MRU rektorius įvardijo strateginę Lietuvos klaidą

– MRU vykusioje tarptautinėje konferencijoje diskutavote apie socialinių ir humanitarinių mokslų ateitį. Kokia ji Jūsų akimis?

– Manau, mes pernelyg nuėję į konfrontaciją, kurios visiškai nereikia. Iškelti technologinius mokslus kaip prioritetą – didžiulė strateginė klaida. Tai politikų noras, galbūt dėl interesų grupių poveikio, pasiekti trumpalaikį efektą. Apskritai visuomenėje nėra prioritetinio mokslo – turėtų būti mokslų sąlydis, juk mokslai vienas kitą papildo.

Istorijoje šimtai atvejų, kai sukurtos pačios pažangiausios technologijos. Tačiau jei jos nesuderintos su visuomenės poreikiu – kas iš tų technologijų. Gal ciniškai nuskambės, bet paimkite Dachau, Osvencimo koncentracijos stovyklas – net kalbėti baisu – panaudojant pačias pažangiausias technologijas ten buvo sukurtos žmonių naikinimo linijos. Ta technologija visiškai ignoravo visuotinį žmonių poreikį, krovė sau pelną visiškai ignoruodama žmonių teises.

Ir dabar kuriant technologijas tai gali atsitikti kiekviename žingsnyje. Dėl to be socialinių, humanitarinių mokslų, ypač be meno, technologijos visada gali būti panaudotos prieš visuomenės gerovę. Kai yra konfrontacija tarp technologinių, socialinių mokslų, menų, humanitarinių mokslų – didelė praraja valstybei, visuomenei. Dėl to ir kalbame – kaip sukurti socialines technologijas, vienyti, integruoti mokslą.

– Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis ne kartą ragino nestoti į socialinius ir humanitarinius mokslus, o rinktis technologinius. Kaip reaguojate į tokius pareiškimus?

– Politikas yra savo kadencijos įkaitas. Politikas – asmuo, veikiantis tam tikros interesų grupės fone. Kartais jis atsipalaiduoja nuo tolimesnių valstybės, visuomenės tikslų, tam tikrą laiką jam reikia patikti tam tikrai interesų grupei. Dėl to jis gali pasakyti bet ką.

Šiandien vienas pasako, kad nereikia socialinių mokslų, rytoj kitas pasakys, kad nereikia technologinių. Dėl to sakau, kad nereikia blaškytis – reikia matyti visumą, turėti kryptį ir jos laikytis. O jei žmogus įsigilins, niekada taip nepasakys. Aš nesuvokiu, kaip suvokiant visumą, galima prieiti tokios nuomonės.

– Jūsų vadovaujamam universitetui nuolat kliūva, kad teisininkų Lietuvai per daug, o juos ir toliau ruošiate.

– Mes stebime rinką. Jei kai kurių programų pasidaro pakankamai, mes į tai reaguojame. Tada ieškome neužpildytų nišų. Pažiūrėkime, kas dėl teisininkų pertekliaus sako – dažniausiai tie, kurie yra tam tikrų interesų grupių įtakoje – atstovauja technologams ar dar kam nors.

Rinka modeliuoja poreikį. Štai įsidarbina 95-98 proc. mūsų absolventų. Raskite nedirbantį magistrą, žmonės dirba jau bakalauro studijose. Socialiniai mokslai visada turi aukštesnį adaptacijos lygį. Štai šaukia, kad reikia Lietuvai chemikų. Bet raskite Lietuvoje chemijos pramonę. Štai Lietuvos mokslo įstaigos kuria raketas. Pasakykite, kokią poreikių sferą jos tenkins?

– Kosmoso pramonę.

– Ar Lietuva su savu biudžetu pajėgi brautis į fundamentinius mokslus? Lietuvos valstybės biudžetas toks kaip Tokijo arba Harvardo universiteto biudžetas. Už tai reikia realiai mąstyti. Neužtenka, kad kažkas turi gebėjimų – kas toliau? Koks mokslo pridėtinės vertės kūrimo lygis? Ir kokį vaidmenį sukurta raketa suvaidins gausinant vidaus produktą – kitų gerovę?

– Kokią nišą Lietuvos mokslui matote? Užsiminėte, kad į fundamentinius mokslus brautis negalėsime. Tačiau ar pasauliui bus įdomi mūsų socialinių ir humanitarinių mokslų produkcija?

– Galiu pasirodyti nerimtai, tačiau manau, kad perspektyviausia niša, į kurią mes taikome – socialinių technologijų. Drįsčiau teigti, kad mes šitą žingsnį žengėme ne šiaip sau, rinką analizavome porą metų. Man atrodo, tai galėtų būti viena stipresnių Lietuvos krypčių.

Štai sukūrėme jungtinę socialinių technologijų programą su Londono universitetu, atidarome vykdysime jungtinę studijų programą su Pietų Korėjos Dongseo universitetu.

Grynų teisininkų, fizikų, chemikų visuomenėje reikia iki 10 proc., o toliau – integracija. Vyksta visuomenės kaita – su labai konkrečių, labai siaurų žinių apimtimi žmogus paprasčiausiai labai greitai gali žlugti. Vietoje to, kad būtų darbo vietos kūrėjas, jis iš karto tampa našta – praranda darbą, kompetenciją, o tada kalta visuomenė, kalta vyriausybė. O viskas dėl to, kad jis pats nepasirūpino savimi.

Norime vystyti socialinių technologijų kryptį. Štai diskutuojame su Kauno technologijos universitetu kibernetinio saugumo srityje. Čia yra dvi pusės – vadybinė socialinė ir technologinė. Jie vieni be mūsų negali padaryti, mes be jų. Gal būt su jais sutarsime ir sukursime vieningą studijų programą.

– Lietuvos studentus vilioja užsienio universitetai, dėl demografinių priežasčių studentų kasmet vis mažėja. Ar pavyks Lietuvos universitetams išgyventi?

– Lietuvai reikia galvoti, kaip išsaugoti aukštojo mokslo sektorių, nes skvarba iš užsienio didelė ir galinga – ypač iš Azijos, taip pat iš Europos. Yra išpuoselėtų universitetų, kurie ieško rinkų. Tokia rinka kaip Lietuva juos vilioja.

Reikia išsilaikyti iki 2020 metų, o paskui vėl prasidės studentų skaičiaus augimas. Čia jau ne universitetų – čia aukštojo mokslo sektoriaus klausimas. Daugėja virtualių studijų – kam žmogui iš Klaipėdos važiuoti į Vilnių, jei jam patogiau tuo metu nuotoliniu būdu studijuoti The Open University Londone.

Universitetams reikia susitelkti ir nežiopsoti pasaulinėje erdvėje. Mes ieškome integracijos į pasaulį būdų, kad atneštume naudą savam kraštui. Procesas globalėja valandomis. Dabar visa Europa griūva į Pietų Korėją, Japoniją, nes mato, kad iš Azijos ateina didžioji pažanga. Dėl to ir mes priklausome Eurazijos, Azijos tinklams.