Profesorių iš JAV Lietuvoje juokina aukštųjų mokyklų skaičius ir dėstytojų elgesys (Video)

JAV gimęs ir užaugęs lietuvių emigrantų palikuonis E. Saliklis kelias savaites praleido Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) surengtoje vasaros mokykloje „VGTU-CalPoly‘2013“, kur dėstė statybos principus būsimiems statybos inžinieriams bei architektams iš Lietuvos ir JAV.

– Ką veikiate JAV?

– Dėstau Kalifornijos valstybiniame politechnikos universitete. Esu statybos inžinierius, bakalauro laipsnį įgijau garsiame Ilinojaus universitete, magistro – Sirakūzų universitete Niujorke, daktaro laipsnį apsigyniau Viskonsino universitete. Dirbau pramonėje, tačiau arčiau širdies buvo dėstymas.

Profesoriauju jau 15 metų, jau aštuonerius metus gyvenu Kalifornijoje.

– Kaip Jus pristatyti – kaip lietuvį ar amerikietį?

– Aš jaučiuosi esąs lietuvis, bet visi mane pristato kaip lietuvių kilmės. Gimiau ir augau JAV, mažai esu buvęs Lietuvoje. Mano tėvai į JAV pabėgo per antrąją sovietinę okupaciją. Jie apsistojo Čikagoje – ten lietuvių daugiau nei Vilniuje. Čikagoje lietuviškos parduotuvės, bažnyčia, bankai, kirpyklos, siuvyklos. Dabar šių lietuviškų įstaigų mažiau, tačiau galiu Čikagoje nusipirkti „Rokiškio sūrio“ produkcijos, giros, „Zigmo“ silkių.

– Kada į Lietuvą atvykote pirmąkart ir koks buvo įspūdis?

– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš 20 metų. Atrodė kaip sapnas. Nežinojau, ko tikėtis. Susitikome su giminėmis, į akis krito vaišingumas ir svetingumas. Praėjusiais metais Lietuvoje lankiausi antrąjį kartą. Viešėdamas VGTU sutariau čia vasarą atsivežti savus studentus – technikos studentams mokslo metais sunku išvažiuoti į Europą.

Dėl to 11 mano studentų šią vasarą lankė tris kursus – du pas mane ir vieną pas lietuvį profesorių. Aš norėjau, kad ir lietuviai studentai dalyvautų kursuose. Pirmiausia norėjau, kad lietuviai studentai pamatytų, kas yra amerikietiškoji pedagogika, antra, norėjau, kad mano studentai susidraugautų su jūsų studentais.

Galėjau su šia programa važiuoti bet kur – į Barseloną, Paryžių, bet norėjau, kad iš to kažką gautų Lietuva. Manau, tai pasiteisino. Mano studentai Lietuva sužavėti, nors anksčiau nieko apie ją nežinojo. Dabar jie valgo šaltibarščius, geria girą ir, aišku, sužavėti lietuvaitėmis.

– Kas ta Jūsų minėta „amerikietiškoji pedagogika“?

– Amerikietiška pedagogika per pastaruosius 15 metų labai pažengė į priekį. Pedagogai patys pradėjo domėtis, kodėl didelis procentas studentų iškrenta iš inžinerijos studijų. Tai gabūs studentai. Pavyzdžiui, mano universitete iš 30 norinčiųjų priimame tik 1 – kitiems atsakome, vadinasi, įstoja labai gabūs. Bet maždaug 20 proc. iškrenta – tarp jų neproporcingai daug moterų ir tautinių mažumų atstovų.

Jei jie būtų silpnesni, nebūtų patekę. Merginų studenčių mažai, jos apsuptos vyrukais. Jeigu esi afroamerikietis, o visi kiti balti, tu jausiesi nepatogiai. Taip yra net ir šiais laikais. Studentai žydai jaučia tą patį, buriasi į universitetus, kur didesnė žydų grupė. Jie savoje bendruomenėje saugiau jaučiasi.

Antra, profesūroje moterų beveik nėra – vyrai neišmoko blogiau, tačiau mergina paskaitoje norėtų sutikti panašią į ją pačią, kad ji pati pagalvotų vieną dieną galinti tapti profesore. Jeigu jos neturi moters profesorės ir jei neturi bičiulių merginų, bijo eiti prašyti pagalbos iš kitų studentų. Tas pats su ispanų kilmės studentais – jie nedrįsta ieškoti pagalbos – ėjimą prie profesoriaus vertina kaip silpnumo ženklą. O baltaodis amerikietis studentas visada laisvai ateina prie mano kabineto durų ir paprašo išaiškinti.

Pedagogai pradėjo matyti, kad dėstymo stilius ne visiems tinka – jis turi tikti ir tiems, kurie įsimena iš paveikslų, vaizdų, grafikų, ir tiems, kurie geriau supranta skaitydami ar girdėdami. Mes bandome pasekti visus, todėl lankiau kursus, kur mokoma būti efektyvesniais.

– Kokia Jūsų dėstymo metodika?

– Aš per paskaitas bandau kuo mažiau kalbėti ir leidžiu jiems dirbti grupelėmis, pateikiu daug mažų užduočių, užduodu daug klausimų. Jau pirmą dieną išmokstu visų jų vardus – nufotografuoju kiekvieną studentą ir jau antroje paskaitoje galiu paklausti asmeniškai. Mano fakulteto vadovas kiekvienoje paskaitoje bando visiems studentams užduoti po asmenišką klausimą.

Žinau, kad Lietuvoje profesoriai nežino savų studentų vadų. Aš studentus traktuoju kaip klientus – jie pasamdė mane, jie už savo mokslus turi didelius pinigus sumokėti. Paskaičiuokime, kiek kainuoja vienas kursas ir viena paskaita. Aš siekiu, kad jiems atsipirktų kiekviena diena. O Lietuvoje ir kitose Europos šalyse matau europietišką stilių – jiems nesvarbu, esate paskaitoje, ar ne – juk bus konspektai… Manau, tai neefektyvus senoviškas dėstymo stilius. Mes bandome dėmesį ir atsakomybę sutelkti ne į dėstytoją, o į studentą, kad jie patys save galėtų įvertinti kiekvieną dieną.

Jei aš paklausiu ir studentas nežino atsakymo, neužsirašau to užrašų knygelėje. Geriau, kad studentas susimąstytų, kodėl jo kolega lengvai atsakė, o jis nesuprato.

– Jūs garsėjate ir muzikiniais sugebėjimais – kiekvienam dėstomam kursui sukuriate po dainą, kurioje pateikiamos inžinerinės idėjos. Kodėl?

– Manau, tai unikalus dėstymas – aš paimu „The Beatles“ dainas ir pakeičiu jų žodžius, kad būtų inžinerijos tema. Po vieną dainą skiriu kiekvienam mano kursui. Jei nelankote kurso, žodžių nesuprasite, nes ten techniniai terminai.

– JAV aukštasis mokslas visame pasaulyje vertinamas labai aukštai, tačiau kai mūsų moksleiviai išvyksta pasimokyti į JAV vidurines mokyklas, grįžę juokiasi, kaip ten lengva mokytis ir kokie kvaili amerikiečių vaikai. Kas tai per fenomenas?

– Tai tikras faktas – mūsų gimnazijos juokingos. Situacija labai liūdna – jie vis žemina ir žemina mokymosi standartus, kad studentai išlaikytų valstijos arba valstybės bendrus egzaminus. Egzaminai lengvinami ir lengvinami – net ir būdamas pusiau girtas atsakysi į klausimus.

JAV gimnazijose yra laisvė – norime, kad studentai savarankiškai galvotų, ta laisvė išugdo, iškelia vieną kitą stiprų studentą. Jie patenka į universitetus ir jiems intelektualinė laisvė labai padeda universitete. Mūsų universitetų studentai nėra robotai. Gal Japonijoje, kitose Azijos šalyse studentai geriau pasiruošę techniškai, bet jie neturi laisvės, intelektinio kūrybingumo. Mūsų universitetai yra aukščiausio lygo ir pripažinti visame pasaulyje – mes gerbiame akademinę laisvę ir leidžiame studentams patiems mąstyti, sukuriama kūrybinga atmosfera.

– Ar aukštojo mokslo diplomas JAV yra būtinybė?

– JAV aukštasis mokslas laikomas reikalavimu, beveik visi turi bakalaurą – jei jo neturi, esi paskendęs, tau nėra galimybių. Net paprastas sunkvežimio vairuotojas norėtų bakalaurą įsigyti.

Amatininkų, kokių būdavo anksčiau, JAV jau mažai. „Žemiškų“ specialybių irgi reikia, bet tuos darbus dirba imigrantai – jie viską padaro pigiau ir geriau. JAV visi samdo žmones žolei pjauti ir krūmams karpyti. Visi darbininkai yra iš Meksikos – baltųjų nerasi nė vieno. Jie darbštūs ir sunkiai dirba. Mes badautume, jei ne ispanai – jie, būdami nelegalai, Kalifornijos laukuose dirba diena po dienos kaitrioje saulėje.

– Ar girdėjote apie Lietuvos aukštųjų mokyklų skaičių?

– Labai daug (užsikvatoja – red. pastaba). Aš pats nelabai galiu suprasti, kiek jų Vilniuje yra: matau koledžas čia, koledžas ten. Manau, tai tikrai neefektyvu. Reikėtų sumesti lėšas į bendrą puodą ir kaip nors efektyviau panaudoti.

Aišku, reikia mažųjų koledžų, bet Lietuvėlė kaip Čikaga – čia trys milijonai žmonių (juokiasi – red. pastaba). Manau, čia yra bėda, bet kaip tą bėdą išspręsti – čia reikia ne politikų, bet giliai mąstančių žmonių, akademikų, tarptautinių ekspertų.

– Šią vasarą VGTU dėstėte ir lietuviams studentams. Ar jie skiriasi nuo amerikiečių?

– Yra didelis skirtumas. Jūsų studentai daug kuklesni. Nors bandau labai draugiškas su jais būti, jie vis tiek labai atsargiai užduoda klausimus. O mano studentai nebijo klausti ir pačių kvailiausių klausimų. Tai sveikas dalykas, mat jei klasėje nesijauti visai patogiai, tai blogai.

Lietuviai nepripratę prie mano darbo krūvio. Aš per 6 savaites uždaviau 16 namų darbų, buvo 3 egzaminai, 7 didelės programavimo užduotys. Kiekvieną dieną jie turi dirbti po kelias valandas ir kitą dieną atsiskaityti. O lietuviai sakė – „dėstytojau, jūs per dvi dienas atlikote, ką mes per visą semestrą darome“. Aišku, jie perdeda. Aš namų darbų užduodu kiekvieną dieną, kad pamatyčiau, kur jie stovi ir galėtų save įvertinti.

– Nemažai šviesiausių Lietuvos protų išvyksta studijuoti į užsienį. Kaip tą vertinate?

– Viena vertus, pamatyti pasaulį gerai, iš kitos pusės, liūdna – žinau, kad daug jų nebegrįš. Klausiau, koks jaunimas liko kaime – ten visi alkoholikai. Aišku, aš apibendrinu, nenoriu nieko įžeisti, bet man labai liūdna pamatyti, kad žmonės išvažiuoja ir niekad nebegrįžta.

Aišku, bus ir tokių, kurie grįš. Kita vertus, išvažiuojančius puikiai suprantu. Jūs dar turite sistemą, pagal kurią, jei nori būti gydytojas, tačiau tavo tėvas ir senelis nebuvo gydytojas, tu gydytoju būti negalėsi. Tada studentas turi išvažiuoti. Liūdna, kad tokia situacija egzistuoja.

– Kaip atvykus iš supervalstybės atrodo Lietuva?

– Esu labai sužavėtas Vilniumi, jo iki šiol visai nepažinojau. Jūsų miestas ir modernus, ir senovinis, ir švarus, ir tvarkingas, kultūringas. Sunku įsivaizduoti, su kokiu kitu pasaulio miestu jį galėčiau palyginti.

Tačiau kiti miestai atrodo labai nuvargę – net ir Kaunas, man gaila pasakyti, atrodo liūdnai, man liūdna buvo ir Klaipėdoje. Gal todėl, kad ten tuščia išvykus studentams. O kaimas atrodo tuščias – šitiek žemės, laukų – galėtų žmonės būti ūkininkai. Pavyzdžiui, auginti ekologiškus produktus, rasti nišą.

Man nesuvokiama jūsų kyšių sistema – nepateisinama, kaip galima prieš operaciją daktarui duoti kyšį. Tai absoliučiai nesuvokiama. Kiek klausinėjau, jaunimas nemoka duoti kyšių. Gal su laiku visuomenė pasikeis.

– Ką augdamas girdėjote apie Lietuvą?

– Buvo dvi Lietuvos – sapnų šalis, kai viskas buvo gerai Antano Smetonos laikais, ir sovietinė Lietuva. 1950-aisiais nieko apie Lietuvą negirdėjome, 1960 m. metais jau pradėjome gauti šiek tiek žinių. Kai Romas Kalanta 1972 m. susidegino, pats buvau demonstracijose – mes protestavome. Kai Simas Kudirka nušoko nuo sovietinio laivo, tuoj pat viską sužinojome. Labai sekėme „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, rašėme laišką politiniams kalniniams, Sigitui Tamkevičiui. Buvome labai aktyvūs ir visada galvojome, kad sovietai spaudžia puikią, tyrą, tobulą Lietuvą.

Mano tėvų karta labai nusivylė, kai naujoji ekonominių emigrantų banga atvyko ir JAV padarė labai daug nusikaltimų, atsidūrė kalėjimuose. Jie negalvojo, kad lietuvis tai gali padaryti. Juk Lietuvą laikė vaidilučių kraštu.

– Kaip susiklostė Jūsų tėvų likimas?

– Tėtis mirė prieš dvejus metus, mama dar gyva. Ji angliškai nelabai gerai išmoko – Čikagoje to nereikėjo. Ji į Lietuvą niekada negrįžo – sakė, jau ne tas pats, jų kaimas buvo sugriautas. Manau, jiems buvo per skaudu pamatyti, kad viskas kitaip – ir sodo nebėra, viskas išlyginta.

– Kaip Jums pavyko išsaugoti lietuvybę?

– Mano tėvai ir jų karta pabėgo iš Lietuvos nežinodami, kas bus su Lietuva. Jie iškėlė uždavinį – išsaugokite kalbą. Jie bijojo, kad dėl sovietizacijos Lietuvos neliks, tad mums, vaikams, teko didelė atsakomybė – išsaugoti kalbą, tautosaką, tautinius šokius. Mes viską priėmėme.

Nebuvome matę Lietuvos – man Gedimino pilis buvo žinoma iš paveiksliukų. Lankiau lituanistinę mokyklą, domėjausi Lietuvos istorija. Buvo lietuviškų organizacijų – skautų, ateitininkų, sporto klubai, šokių grupės. Dėl to užaugome lietuviais.

Su žmona Rūta susipažinau lietuvių stovyklose. Tėvai bandė išlaikyti lietuviškumą, vienas to būdas – suvesti lietuvį berniuką su lietuve mergaite, kad jie sukurtų lietuvišką šeimą. Mūsų dukros irgi kalba lietuviškai, tad ši formulė pasiteisino.