Ar įmanoma vaikus paskatinti mokytis? Arba, kaip išmokti mokytis.

Vieną dieną aplankote savo vaiką mokykloje ir stebite pamoką. Tikriausiai tikėtumėtės išgirsti pasakojimą apie Hastingso mūšį, pasimokyti apie debesų formavimąsi, ar panirti į pasakojimus ir pasivaikščioti po karalienės Viktorijos laikų Londoną. Tačiau vietoj to užtinkate save stebint pamoką, kurioje vaikai „mokosi mokytis“. Pamoka prasideda užduotimi visiems pamąstyti apie savo mokymąsi. Tuomet pereinate prie parengiamosios veiklos, kai vaikai turi „prišaudyti minčių“ apie pagrindines mokymosi veiklas. Tada – rašymas, skaitymas, mąstymas. Gerai. Pagrindinė užduotis yra darbas grupėse, idealaus mokymosi „recepto“ užrašymas. Galiausiai – visi bendrai apibendrina tai, ką vaikai išmoko apie mokymąsi. Kerinti pamoka. Išskyrus vieną problemą: ši novatoriška, sukrečianti, XXI amžiaus „vaikų parengimo moderniam pasauliui“ pamoka nieko nemoko. Ji neturi jokio turinio, jokių tikrų žinių, apie kurias vaikai rašytų, skaitytų ir mąstytų. „Mokymasis mokytis“ yra labai rimta. Įgūdžių propaguotojai tai laiko savo darbotvarkės viršūne. Mokymasis nėra susijęs su tuo, ką mes mokomės – su žiniomis ir turiniu. Jis susijęs su tuo, kaip mes mokomės: pavyzdžiui, tokiais įgūdžiais kaip analizavimas, skaičiavimas, tvarkymas, nuomonės formavimas, akcentavimas ir t. t. Tai sugrąžina mus prie šiandienos švietimo audros epicentro, kuriame Maiklas Govas, bandydamas pertvarkyti mūsų švietimo sistemą, išdrįso pareikalauti, kad programose būtų nurodyta, kokių esminių žinių vaikai turėtų būti mokomi. Govo pertvarka sukėlė ažiotažą, mat mūsų valstybinė švietimo sistema jau gana ilgai slinkosi nuo „daugybės faktelių“ mokymo prie „įgūdžių“ diegimo. Valdant pastarajai leiboristų administracijai, šis poslinkis įgavo pagreitį. Žinoma, nė viena ginčo „Įgūdžiai prieš Žinias“ pusė nedrįstų reikalauti, kad būtų mokoma tik vienu būdu. Juk pirmasis apima antrąjį ir atvirkščiai. Tam, jog išmoktume skaičiuoti, turime ką nors skaičiuoti. O tam, kad išmoktume skaičius, turime išmokti skaičiuoti. Tad kur yra ginčo esmė?

Pasirodo – svarbiausia, kad vaikai išmoktų skaityti, susikurti nuomonę ir palyginti. Ir tai padaryti juos įgalins bet koks tekstas. Prancūzų kalbos mokytojai naudojasi mokinių vardais rašydami tekstus, šitaip paversdami prancūzų kalbą „aktualesne“ ir smagesne. Norėdami išmokyti būsimojo laiko, jie kuria linksmus fragmentus apie tai, kaip kai kurie iš mokinių dirbs „McDonalde“, o kiti žais „Manchester United“. Šie fragmentai ne tik įgyvendina tikslą – išmoko būsimojo laiko, – bet ir leidžia vaikams neapsakomai smagintis. Kiekvienas, atvykęs iš Kvalifikacijos ir mokymo programų plėtros sąjungos, būtų be galo nustebintas, kad šis mokytojas išpildė tą „sėkmingai besimokančiųjų, kurie mėgaujasi mokymusi, progresuoja ir pasiekia tikslą“ dalį, priklausančią Nacionalinei mokymo programai. Tad kurgi problema? Išties jokios problemos nėra tol, kol nepasižvalgai po kurią nors privačią mokyklą ir supranti, jog kai mūsų valstybinių mokyklų moksleiviai „sijoja“, „organizuoja“ ir „mokosi“ frazės „Mark travaillera à McDo“ bei tampa labiausiai įgudusiais vaikais šioje žemėje, privačių mokyklų moksleiviai skaito Voltaire’o Kandidą, drauge keliaudami aplink Žemės rutulį, atrasdami Apšvietos pasaulį, filosofuodami ir patekdami į Oksbridžą. Įgūdžių propaguotojai, matyt, nesupranta, kad žinių įsisąmoninimas taip pat išmoko mąstyti. Jie įsivaizduoja laikus, kai vaikai buvo verčiami aklai vardyti faktus. Tačiau koks egzaminas reikalauja tiesiog vardyti faktus? Ar norime pasakyti, kad valstybinių mokyklų moksleiviai niekuomet nekvestionuoja ir neanalizuoja žinių, kurių yra mokomi? Vienoje iš mūsų gerų privačių mokyklų gali tikėtis kasmet perskaityti po vieną Šekspyro pjesę tol, kol baigsi mokytis anglų kalbos. Taip pat tikėtina, jog per metus perskaitysi mažiausiai keturis ar penkis romanus, jau nekalbant apie poeziją, išvardijant tik keletą poetų, kurių eilėraščius vaikai išmoks mintinai. Tačiau už privačių mokyklų sienų esti didžiulė žmonių armija, tikinti savo prievole neleisti valstybinio sektoriaus vaikams įgyti tokį pat išsilavinimą, kokį teikia privačios mokyklos. Daugybė valstybinių mokyklų mokytojų yra puikūs, bet kai jie vertinami pagal standartus, labiau branginančius įgūdžius nei turinį, kai jie gainiojami dėl planinių užduočių ir egzaminų, turinys neišvengiamai sumenksta. Mokyklos puikiai supranta, kad egzaminų sąlyga „proza iki 1914-ųjų” nemini „romano“. Taigi kiekvienas protingas mokytojas, susidurdamas su moksleiviais, kurie vargiai ko nors mokėsi per visą savo buvimą mokykloje, pradžiai dėstys „Oliverį Tvistą“, paskaitydamas kelis puslapius, įtrauks tris puslapius, kur Bilis Saikas yra užmušamas, ir tada vaikams duos pažiūrėti filmą. Platus apsiskaitymas atveria tai, kas šiaip jau liktų užsklęsta vaikui, niekad nepaliekančiam savo apylinkių ir tepažįstančiam savo rajoną bei vietinę pagrindinę gatvę. Neįmanoma gyvenime sutikti tokios žmonių įvairovės ar sužinoti tokios gausybės žmonių motyvus, kokius randame knygose. Knygos leidžia megzti ryšius, nepaisant klasių ir rasių, bei susitapatinti su žmonėmis, kurie skiriasi nuo paties skaitytojo. Juo labiau įsigilini į sudėtingas Hamleto elgsenos priežastis, tuo jis sukelia didesnį gailestį. Įvairiapusiškos literatūros skaitymas skatina emocinį raštingumą, esminį sėkmės įgūdį. Daugiau išmokdamas tampi geresniu mokiniu, kadangi naujas žinias sujungi su pradinėmis mokymosi patirtimis, o naujas patirtis „varstai“ ant anksčiau išmoktų „kuolelių“. Kai kurie iš jų „įsminga“ ir tampa antrąja prigimtimi. Patyręs vairuotojas nevarto instrukcijos kaskart, kai padidina greitį. Įgudęs užsienio kalbos žinovas kiekvienąkart šnekėdamas nesiknaisioja žodyne. Kiekvienai sėkmei reikia žinių, ir šių žinių pertikrinimas yra ne tik pageidautinas, bet ir absoliučiai būtinas. Bet kurio šalies vaiko paklauskite apie jų uniformas, ir jie jus apakins šio klausimo išmanymu bei įgūdžiais. Kodėl? Ogi todėl, kad kasmet, nesvarbu ar tai būtų anglų, ar kitų kalbų, ar klasės valandėlių pamokos, jie rašo laiškus, aiškindami, kodėl mokyklų uniformos turėtų būti panaikintos ar visgi paliktos. Nuomonės formavimo, argumento konstravimo, sakinių kūrimo, rašymo parkeriu įgūdžiai yra gudriai ugdomi per žinias, kurias jie jau turi ir savaime laiko svarbiomis. Tai genialiausias sumanymas; iki suvoki, jog vaikai genami ieškoti paguodos Xboxe ir PlayStatione būtent tuomet, kai jiems nesuteikiama jokių žinių ir įkyrima iki gyvo kaulo. Nors ir būtų priešingai sakančiųjų, tačiau masiškas technologijų įdiegimas mokyklose yra nebūtinas tam, kad pamokas paverstume įdomesnėmis. Mums tereikia mokyti vaikus to, ko verta mokytis. Dėl egzaminų palengvėjimo iš dalies kalti įgūdžių akcentavimai ir žinių stoka. Žemiau pateikiu vieną iš lengviausių 1970 metų O lygio matematikos egzamino užduočių:

O dabar viena iš lengviausių 2011 metų GCSE aukštesniojo matematikos egzamino užduočių:

Dėžėje yra tik juodo ir pieniško šokolado plytelės. Santykis tarp pieniško ir juodo šokolado plytelių yra 2:1. Dėžėje yra 24 pieniško šokolado plytelės. Raskite bendrą šokolado skaičių.

Įgūdžių propaganda yra taip giliai įleidusi šaknis į mūsų mąstymą, kad jos nebekvestionuojame. Dėl šūkio „išmokykime vaikus mąstymo įgūdžių“, atrodo, tapome nekritiški dogmai, kuri atima iš mūsų vaikų, ypač esančių skurdžiausiose šeimose, teisę į esmines žinias: teisę, kurios įgūdžių propaguotojai augdami savo mokyklose turėjo su pertekliumi.

Maiklas Govas, grąžindamas reikšmę žinioms, pasuko švytuoklę į reikiamą kryptį. Jis atveria duris į pasaulį, kuris neturėtų išlikti tik privačių mokyklų privilegija. Pagaliau Dikensas, kvadratinės lygtys, Voltairas ir Čerčilis priklausys mums visiems.