Ką daryti abiturientui, jei sunku apsispręsti dėl specialybės?

Neseniai Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos (VU TVM) atliktas tyrimas rodo, kad ne visi moksleiviai, rinkdamiesi studijų programas, atsižvelgia į savo intelekto tipą. Tai gali lemti rimtas problemas ateityje. „Svarbu, kad [tokiu atveju] žmogus neužsidarytų savyje ir toliau eitų ieškoti“, – LRT radijo laidoje „60 minučių“ teigia P. Petrauskas.

– Kokių problemų suaugusiam žmogui gali kilti dėl to, kad jis, neatsižvelgdamas į savo intelektą ir polinkius, renkasi profesiją?

– Negaliu sakyti, kad visiems taip būna. Bet galbūt įvardinsiu dalykus, kurie kartais pasitaiko, kai žmogus ateina spręsti štai tokį iškilusį klausimą. Matote, jis po kiek laiko sako – gailiuosi to laiko, kurį praleidau mokindamasis ne tą, ką noriu, ką jaučiau, kad noriu, o veikiau mokindamasis tą, kas visuomenei ar artimiesiems atrodė geriau. Viduje jis jaučiasi lyg kaltas prieš kažką. Tada jam reikia laiko susivokti, kas jam tiktų arba ką jis darytų iš naujo, kaip galėtų pakeisti dabartinę situaciją, kad ateitis taptų iš esmės priimtinesnė ir geresnė.

– Ar toks žmogus gali būti sėkmingu darbuotoju, jei profesiją rinkose ne visai pagal savo polinkius?

– Na, paprastai bus sėkmingesnis tas darbuotojas, kuris pasirinko pagal savo pomėgius.

– Ar tai gali tai atsiliepti jo asmeniniam gyvenimui?

– Gali, bet asmeniniame gyvenime jis dar turi laisvo laiko. Tada jis gali kompensuoti tai, kad nepasirinko profesijos pagal savo polinkius. Ir galbūt, žinodamas savo hobį, norą kažkur save realizuoti, jis suranda laiko ir sėkmingai tą daro. Tada atsiranda balansas. Svarbu, kad žmogus neužsidarytų savyje ir toliau eitų ieškoti.

– Gal kartais jaunam žmogui ne taip lengva susivokti, į ką jis yra linkęs ir ką jam pasirinkti?

– Taip, tai sudėtinga. Bet čia tampa labai svarbus ir mokytojų, ir tėvų vaidmuo. Svarbu, kad jie būtų atviri galimam pokyčiui ir numestų į šalį tą savo didįjį ego, kaip paprastai sakoma – esą vyresnis daugiau žino. Kitą kartą gal geriau priimti tokį vaidmenį – aš nežinau, pakalbėkime apie tai, kas tau svarbu, apie tai, kas tave džiugintų kažkokioje konkrečioje situacijoje. Tada pokalbis dėl jo jauno žmogaus ateities tarp jo ir vyresniųjų tampa daug produktyvesnis. Bet tam reiktų pasiruošti iš abiejų pusių.

– Ar Jūs pritartumėte, kad nereikia skubėti ir kartais geriau padaryti pertrauką?

– Vienareikšmiškai – kartais tos pertraukos yra labai sėkmingos, labai reikalingos. Dar, kaip minėjau, rekomenduočiau sumažinti patarimus, nes jauną žmogų mes iš esmės turėtume palaikyti. Nereikėtų kalbėti, kad viskas yra labai blogai, kad turėtume labai prastą situaciją. Turime labai gerų pavyzdžių, tiek Lietuvoje, tiek kitur. Jūs galvojate, kad kitose šalyse – kitoks gyvenimas? Ten vyksta panašūs dalykai. Ten yra tokių, kurie skundžiasi, bet yra ir tokių, kurie džiaugiasi tuo, ką daro.

Kartais, padarius pertrauką, pasižvalgius, atsitraukus nuo tos bėdos ir pasižiūrėjus į ją iš šono, galima rasti sprendimus netikėčiausiose vietose, tai bus visiškai bus į naudą. Pritarčiau minčiai, kad turime palaikyti jauną žmogų, duoti jam laiko pagalvoti, pasidėlioti savo planus, apsispręsti pusmetį ar metus. Tai pakankamas laiko tarpas, kad žmogus atrastų daug geresnį, daug sėkmingesnį sprendimą dėl savo ateities. Žinau pavyzdžių, kai, padarius pertrauką ir per tą laiką priėmus sprendimą, laimingesni tampa ir tėvai, ir artimieji, ir pats jaunuolis, kuris toliau siekia tikslų ir karjeros. Nebūna, kad visiems blogai. Yra gerų pavyzdžių, iš jų mes ir skatiname mokytis.

– O kaip sunku žmogui, jau įgijusiam tam tikrą specialybę ir suvokusiam, kad tai vis dėlto ne jo sritis, keisi ją į kitą, įdomesnę, patrauklesnę?

– Matote, tai irgi priklauso nuo žmogaus. Aš susidūriau su tuo, kad žmonėms, kurie linkę investuoti į save, lankykis konferencijose, stebėti, kaip sekasi kitiems, skaityti įvairias knygas, paprastai imtis pokyčių lengviau, nes jie pokyčiams būna jau pasiruošę. O tie, kurie eina tiesiu keliu, nesižvalgo, galvoja, kad viskas gerai, kartais pamato, kad pasirinko ne tą kelią. Jiems imtis pokyčių būna sudėtingiau.

Agnė Skamarakaitė, LRT radijo laida „60 minučių“