Sociologė: mokyklose reikia religinio švietimo, kad vaikas, atėjus laikui, pats pasirinktų religiją

Mat dabar Lietuvos mokyklose vedamose tikybos pamokose nevengiama klijuoti sektos etikečių ne krikščioniškoms bendruomenėms, netradicinių religinių bendruomenių atžvilgiu skrieja užgaulūs pasisakymai.Apie religinę diskriminaciją bei tikėjimą Lietuvoje – interviu su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja, socialinių mokslų daktare M. Ališauskiene.

– Pastaraisiais metais populiaru vartoti žodį „diskriminacija“, jis dažniausiai minimas kalbant apie diskriminaciją lyties ar seksualinės orientacijos pavyzdžiu. Kas yra religinė diskriminacija?

– Sociologine prasme diskriminacija reiškia neteisingą elgesį individo ar socialinės grupės atžvilgiu. Plačiau diskriminacijos sąvoką taiko teisininkai, aptardami tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją, priekabiavimą ir panašiai. Religinę diskriminaciją apibrėžčiau kaip neteisingą elgesį su individu ar grupe dėl jų religijos ar įsitikinimų. Pabrėžčiau žodį įsitikinimų, nes, pavyzdžiui, ateistai ar agnostikai bei neteisingas elgesys jų atžvilgiu taip pat patenka į religinės diskriminacijos lauką.

Diskriminacijos apraiškos – vienos visuomenės grupės kovos dėl galios ir privilegijų kontekste besiformuojančios neigiamos nuostatos ir elgesys kitų grupių atžvilgiu, stereotipinių nuostatų palaikymas. Pavyzdžiui, Lietuvoje susiformavusi nuostata, kad lietuvis yra katalikas, galima stebėti, jog tokios nuostatos laikosi politikai bei valdininkai. Tokiu būdu diskriminuojamas kas penktas Lietuvos gyventojas, kuris savęs nelaiko kataliku. Be to, tokia nuostata atspindi tam tikrą etnocentrišką požiūrį religiniu atžvilgiu, kai vyrauja įsitikinimas, kad Lietuvos gyventojai yra lietuviai ir katalikai.

– Kokių konkrečių religinės diskriminacijos apraiškų žinote?

– Pavyzdžiui, mokyklos taryba nusprendžia, kad mokyklos baigimo atestatai bus įteikiami bažnyčioje. Vadinamoji netradicinė religinė bendruomenė prašo savivaldybės skirti patalpas įkurti vaikų darželiui, tačiau jos prašymas atmetamas. Po kurio laiko ta pati bendruomenė kreipiasi į savivaldybę kartu su tradicine religine bendruomene su tuo pačiu prašymu dėl patalpų darželiui suteikimo. Šiuo atveju prašymas įgyvendinamas.

Vadinamųjų netradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių nariai renkasi gyvenimą, kuriame sąmoningai nutyli apie savo tikėjimą darbovietėje, švietimo institucijose. Pavyzdžiui, žinome ne vieną atvejį Lietuvoje, kada vadinamą netradicinį tikėjimą išpažįstantys mokytojai buvo paprašyti palikti savo darbovietę, nes tėvai nenorėjo, kad jis ar ji mokytų vaikus, nes yra tam tikros religinės bendruomenės, dažnai visuomenėje vadinamos sekta, narė.

Ne kartą teko susidurti su situacija, kada asmuo išsaugodavo darbo vietą tik priėmęs viršininko sąlygą, kad niekam neužsimintų, kokiai religinei bendruomenei priklauso ar kokį tikėjimą išpažįsta. Dažniausiai Lietuvoje pasitaikanti diskriminacijos forma – stigmatizavimas, vadinamų netradicinių religinių bendruomenių vadinimas sektomis, o jų tikinčiųjų – sektantais. Praėjusiais metais mūsų atlikto tyrimo duomenimis, net 80 proc. respondentų teigė, kad jų bendruomenė vadinama sekta, o apie 60 proc. teigė patys vadinami sektantais.

– Kaip vertinate Lietuvos mokyklose vykstančias tikybos pamokas?

– Nesiimčiau vertinti šių pamokų turinio, nesu su juo išsamiai susipažinusi, tačiau ne kartą teko susidurti su informacija apie stereotipinių nuostatų kitaip tikinčiųjų palaikymu šių pamokų metu. Tai ir sektos etiketės klijavimas ne krikščioniškoms bendruomenėms, ir užgaulūs pasisakymai artimoje kaimynystėje esančios religinės bendruomenės, dažniausiai netradicinės, atžvilgiu.

Beje, tarptautinė religijotyrininkų bendrija jau kuris laikas diskutuoja dėl religinio švietimo būtinybės valstybinėse mokyklose. Religinis švietimas suprantamas ne kaip vienos konfesijos tikybos tiesų dėstymas, tačiau religijų istorijos, religijos sociologijos, religijos psichologijos ir kitų mokslo šakų žiniomis grįsta disciplina, kuri leistų mokiniams susipažinti su religijų ir įsitikinimų įvairove. Tokia pažintis leistų jiems patiems, atėjus laikui, sąmoningai pasirinkti tam tikrą religiją ar įsitikinimus. O taip pat leistų sumažinti religinės diskriminacijos raišką Lietuvos visuomenėje, nes žinios apie šalia gyvenančiųjų įsitikinimus sumažintų neigiamas nuostatas jų atžvilgiu bei padidintų supratimą.

– Gal žmonių nepasitikėjimas ir įtarumas kyla dėl nusivylimo – iki šiol sklinda tikros ar išgalvotos istorijos, kai įtikėję žmonės geradariams padovanoja visą turtą ir panašiai.

– Pasikartosiu, kad tik kiek įmanoma objektyvios žinios bei asmeninė patirtis leidžia pažinti vieną ar kitą socialinį reiškinį ir jį vertinti. Ne išimtis ir religija. Tačiau antagonistines nuostatas religinių bendruomenių atžvilgiu gali sukurti ir jų pačių uždarumas, nenoras bendrauti, kylantis iš baimės būti nesuprastam. Tokiu būdų religinės bendruomenės santykiai su visuomene patenka į uždarą ratą, kurį, mano požiūriu, turėtų sustabdyti visuomenė, domėdamasi ir stengdamasi suprasti savo narių religinius poreikius.

Kita vertus, dažnai išgirstame, kad atsivertęs žmogus bando savo tiesą įrodyti artimiesiems, skiriasi šeimos, galbūt sukauptas turtas užrašomas religinei bendruomenei, metamos studijos ar darbas ir panašiai. Manau, tokiais atvejais būtų naudinga pasigilinti, kokia yra įtikėjusio žmogaus būsena, kad keičiasi jo vertybių sistema, atsisakoma visko, kas buvo svarbu ir brangu. Gyvenimas, buvęs iki atsivertimo, nebetenka prasmės, o naujasis atrodo kaip vienintelis įmanomas siekiant išganymo. Sociologinių tyrimų duomenimis, tokia būsena trunka iki penkerių metų, vėliau priešstata su aplinkiniu pasauliu nublanksta ir pamažu gyvenimas stoja į savo vėžes.

– Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 2001 m. Lietuvos gyventojai save priskyrė 28 religinėms bendruomenėms, 2011 m. – jau 59. Ką tai rodo?

– Sakyčiau, kad šie duomenys leidžia kalbėti apie religinės įvairovės plėtrą Lietuvoje nors vienu aspektu, tai yra, bendruomenių skaičiaus augimu. Tačiau nors šis skaičius išaugo, tačiau bendrai Lietuvos gyventojų sudėtis pagal tikėjimą ir religiją nelabai pakito. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, išliko tas pats skaičius nepriklausančiųjų nė vienai ir nenurodančių religinės bendruomenės gyventojų – apie 15 proc. Šiame skaičiuje padaugėjo žmonių, nenurodančių, kokiai religinei bendruomenei priklauso.

Galima galvoti, kad toks dalies Lietuvos gyventojų pasirinkimas parodo netolerancijos kitaip tikintiems žmonėms atmosferą visuomenėje. Vis dėlto dar turime itin mažai duomenų apie šią visuomenės dalį, nepriklausančią jokiai religinei bendruomenei ar jos nenurodančią.

– Netikintį ar Lietuvoje dominuojančiai Katalikų bažnyčiai priklausantį žmogų gali nustebinti religinių judėjimų gausa – pradedant „Tikėjimo žodžiu“, baigiant sekmininkais, septintosios dienos adventistais… Daliai šie pavadinimai nieko nesako. Ką byloja religinių judėjimų gausa?

– Sakyčiau, kad naujųjų religinių judėjimų ar vadinamų netradicinių religinių bendruomenių gausa kalba apie religinę įvairovę Lietuvos visuomenėje, liberalėjimo procesus, kurie jau kuris laikas vyksta vakarų visuomenėse. Religinė įvairovė kartu su nuomonių pliuralizmu yra šiuolaikinės visuomenės kasdienybė.

– Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje galima laisvai išpažinti savo tikėjimą?

– Manau, kad Lietuvoje yra visos sąlygos sąžinės ir tikėjimo laisvei, galimybės praktikuoti savo tikėjimą privačiai. Tačiau viešojoje erdvėje galimybės itin skiriasi tradicinėms ir kitoms, tai yra, tradicinėmis nesančioms religinėms bendruomenėms. Problemos iškyla, kai tradicinėmis nesančios religinės bendruomenės nori viešai pristatyti savo tikėjimą, rengia socialines akcijas ir panašiai. Jos susiduria su neigiamomis nuostatomis savivaldos ir valstybės institucijų lygiu. Tokiais atvejais susiduriama su religine diskriminacija šių bendruomenių tikinčiųjų atžvilgiu, kuriems tikėjimo liudijimas viešai yra svarbi jų religinio gyvenimo dalis.

– Musulmonai kalba apie mečetę, kurią planuoja statyti Vilniuje. Kokių reakcijų mečetės atkūrimas gali sulaukti visuomenėje? Gal Vilnius taps musulmonišku miestu, kuriame kelis kartus per dieną iš minareto bus kviečiama maldai?

– Turint omenyje Lietuvos gyventojų etninę ir religinę sudėtį, manau, kad nei Vilnius, nei kitas miestas netaps musulmonišku. Tačiau neišvengiamai Lietuva tampa globalizacijos ir ją sekančių migracijos procesų dalimi, todėl musulmonų bendruomenių skaičius gali augti ir tiek visuomenė, tiek valstybė turėtų būti pasiruošusi tokiems pokyčiams. Pasiruošimas pirmiausia turėtų vykti per religinio švietimo sistemą.

– Kaip šalyse įsivyrauja dominuojanti religija? Ar gali, tarkime, Lietuva iš katalikiško krašto tapti musulmoniška ar budistine šalimi?

– Bet kurios religijos egzistavimą palaiko tikintieji. Iš religijų istorijos žinome ne vieną pavyzdį, kai religijos mirdavo kartu su paskutiniu ją praktikavusiu žmogumi, vėliau atsiradus poreikiui ji gali būti rekonstruojama, kaip atsitiko su pagonių tikėjimu Lietuvoje. Religija tampa vyraujančia vienoje ar kitoje visuomenėje, kuomet dauguma jos narių pripažįsta esantys jos nariais.

Kartais galime stebėti procesus, kai dauguma visuomenės teigia esantys tam tikros bendruomenės nariais, tačiau jie nėra praktikuojantys. Tokiais atvejais sociologai siūlo vadinamos atliktosios religijos teoriją, teigiančią, kad visuomenės dauguma savo religinio gyvenimo pareigas deleguoja nedidelei visuomenės grupei, kuri palaiko ritualus, praktikuoja tą tikėjimą už likusią visuomenės dalį. Tokius procesus regime Skandinavijos visuomenėse, iš dalies ir Lietuvos bei kitų Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse.