškaičio, verčia labai sunerimti ir galvoti, kad mūsų užmirštas dvasinis ugdymas tampa tam tikru žmogiškumo žlugdymu.