Mindaugas Radušis. Mokykla namuose – rakštis valstybei?

Dar neseniai mūsų šalies įstatymai suteikdavo galimybę savo vaiką ugdyti namuose, tačiau pastaruoju metu ketinama tokią veiklą apriboti.

Prieš kelerius metus pageidaujančius pasinaudoti pirmine tėvų teise patiems mokyti savo vaikus Lietuvoje tikriausiai būtume suskaičiavę ant kelių rankų pirštų. Tačiau labiausiai pasišventusiems tą daryti buvo sudaromos gana neblogos sąlygos.

Pagal savarankiško mokymosi tvarkos aprašą vaiką užtekdavo užregistruoti vienoje iš mokyklų. Iš jos pagal poreikį buvo galima gauti nemokamas mokytojų konsultacijas, metodinę pagalbą bei mokinys galėjo pasirinktinai lankyti kai kurias pamokas. Be to, mokykla įsipareigodavo periodiškai patikrinti savarankiškai besimokančio vaiko žinias bei suteikdavo galimybę laikyti visus priklausančius egzaminus. Laisvu nuo pamokų laiku mokinys įsipareigodavo mokytis savarankiškai arba su tėvų pagalba.

Tačiau dėl skirtingų šalių įstatymuose ir praktikoje vartojamų sąvokų neatitikimo ši alternatyva mums įprastai bendrojo lavinimo mokyklai Lietuvoje nebuvo plačiai žinoma ir taikoma gyvenime. Kai pirmą kartą išgirdau apie pasaulinį mokymo namuose judėjimą (geriau žinomą anglišku „homeschooling“ pavadinimu), buvau vos ne šventai įsitikinęs, kad mūsų šalyje tokia veikla yra nelegali. Mane ir kitus klaidino tai, kad Lietuvoje lygiai tokiu pat pavadinimu daug plačiau žinomas namų mokymas yra skiriamas išimtinai gydytojų komisijos sprendimu tuomet, kai vaiko buvimas mokyklos aplinkoje gali neigiamai paveikti jo sveikatą. Šiuo atveju mokinį moko tie patys mokytojai, ateinantys pas jį į namus. Praktikoje taikomos ir kiek švelnesnės tokio mokymo formos, kai vaikas ateina į mokyklą jau po pietų ir ten individualiai dirba su mokytojais, o kartu su bendraklasiais praleidžia tik kelias pamokas.

Tačiau lietuviškuoju namų mokymu pernelyg piktnaudžiaujama sprendžiant emocijų ir elgesio problemas, kai mokinį tokiu būdu siekiama izoliuoti nuo klasės, nes jis trukdo jos darbui. Vadinasi, „sunkaus“ vaiko mokymasis klasėje tampa didesne problema aplinkiniams nei jam pačiam (todėl gydytojai atsiduria nedėkingoje situacijoje, mėgindami pagrįsti šio ugdymo būdo reikalingumą emocijų ir elgesio problemų turinčiam mokiniui). Nors Švietimo įstatymuose numatyta galimybė kurti atskiras klases ar net specialias mokyklas elgesio ir emocijų problemų turintiems vaikams, praktikoje ji be labai retų išimčių nėra įgyvendinama.

Sunku spėti, kam konkrečiai Švietimo ir mokslo ministerijoje užkliuvo savarankiško mokymosi galimybėmis besinaudoję mokiniai ir jų tėvai. Šiuo metu užsimota tokią praktiką panaikinti ir palikti tik mokymosi nuotoliniu būdu alternatyvą, kuria naudojasi nemaža dalis emigrantų. Matyt, tokių vaikų vis daugėja, ir jie tampa didesne finansine našta valstybei. Anot ministerijos klerkų apskaičiavimų, septynių vaikų ugdymas už mokyklos ribų kainuoja tiek pat, kiek visos klasės toje pačioje mokykloje išlaikymas.

Įskaitant ir „mokyklų tuštėjimo metą“ (perfrazuojant Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ pavadinimą), valdininkams atrodo daug paprasčiau visus potencialius mokinius suvadinti į mokyklas, taip iš dalies išsprendžiant ir mokyklų pastatų užimtumo, ir mokytojų nedarbo problemą. Kai, tarkime, kokios Didžiosios Britanijos švietimo ministras džiaugiasi, kad namuose mokomi vaikai kaip tik padeda sutaupyti valstybės lėšas, nes jiems nereikia statyti naujų mokyklų ir samdyti papildomų mokytojų. Dėl imigracijos į ūkanotąjį Albioną antplūdžio (prie kurio prisideda ir mūsų tautiečiai), vietinė valdžia dar gali atidėlioti demografinių problemų sprendimą. Tačiau mums jau nepakanka vien tik kosmetinių priemonių, kuo neabejotinai taptų reikalavimas trūks plyš visus mokyklinio amžiaus vaikus suvaryti į valstybines bendrojo lavinimo mokyklas (kad jos bent kelis ateinančius metus atrodytų pilnesnės bei visi mokytojai kurį laiką dar turėtų darbo).

LR Konstitucija garantuojamas visuotinis mokymas negali būti įgyvendinamas ignoruojant tėvų atsakomybę dalyvauti ugdant savo vaiką.

Pirmiausia visuomet yra vaikų su ypatingais poreikiais. Jų yra abiejuose „lazdos galuose“, t. y. ir tarp labai silpnai besimokančiųjų, ir tarp pačių gabiausiųjų. Valstybinėje švietimo sistemoje specialieji poreikiai jau senokai priskiriami pirmajai grupei, o apie antrąją – gabiuosius vaikus – prabilta sąlygiškai dar neseniai. Mūsų šalyje įgyvendinant gebėjimų testų adaptacijos tyrimų programą susidurta su tuo, kad tiek mokytojams, tiek tėvams paprastai sunku įvertinti vaikų gabumo lygį, nes jis dažniausiai vertinamas pagal akademinius pasiekimus. O išties gabaus vaiko pažymiai gali būti labai vidutiniai ar net gerokai žemesni nei bendras klasės vidurkis. Siekiant atsakyti į klausimą, kodėl vaikai neišnaudoja savo potencialo, atsigręžiama ir į mokyklą, kur ugdymo programos orientuotos į daugumą. Vadinasi, jos priimtiniausios vidutinių gebėjimų vaikams.

Kitais gi atvejais būtų pravartesnis kuo labiau individualizuotas požiūris į mokymosi procesą. Šiuo metu susiduriantiems su mokymosi sunkumais vaikams numatytos galimybės pritaikyti ar net individualizuoti bendrąsias programas. Tačiau jų pritaikymas praktikoje atsiremia į ribotas mokytojo darbo galimybes. Problema dar labiau paaštrės, kai pedagogams bus nuleista komanda iš viršaus atsižvelgti ne tik į silpnuosius klasės mokinius, bet ir individualizuoti užduotis gabiesiems (ir visa tai turėtų vykti tos pačios pamokos metu!).

Antra, šeimos teisių deklaracija pabrėžia tėvų atsakomybę ugdyti vaikus pagal savo religinius ir dorinius įsitikinimus. Valstybinėje mokykloje vaikams gali būti peršamos šeimos įsitikinimams priešingą pasaulėžiūrą formuojančios programos (prisiminkite, su kokiais vargais stabdomos abejotinos „Gender“ programos). Jau nekalbant apie tai, kad beveik visose mokyklose vyraujanti pasaulietinė dvasia kelia vaikui disonansą su šeimoje gaunamu religiniu ugdymu.

Trečia, mokykloje vaiko socializacijos procesas ne visuomet būna sklandus. Daugeliui suaugusiųjų buvę mokykliniai santykiai kelia vien nemalonius prisiminimus. Čia ir bendraklasių patyčios, ir bendraamžių spaudimas „būti kaip visi“, ir mokytojų šališkumas. Problemas, susijusias su tokiais santykiais, būtų galima vardyti ir toliau. Jų visuma kuria nepalankią atmosferą mokymuisi, trukdo vaikui atskleisti save kaip asmenybę, realizuoti savo gabumus.

Ketvirta, valstybė siekia standartizuoti, optimizuoti ir per tai labiau kontroliuoti įvairius socialinius procesus. Neretai pasirenkamas ekonomiškai pigiausias variantas, kuris gali netenkinti daugelio interesų (pvz., jau ne sykį išsakytos specialistų rekomendacijos mažinti mokinių skaičių klasėse, tačiau į jas neatsižvelgiama, o lėšos ir toliau „taupomos“ visų mokymo proceso dalyvių sveikatos sąskaita).

Penkta, susiduriame su pavojinga tendencija, kai valstybės pareigūnai ir įvairių sričių ekspertai ima pernelyg kištis į šeimos reikalus, prisiimdami atsakomybę ir teisę spręsti, kas jai konkrečioje situacijoje būtų geriau. Toks galios demonstravimas neatneša lauktos naudos. Tai ypač akivaizdu socialinės rizikos šeimų atveju, kai vietoj su savo pareigomis sunkiai susitvarkančių tėvų įgalinimo per socialinį darbą pasirenkamas niekur nevedantis šeimos kontroliavimo kelias. Iš tokio požiūrio gimsta vos ne kuriozinės situacijos, kai valstybė, lyg sutrikusi organizmo imuninė sistema, pradeda persekioti sveikąsias visuomenės ląsteles. Taip atsitiko su keliomis Austrijoje gyvenančiomis bei vaikų mokymą namuose kultivuojančiomis Romos ir graikų apeigų katalikų šeimomis iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Slovakijos. Austrijos švietimo sistemos pareigūnai pareikalavo vaikus leisti į mokyklą, o šeimoms nesutikus to padaryti ir pradėjus teisinę kovą už pirminę tėvų teisę patiems mokyti savo vaikus, ėmė bausti jas už kiekvieną praleistą mokyklinę dieną. Šiuo metu piniginės baudos siekia tūkstančius eurų, o vietinė valdžia grasina paimti vaikus iš šeimų, kurios neva skriaudžia savo atžalas, neužtikrindamos joms teisės lankyti mokyklą. Išsamiau susipažinti su šia istorija ir jos būsima atomazga galima apsilankius specialiai sukurtame interneto puslapyje (http://www.primaryeducators.net).

Galiausiai įdomus sutapimas, kad iniciatyva apriboti galimas alternatyvas mokymuisi bendrojo lavinimo mokyklose valdininkų galvose gimė būtent tuomet, kai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovauja liberalų deleguotas ministras (atrodytų, kad liberalai kaip tik turėtų pasisakyti prieš bet kokių laisvių suvaržymą).

Tad būtų labai gaila, jei ir Lietuva prisijungtų prie tų valstybių, kurios imasi persekioti tėvus, sąmoningai apsisprendusius pasinaudoti pirmine šeimos teise ugdyti savo vaikus.