Kodėl vienoms šalims pavyksta sukurti gerą švietimo sistemą, o kitoms ne

Suomijos švietimo sistema pasižymi tuo, kad vaikai mokyklose praleidžia palyginti nedaug laiko, namų darbų krūvis taip pat nėra didelis, tačiau mokytojai didelį dėmesį skiria tam, kad mokiniai ne tik „iškaltų“ reikiamą medžiagą, bet ir ją suprastų bei gebėtų taikyti praktiškai. Pietų Korėjoje didžiausias dėmesys skiriamas egzaminams, mechaniškam informacijos įsisavinimui, disciplinai ir ilgoms valandoms prie knygų. Nemaža dalis mokinių papildomai mokosi su korepetitoriais.

Vis dėlto minėtų dviejų institucijų – „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ atliktas tyrimas rodo, kad būtent suomių ir Pietų korėjiečių švietimo sistemos šiandien yra pačios geriausios pasaulyje. Sudarant sąrašą didžiausias dėmesys buvo skiriamas tarptautiniu mastu vykdytiems mokinių testams, pavyzdžiui, PISA, taip pat įvairiems statistiniams rodikliams, tokiems kaip raštingumas ir mokyklą baigiančių jaunuolių procentas. Galiausiai remtasi išsamiais interviu su švietimo srities ekspertais.

Tad kokia yra ta ideali švietimo sistema? Apie tai pasaulyje diskutuojama jau ne vieną dešimtmetį, bandomos įvairios reformos, siekiama dalytis patirtimi ir mokytis iš tų, kuriems geriausiai sekasi, tačiau visuotinai priimtino recepto kol kas taip ir nerasta. Priežastis paprasta – švietimo sistemos kokybę lemia gausybė veiksnių, pradedant investuojamomis lėšomis, mokytojų rengimu ir baigiant šalies kultūra. Vis dėlto tarptautiniai tyrimai ir analizės leidžia bent jau pasimokyti iš gerosios kitų valstybių patirties ir paneigti kai kuriuos iki šiol plačiai paplitusius mitus.

„The Economist“ pabrėžia, kad bent jau Vakarų valstybėse mokytojų profesinės sąjungos dėl švietimo sistemos ydų dažniausiai kaltina per menką valstybinį finansavimą, visuomenės susiskaldymą į socialinius sluoksnius ir bendrą tvyrančią kultūrą, kuri esą nuvertina mokslą. Pasirodo, viskas nėra taip paprasta. Taip, pinigai yra svarbus veiksnys, tačiau vien jų, kaip rodo tyrimai, gerai švietimo sistemai sukurti nepakanka. Taip, kultūra yra svarbus veiksnys, tačiau tyrimo autoriai, išanalizavę daugiau nei pusšimčio valstybių švietimo sistemas, teigia, kad dirbant nuosekliai ir turint aiškų tikslą visa tai galima pakeisti. Vyriausiasis „Pearson“, didžiausios mokslo bendrovės pasaulyje, patarėjas švietimo klausimais seras Michaelas Barberis teigia, kad nors tyrimas ir neleidžia nustatyti vieno idealaus modelio, jis suteikia tam tikrų svarbių įžvalgų, kuria linkme geriausia plėtoti savo švietimo sistemą, jog ši taptų sėkminga.

Vien investicijomis nelaimėsi

Visų pirma pastebima, kad vien investicijos į švietimo sistemą dar negarantuoja sėkmės. Štai „The Economist“ viename savo rašinių konstatuoja, kad dauguma iš dvidešimties labiausiai išsivysčiusių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių nuo 1970 iki 1994 metų padvigubino, kartais netgi patrigubino švietimui skiriamų pinigų kiekį, tačiau daugumoje valstybių švietimo sistemos pažanga išgyvena stagnacijos fazę, o tam tikrais atvejais netgi patyrė nuosmukį. Tyrimo autorių teigimu, svarbu ne pinigų kiekis, o tai, kam ir kaip tie pinigai naudojami. Investuojama turi būti protingai, priešingu atveju bus žengiama ne sistemos tobulinimo, o lėšų švaistymo keliu.

Be to, dažnai tenka girdėti, kad švietimo srityje laimi turtingiausi, tai yra tie, kurie savo vaikų lavinimui gali skirti papildomų pinigų, leisti juos į privačią mokyklą. Esą taip sukuriamas uždaras ratas, kai visa, kas geriausia, tenka turtingiesiems, o mažesnes pajamas gaunančios šeimos priverstos tenkintis prastesnės kokybės švietimu. Štai Vašingtono universiteto mokslininkas Danas Goldhaberis teigia tyrimų metu nustatęs, kad 60 proc. vaiko pasiekimų mokykloje lemia būtent tai, kiek uždirba jo tėvai.

Vis dėlto „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ tyrimas šią tezę sušvelnina. Teigiama, kad mokinių sėkmę per baigiamuosius egzaminus labiausiai lemia ne šeimos pajamos, o įvairios įgytos mokymosi strategijos. Kuo anksčiau vaikas pradedamas jų mokyti, tuo daugiau galimybių turi sėkmingai išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Aišku ir tai, kad turtingieji turi daugiau galimybių siųsti savo vaikus pas geriausius mokytojus. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad, tarkime, Australija tikrai nėra egalitarinė visuomenė, šalyje egzistuoja nemaži skirtumai tarp turtingiausiųjų ir vargšų, tačiau, vertinant pagal PISA testus, kuriais tikrinamas mokinių raštingumas, matematikos ir gamtos mokslų žinios, ši šalis užima aukštą devintą vietą.

Kinija savo ruožtu yra tarp bene labiausiai socialinės nelygybės kamuojamų valstybių, tačiau tas pats PISA testas rodo, kad Kinijos mokiniai – patys geriausi. Tad verta kalbėti ne tik apie pinigus, bet ir apie kitus svarbius veiksnius, tokius kaip kultūra ar geri mokytojai.