Pedagogas: tobulinti mirusią ir nereikalingą švietimo sistemą – visiškai nelogiška

G. Milašiaus nuomone, mokykloje svarbiausia disciplina: sėdėk, netriukšmauk, nekalbėk, sakyk, atsistok, laikas į pamoką, pamoka baigėsi. Maža to, joje labai mažai praktikos ir realaus gyvenimo pamokų. Todėl, anot ornitologo Gedimino Petkaus, vaikų žinios yra labai menkos: „Pasitaiko, kad miesto vaikai visus didesnius paukščius vadina balandžiais, o mažesnius – žvirbliais.“

Suteikiamos ne visada naudingos žinios

Puiki mokinė, beveik šimtukais valstybinius egzaminus išlaikiusi abiturientė dabar dirba restorane ir rengiasi emigruoti. Sakytume – nekokia sėkmės istorija. Bet ar gali būti kitaip, kai Lietuvos švietimo sistema neturi ko pasiūlyti jaunam žmogui? Šie žodžiai – Agotos Sakalauskaitės. Vasarą ji parašė atvirą laišką, kuriame prisipažino, kad, baigusi mokyklą, pasijuto kaip paleista iš kalėjimo. O mokykloje jausdavosi, lyg beprasmiškai švaistytų laiką, nes daugelio reikalingų dalykų mokykloje nebuvo mokoma.

„Galbūt reikėtų pažiūrėti, ko reikės ir gyvenime, pavyzdžiui, verslo pagrindų, išsiaiškinti, kaip veikia „Sodros“ sistema arba kaip tvarkyti savo finansus. Tokių dalykų nėra, bet jie tikrai reikalingi“, – kalba A. Sakalauskaitė. Jos nuomone, reikėtų keisti ir pilietiškumo pamokas, nes dabar skaitomas vadovėlis, aptariama, kas yra pilietis, kas yra Konstitucija. Tai, merginos nuomone, tuščias dalykas – iš tikrųjų reikia profesionalų komandos, kuri važinėtų po mokyklas ir rengtų paskaitas, diskusijas.

Išmaniosios lentos, planšetiniai kompiuteriai, netgi robotai – gal ir naudinga, įdomu, tačiau parodoje „Mokykla 2013“ kalbinti žmonės vienbalsiai sutinka, kad technologijos – tik antraeiliai dalykai. Štai ornitologas Gediminas Petkus sako, kad net užrištomis akimis bet kuriame pasaulio krašte vis tiek iš čiulbesio atskirs, kokie paukščiai virš jo skraido. Už tai G. Petkus dėkingas savo biologijos mokytojui, kuris ne tik kalbėdavo apie gamtą, bet ir parodė ją iš arti.

„Dažnai išeidavome į parką stebėti paukščių ar gyvūnėlių, – pasakoja G. Petkus. – Bet ne visi mokytojai tokie aktyvūs. Mokyklose skaitydamas paskaitas apie paukščius matau, kad vaikai turi labai mažai žinių. Pasitaiko, kad miesto vaikai visus didesnius paukščius vadina balandžiais, o mažesnius – žvirbliais.“

G. Petkus sako, kad, per teleskopą ar žiūronus vaikams parodęs kokį paukštį, pamato, kaip jie nustemba – atrodo, tarsi vaikams atsiveria naujas, anksčiau neregėtas pasaulis. „Tai labai keista. Tada pasidaro vaikų gaila, nes galbūt jiems nesuteikiamos žinios, jie užsisėdi mokyklose“, – svarsto jis.

Vykdomi naujoves skatinantys projektai

Mokiniai nori kuo daugiau praktikos, realaus gyvenimo. Žinoma, kaip tą padaryti, atsakymą randa ne visi. Tad mokykloms į pagalbą ateina vis daugiau naujų projektų. „Kai vietoj tradicinės pamokos pasiūlome visai kitokių veiklos metodų, iš karto prabyla tylieji – paskutiniai klasės suolai“, – pastebi Milda Laužikaitė, projekto „Kūrybinės partnerystės“ vadovė. Jos komanda keliauja į Lietuvos mokyklas ir siūlo, kaip padėti konkrečioje situacijoje.

Pasak M. Laužikaitės, mokytojas nebėra tas, kuriam tenka kontroliuoti visą procesą, vienu metu visus užimti. Jis – labiau mokymosi proceso kuratorius. Tokiu būdu darbas tampa lengvesnis, nes dalis atsakomybės atitenka patiems mokiniams. „Kūrybinių partnerysčių“ projektas buvo impulsas ir mokyklos jau pajudėjo. Yra mokyklų, kurios pagal mūsų kūrybiškos mokyklos raidos modelį planuoja savo strategiją. Turbūt ryškiausias pavyzdys – Vilniaus rajone esanti Pagirių gimnazija“, – kalba M. Laužikaitė.

Anot minėtos gimnazijos direktorės Aušros Mažonienės, šiandien suaugusieji nespėja paskui vaikus, ir, norint juos įkvėpti, pirmiausia reikia keistis patiems. To siekia ir Kauno pradinės mokyklos-darželio „Šviesa“ direktorė Evelina Stankevičienė. Ji sako, kad kažkada pati pabandė su ketvirtokais visą savaitę išsėdėti visas pamokas ir klausytis visų mokytojų nurodymų, tačiau vos ištvėrė ne tik dėl to, kad dėl nepatogios padėties ėmė skaudėti nugarą. Todėl, priklausomai nuo to, kokio amžiaus vaikas yra, kas tam tikrą laiką reikia keisti veiklą. Jei vaikui septyneri – kas septynias minutes, jei 15 metų – kas 15 minučių. Be to, suolai turėtų būti mobilūs, lengvesni, neturėtų būti prirakinti prie grindų, nes vaikai mielai persiorganizuoja.

E. Stankevičienė pasakoja, kad lietuvių kalbos pamokos jų mokykloje derinamos su teatru – kartą per savaitę su vaikais dirba ir vaidina teatro aktorius. Per matematikos pamokas 20 minučių per savaitę vaikai žaidžia su šachmatų didmeistriu. Jiems kalbama apie figūras, o žinios siejamos su kasdieniu gyvenimu: pavyzdžiui, paaiškinama, kas yra valstybės „valdovas“, kas – mokyklos. O tada vaikai sprendžia sąlyginius uždavinius. Direktorės įsitikinimu, šitaip informaciją daug lengviau įsiminti ir suvokti ne tik pradinukams, bet ir dvyliktokams.

Dar viena pagalba mokykloms – projektas „Alternatyvusis ugdymas“. Jo vadovė Simona Plėnaitytė sako, kad jų pastangos sutelkiamos į individualų dėmesį ir individualią pagalbą vaikui.

Idėjų, kaip keisti mokyklą, užtenka – tik imk ir įgyvendink. Tačiau ne viskas taip lengva. Pirma problema: „Alternatyvusis ugdymas“ bendradarbiauja tik su 9 mokyklomis. Kiti panašūs projektai kol kas irgi nepasižymi partnerių gausa. O priežastys kelios: valstybė tokiems projektams skiria per mažai lėšų. Be to, nemažai mokyklų nė nenori keistis.

Kita problema – kaip sudominti visus iki vieno mokinius, jei jų klasėje paprastai sėdi per 30, o pamokai skirtos tik 45 minutės? Galbūt todėl mokytojai dažniausiai dirba tik su tais, kuriems gerai sekasi. Bet ar įmanoma kitaip?

S. Plėnaitytė sutinka, kad kitaip dirbti neįmanoma, nes ir jų projekte dalyvaujančios mokyklų komandos dirba su ribotu mokinių skaičiumi. „Mokymosi ir kokybiško ugdymo sėkmę lemia mokinių ir mokytojų santykiai. Bet svarbiausia vis dėlto yra švietimo srities finansavimas, kad ir kaip to ištarti nesinori. Pavyzdžiui, Suomijoje su mokytoju dirba daug pagalbininkų: socialiniai darbuotojai, ir pagalbos vaikui specialistai. Taigi mokytojas nėra toks vienišas“, – pastebi pašnekovė.

Keistina ir egzaminų tvarka

Beje, pastebimas dar vienas dalykas: dauguma Lietuvos mokytojų – pavargę, prigesę, apkrauti įvairiausiais nurodymais. Kaip kūrybingą asmenybę gali ugdyti žmogus, kurio paties kūrybai vietos beveik nepalikta?

E. Stankevičienė sako, kad švietimo sistemos dokumentai tobuli. „Skaitai programas, rekomendacijas, įgyvendinimo tvarkas, projektus ir galvoji, kad bus labai lengva dirbti. Bet atėjęs į mokyklą randi šiek tiek kitokį nei dokumentuose vaizdą. Ilgai kėliau sau klausimą, kodėl tokia takoskyra. Atsakymas vienas: mokytojai nėra tų dokumentų, projektų kūrėjai. Kai iš mokytojo atimta kūrėjo funkcija, jis ir tuos dokumentus skaito nematydamas, kas ten parašyta“, – mano ji.

Kita vertus, ar gali būti kitaip, jei visas dėmesys mokykloje sutelktas į egzaminus 12 klasėje? „Visa sistema taip sukurta, kad, gerai neišlaikius egzaminų, galimybės sumenks, – tvirtina A. Mažonienė. – Nors niekas nepasakė, kad pabaigti mokyklą, pakeliauti metus po pasaulį ir atrasti save blogiau, negu baigti universitetą ir atsidurti ant ledo niekam nereikalingam, įgijus specialybę, pagal kurią niekada nedirbsi. Absoliutus toks nesusivokimas.“

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento vadovas Saulius Zybartas sutinka, kad mokykla turi keistis. Juo labiau kad tarptautiniai tyrimai rodo, jog Lietuvos penkiolikmečiai pagal matematikos, gamtos mokslų ir skaitymo pasiekimus yra žemiau pasaulio vidurkio. Tai verčia susimąstyti.

Labai didelę pažangą šioje srityje padarė Azijos šalys, be to, labai gerus rezultatus rodo estai. S. Zybarto nuomone, estai radikaliau pertvarkė ugdymo turinį. „Tokie nestandartiniai sprendimai, kaip visuotinis programavimo mokymas baigus pradinę mokyklą iki 12 klasės, labai lavina struktūruotą mąstymą. Kitas dalykas – jų metodikos orientuotos į būsimąją kartą. Reikėtų jų patirtį panagrinėti, nors tam tikrų minčių turime ir savų“, – kalba jis.

Štai keletas ŠMM minčių. Pirma vizija – mokinių egzaminų rezultatai būtų vertinami ne pagal tai, kas ką aplenkė, bet ar atitiko iš anksto numatytus bendrus standartus. Tai būtų vertinama pasiekimais „gerai“, „patenkinamai“, „vidutiniškai“, „blogai“, „puikiai“ ir pan. Antras dalykas – kad egzaminų būtų laukiama su mažesne baime ir didesniu pasitikėjimu, mokiniams siūloma kas dvejus metus savanoriškai laikyti nedidelius egzaminus ir, taip save įvertinus, pamatyti silpnąsias ir stipriąsias puses, suprasti, ko norima.

Trečia – S. Zybartas sutinka, kad reikia daugiau praktikos. Tad viena iš abitūros egzamino dalių, kuri vertintų ne tik žinias, bet ir gebėjimus, būtų kūrybinis praktinis darbas, kuris netrukus kaip instrumentas ateis į mokyklą. Akademinės krypties tiriamasis projektas būtų paremtas intelektualinėmis pajėgomis. Antram tipui priklausytų technologijų kryptis, trečiam – menų. „Šiuo atveju kalbėjau tik apie 12 klasę, bet šie vertinimo instrumentai ateityje leisis ir į žemesnes klases. Manau, kad toks visapusiškas asmenybės įvertinimas ir ugdymas turėtų duoti ryškų postūmį. Ko gero, 2016 m. jau galėtų būti ir kaip brandos darbas egzaminų sistemos dalis“, – mano S. Zybartas.

Dėmesys – dalykui, o ne mokiniui

Ar tokia naujovė pasiteisins ir mokytojai bei mokiniai nebejaus artėjančių egzaminų slėgio? Dėl to tikriausiai kils ne viena diskusija. Tačiau jau dabar yra sakančių, kad nė viena priemonė šios švietimo sistemos neišgelbės, nes ji iš pagrindų klaidinga. Gediminas Milašius jau 15 dirba etikos mokytoju ir daug kartų sakė, kad švietimo sistema mirusi ir niekam nereikalinga. „Mokiniai pradeda jausti, kad nieko čia neišmoksta. Ši struktūra, kurią vadinu negyva, prasidėjo maždaug Apšvietos laikais – tai buvo švietimo projektas, skirtas apšviesti tamsioms masėms“, – mano jis.

G. Milašiaus nuomone, mokykloje be galo svarbų vaidmenį užima disciplina: sėdėk, netriukšmauk, dabar nekalbėk, sakyk, atsistok, laikas į pamoką, pamoka baigėsi. „Visa tai iš gamyklų atėjęs ritmas. Visos programos ir kiti reikalavimai kartu su egzaminais trukdo išmokti ko nors prasmingo. Todėl galvoti apie struktūros tobulinimą, mano galva, visiškai nelogiška – tobuliname trukdį“, – svarsto pedagogas.

Jis sako, kad pats pastebi, jog labai dažnai pradeda mokyti savo dalyko, o ne moko mokinius. Tada visi mokiniai yra didesni arba mažesni trukdžiai: „Net ir patys geriausi – minimalūs trukdžiai. Jie tiesiog tyliai mokosi, nieko manęs neklausia ir netrukdo mano laiko, o kiti, kurie netyli, yra didesni trukdžiai. Štai taip ir vyksta pamoka.“

Vienas iš buvusių tokių didelių trukdžių – operatorius ir fotografas Martynas Zaremba. Šiandien jis džiaugiasi gyvenimu, pasakoja, kad kasdien atranda vis naujų įdomių ir įkvepiančių dalykų, o jo nurodymų per filmavimus klauso ir pati prezidentė. Vis dėlto M. Zaremba prasitaria, kad mokytojai tyčiodavosi ir sakydavo, jog nieko gero iš jo neišaugs.

„Galvojau prieš susitikimą, kodėl nesimokiau. Galbūt mokytojų metodikos nebuvo priimtinos, niekada nejaučiau motyvacijos. Gal būtų buvę geriau, jei jie man nebūtų darę tokio spaudimo už nesimokymą, nes jis sukeldavo dar didesnį pasipriešinimą“, – prisimena jis. Be to, kaip sako M. Zaremba, jam trūko psichologinės paramos – jausdamas, kad yra nuolat vertinamas, nejuto supratingumo.

Pamirštama ugdyti vertybines nuostatas

Švietimo tarybos pirmininkė Vilija Targamadzė mano, kad švietimo sistema nėra blogis savaime. Tačiau sistema turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Anot edukologės, esminė problema Lietuvoje ta, kad mokyklinis ugdymas neturi pamatinių, bendrų standartų. Kitaip sakant, jokios naujovės ir metodai nepadės, jei neapsispręsime, kodėl, kam mokomės ir ko iš to tikimės. „Metodai yra svarbu, bet pats žodis „metodas“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia kelią – kaip pasiekti. Mes turime labai aiškius ugdymo tikslus. Jei nepažįstame mokinio, jei mokytojas neturi atitinkamų kompetencijų, metodais vargu ar padės“, – mano ji.

Programose, pastebi V. Targamadzė, yra išskirti tam tikri pasiekimų lygmenys, bet konkretaus standarto, kokį išsilavinimą turėtų gauti abiturientas arba baigiantis pagrindinę mokyklą moksleivis, neturime. Edukologė primena, kad kompetencijas sudaro vertybinės nuostatos, žinios ir gebėjimai, bet iš tikrųjų kompetencijos nevertinamos – vertinamos tik žinios ir gebėjimai: „Mano galva, vertybės turi turėti visą dorinį apsektą. Tai visos humaniškosios vertybės: ir tikėjimas (nebūtinai religinis), ir meilė, ir gėris, ir tiesa, ir grožis, ir daugelis kitų dalykų. Tačiau mes turime dėl jų susitarti, nes abstrakčiai lyg ir natūralu, kad jos gali būti, bet kai yra konkretu, mūsų požiūriai gali daug kur išsiskirti.“

S. Zybarto nuomone, kalbėdami apie vertybes ir nuostatas, turime galvoti ir apie ką kita: „Pirmiausia žmonės turi turėti žinių. Antra, tai turi tapti vidinėmis vertybėmis ir nuostatomis. Vienas esminių dalykų yra netiesioginiai vertybių ir nuostatų formavimo būdai.“ ŠMM atstovas sako, kad tiriamieji darbai turi daug didesnį poveikį negu doktrinos. Pavyzdžiui, vaikų atlikti darbai apie alkoholio vartojimą ir žalą, paskui – apibendrinimai apie pasekmes vairuotojams, pėstiesiems ir kitiems daug labiau skatina suvokimą.

Pagirių gimnazijos direktorė A. Mažonienė pabrėžia, kad vis dėlto pagrindinį vaidmenį ugdant jauną žmogų prisiima tėvai. Mokytojas turi būti tėvų bendradarbis, pagalbininkas, bet ne visų problemų sprendėjas. Namai ir mokykla – šios dvi erdvės turi būti kruopščiai prižiūrimos, kad vaikas užaugtų laimingas. „Į mokyklą vaikas turi ateiti ramus ir išeiti lygiai toks pat ramus, be streso. Bet čia, žinoma, suaugusių žmonių reikalas. Mums reikia atsisakyti minties, kad aš esu teisus tik todėl, kad suaugęs“, – pastebi ji.

SIMONAS BENDŽIUS, LRT RADIJO LAIDA „RYTO GARSAI“