Istorijos mokytoja: šiandieniniuose istorijos vadovėliuose menkinama Lietuva

Seime vykusioje konferencijoje apie tautos istoriją ir jos sklaidą pranešimą skaičiusi J. Litvinaitė pateikė siūlymų, kaip prisidėti prie geresnės jaunimo kartos brandinimo. Mat, jos manymu, nepriklausomoje Lietuvoje užaugo ne visai tokia karta, kokios tikėjomės.

Nepriklausomybę iškovojo B.Jelcinas?

J. Litvinaitės nuomone, daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija „pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai“. „Vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – sakė istorikė.

Ji pateikė pavyzdžių. Pasak J. Litvinaitės, beveik visuose istorijos vadovėliuose pateikiant Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykius II pasaulinio karo išvakarėse, Lietuva vadinama „žaislu stipriųjų rankose“, „maža, silpna valstybe“, kurios likimas esą buvo nulemtas Kremliuje ir Berlyne, esą Lietuvos piliečiai nieko negalėjo padaryti, diktatoriai Hitleris ir Stalinas susitarė ir sutrypė mūsų gležną valstybę.

„Pažiūrėkime į tai jaunimo akimis. Diegiama nuostata, kad jie gyvena Dievo užmirštoje skylėje, kad nuo jų niekas nepriklauso, kad viskas Lietuvoje priklauso nuo stipriųjų valstybių, tarkime, nuo Rusijos. Tai ko stebimės, kad vos baigę mokyklą jie krauna lagaminus ir dumia iš čia. Kas norės gyventi tokioje vietoje? Ko stebimės, kad jie pasyvūs piliečiai?“, – retoriškai klausė J. Litvinaitė.

Mokytojos manymu, vadovėliuose nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. „Ant vieno lietuviško vadovėlio, parašyto lietuvių autorių ir skirto 12 klasei, baltame fone visu dydžiu puikuojasi vienintelė nuotrauka – gerai nusiteikusio Boriso Jelcino (pirmojo Rusijos prezidento) atvaizdas. Esą jis vertas dėti ant Lietuvos istorijos vadovėlio, nes pripažino Lietuvos nepriklausomybę“, – stebėjosi J. Litvinaitė.

Iki diskusijos su vadovėlio autoriais ji teigė maniusi, kad nepriklausomybę išsikovojome patys ir pirmiausia turime būti dėkingi sau, o ne B. Jelcinui.

Siūlo įvesti istorijos egzaminą dešimtokams

J. Litvinaitė kritikuoja sistemą, pagal kurią daliai mokinių sudaroma galimybė nuo 11 klasės iš viso nebesimokyti istorijos. „Kartais ir 16-kos metų neturintis vaikas liaujasi mokytis istorijos. Deja, jokio patikrinimo, kaip jis įsisavino savo šalies svarbiausius praeities faktus, kaip jis supranta dabartinę situaciją, kaip išmano pagrindinius šalies įstatymus, nėra. Mokinys nėra atsakingas nei valstybei, nei tėvams, nei, pagaliau, pats sau už tai, kaip perėmė jam patikėtą palikimą, kokį turės supratimą, kai taps aktyviu politišku piliečiu“, – teigė mokytoja.

Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvos pilietybę siekiantis gauti užsienietis teoriškai geriau susipažinęs su Konstitucija nei mūsų jaunimas – užsienietis laiko Konstitucijos egzaminą, o mūsų jaunieji piliečiai – ne.

„Visi puikiai suvokia, kad egzamino įvedimas stiprina dalyko mokymąsi. Tačiau šiandieniniai švietimo politikai mano, kad reikia stipraus lietuvių kalbos ir matematikos mokėjimo. Mano siūlymas – organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą“, – sakė J. Litvinaitė.

Kliūva ir Vytauto Didžiojo vaizdavimas

Mokytoja piktinosi ir tuo, kaip vadovėliuose pristatomas Vytautas Didysis – esą pagrindiniu jo pasiekimu ir Lietuvos laimėjimu išskiriamas teritorijos nuo Baltijos iki Juodosios jūros užvaldymas. Vaikai mokomi, kad Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje.

„Žvelkime vaiko ar jauno žmogaus akimis. Jam aiškinama, kad istorija – gyvenimo mokytoja, sakoma, kad jis – mūsų istorijos paveldėtojas ir tesėjas. Kokius Vytauto Didžiojo darbus jį įpareigojame tęsti? Atsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes? Koks šiandienos jauno žmogaus ir Vytauto Didžiojo ryšys? Kas juos jungia? Vadovėliuose tai nėra atskleista, jaunas žmogus to nežino, tik reikalaujama – didžiuokis Vytautu, va toks jis buvo“, – kalbėjo J. Litvinaitė.

Jos manymu, didieji kunigaikščiai pirmiausia turėtų būti pateikti kitu rakursu – kaip menų, kultūros, piliečių teisių gynėjai, pirmiausia diplomatai, o paskui kariai, Rytų Europos regiono politiniai lyderiai, politinio stabilumo garantai ir tik kraštutiniu atveju besigriebiantys ginklo.

Toks dėstymas esą įkvėptų jaunimą ir būtų reikalingu pavyzdžiu, suteiktų viltį tęsti didžiųjų kunigaikščių darbus. Istorikė siūlo suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu.

Mokytoja taip pat siūlo kitaip vertinti vadovėlių kokybę. J. Litvinaitės manymu, turi būti atsižvelgiama, ar jie ugdo pilietinį sąmoningumą, tautinį identitetą, valstybinio orumo ugdymą. Jei vadovėlis šių vertybinių nuostatų neugdo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.

J. Litvinaitės teigimu, daugiau dėmesio turi būti skiriama ir tautinių bendrijų įnašui į mūsų valstybės kūrimą ir puoselėjimą.

Abiturientai mano, kad Lenkija nori atsiimti Vilniaus kraštą ir įvesti lenkų kalbą

Pasak J. Litvinaitės, mokyklą baigiančio jauno žmogaus sąmoningumas ne visada pakankamas, kad jis pats mokytųsi. Kartais jie mokosi tam, kad išlaikytų istorijos egzaminą. Tačiau istorijos egzaminai esą nemotyvuoja atidžiau domėtis tautos dabartimi, einamaisiais reikalais. Egzamine nė karto nebuvo užduočių, kurios patikrintų supratimą, kas dabar vyksta Lietuvoje. „Mokiniai nėra ugdomi šalies šeimininkais – labiau svečiais“, – įsitikinusi istorikė.

Mokytoja pasakojo savo gimnazijoje surengusi bandomąjį istorijos egzaminą. Jo metu pateikė užduočių, tikrinančių supratimą apie šiandieninius Lietuvos ir Lenkijos santykius.

„Keletą atsakymų pacituosiu: „Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra labai geri: kai žuvo Lenkijos prezidentas, Lietuvos prezidentas vyko į laidotuves“. „Santykiai labai geri – Lenkija padėjo Lietuvai įstoti į NATO“. „Santykiai blogi – Lenkija nori atsiimti Vilniaus kraštą“. „Santykiai labai blogi, nes lenkai nori visose mokyklose įvesti lenkų kalbą“, – abiturientų mintis dėstė J. Litvinaitė.

Visgi didžiausia šiandienos mokyklos problema J. Litvinaitė įvardijo bendrą aplinką, kurioje formuojasi vaikų asmenybės. „Nuolatinis pesimizmas, žeminimas žmogaus, tautos, nuolatinis bėdų išaukštinimas – populiariausios žiniasklaidos temos. Mūsų valstybės minėtinos dienos – nuolatinis raudojimas, gailėjimasis, kančios aukštinimas. Juodi kaspinai, gedulas – liūdesio tauta, piliečiai, kurie nebežino, iš ko susideda jos orumas, piliečiai, kurie mėnesiais diskutuoja, ar koks viešas pasisakymas apie lietuvius juos užgavo, ar ne“, – kalbėjo J. Litvinaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad žmogaus ugdymas – ne tik švietimo sistemos uždavinys – jaunąją kartą turime ugdyti visi.

Pasigenda dėmesio baltų istorijai

Mokytoja taip pat piktinosi, kad istorijos programose Lietuvos istorijai teskiriama 40 proc. bendro valandų skaičiaus. Pagal programą baltų istorijai teskiriamos kelios pamokos.

„Septintoje klasėje – 5 pamokos iš 64 numatytų programoje. 2 pamokos iš 64 – aštuntoje klasėje. Kitose klasėse apie tai nekalbama, baltų istorijos visai nedėstoma 11-12 klasėje. Programa numato tokią galimybę, tačiau egzamino programose baltų istorijos nėra, tad tikėtis, kad mokytojai patys dėstys apie baltus – puiku, bet neatsakinga“, – sakė J. Litvinaitė.

Ekspertės įsitikinimu, valstybiniai dokumentai neužtikrina, kad vidurinį išsilavinimą įgijęs asmuo turės elementarų supratimą apie baltų tautos istoriją. Lygiai taip pat nėra vilties, kad gerai išmoks mūsų kultūros istoriją.

Mokytoja siūlo keisti istorijos mokymo programas jas papildant baltų ir lietuvių kultūros istorija. „Motyvas – šios valstybės šaknys – baltai, jų kultūra unikali, yra tik dvi baltų valstybės ir jei jos nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.