Prastas raštingumas – tik ledkalnio viršūnė

Tai pastebi ir Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyriaus vadovė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė dr. Rita Miliūnaitė. Anot jos, mažėjantis visuomenės raštingumas signalizuoja apie rimtas jos problemas. Tad būtina tai stabdyti visais įmanomais būdais. Pavyzdžiui, net kompiuteriniais žaidimais.

Naudotis elektroniniais žaislais išmoksta anksčiau nei skaityti

„Šiandien raštingumas siejamas ne tik su gebėjimu rašyti ir skaityti. Tai galime suprasti kaip būdą visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ar kaip daugialypius gebėjimus „skaityti“ sparčiai kintantį pasaulį: suvokti įvairiais pavidalais pateikiamą informaciją, ją vertinti, ja keistis, naudoti ją lavinimuisi ir darbui, reikšti savo mintis ir kurti naują turinį. Informacinės technologijos dabar sukūrė tokią aplinką, kad „įšokti“ į skaitmeninę terpę ir naudotis visokiais elektroniniais žaislais ir žaidimais vaikai geba anksčiau nei išmoksta skaityti ir rašyti. O kaip rodo įvairūs tyrimai, skaityti ir rašyti jiems sekasi vis sunkiau.

Globalizacija ir ją lydinti internetizacija gerokai išplėtė raštingumo sampratą. Dabar raštingumas siejamas su šnekos ir rašto visuomenės perėjimu į skaitmeninę visuomenę. Seniau būtų buvę sunku suvokti, kad pabendrauti su daugybe žmonių ir greitai sutvarkyti reikalus galima per visą dieną nepravėrus burnos – tik elektroniniais laiškais, žinutėmis ar socialiniuose tinkluose. Į bendravimą sakytiniu ir rašytiniu tekstu įsiterpia, o vis dažniau ir tekstą vaizdu pakeičia skaitmeninės technologijos“, – pastebi specialistė.

Nors galime pasidžiaugti, kad mūsų šalyje praktiškai nėra beraščių, su raštingumo problemomis dažnai susiduria ne tik jaunoji karta, bet ir svetimkalbėse šalyse atsidūrę imigrantai.

Lietuviškos abėcėlės nepaiso jau antrokai

„Jaunimas, naudodamasis skaitmeninėmis technologijomis, dabar rašo daug ir greitai. Tai savaime turėtų lavinti gebėjimą tiksliai ir glaustai formuluoti mintis, taigi stiprinti mąstymo ir rašymo įgūdžius, lanksčiai vartoti įvairias kalbos raiškos priemones skirtingose situacijose. Bet greitas fragmentiškas minčių užrašymas dar nėra raštingumas. Dažnai iš studentų rašto darbų būna sunku besuprasti, kas norėta juose pasakyti. Tokia padėtis man panaši į besipučiantį burbulą: kompiuteriškai esame raštinga visuomenė, tačiau iš vidaus rašto pagrindai silpsta“, – pastebi specialistė.

Tačiau pačių informacinių technologijų dėl menkstančio raštingumo kaltinti ji nėra linkusi. Anot specialistės, dėl to kaltas tik mūsų pačių neįžvalgumas, nesusigaudymas, nerangumas ir apsileidimas.

„Kol mūsų elektroninio pašto programos ir mobilieji telefonai nebuvo pritaikyti lietuviškiems rašto ženklams, užaugo visa šveplai rašančio jaunimo karta (sugebanti užrašytą žodį „siausti“ perskaityti ir kaip „siausti“, ir kaip „šiaušti“), o suaugusieji susigadino turėtus rašymo įgūdžius. O ar dabar kas suka galvą, kaip vaikai, pirmą kartą gavę į rankas mobilųjį telefoną, pradeda juo rašyti? Nesunku atpažinti, kad į rašto darbus perkeliami skubaus, neatidaus, fragmentiško elektroninio bendravimo įgūdžiai. O kas ypač svarbu – mokinių mąstymas darosi trūkčiojantis, nenuoseklus, todėl ir sakiniai pabiri, nerišlūs“, – pastebi R. Miliūnaitė.

Tokių požymių mokytojai aptinka jau antrokų rašto darbuose – jie būna pramokę naudotis mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais. Todėl tradiciniai norminio rašymo įgūdžių metodai čia jau nebepaveikūs. Tiesa, kai kurie elektroninio bendravimo požymiai rašto darbuose ilgainiui išnyksta, kai pradedama skirti, kokios raiškos priemonės kokiam stiliui tinka, tačiau jei mokykloje neįgyjama tvirtų norminės rašybos pagrindų, žmogus ir vėliau lieka pusraštis.

„88 proc. apklaustų mokytojų nurodė, kad informacinės technologijos veikia mokinių rašto darbų kalbą (taigi kalbame ne apie laisvalaikio rašinėjimus!), ir įvardijo konkrečius požymius, kurių nebūta ankstesniais laikais. Dabar rašoma šveplai, be nosinių raidžių, tikrinius daiktavardžius vaikai linksta rašyti iš mažosios raidės, rašiniuose vartoja trumpinius. Pastebimai skursta šiuolaikinės kartos žodynas, skyryba. Kompiuteriai darosi vis protingesni, bet jie šiandien dar nesugeba būti nei gudrūs, nei išmintingi. Tai sveiko žmogaus proto privalumai. Todėl turime daug aktyviau galvoti, kaip esamo lygio kompiuterines technologijas pritaikyti mokymo procesui, kokia kryptimi toliau tobulinti ir jas, ir jomis pagrįstus mokymo metodus“, – įsitikinusi specialistė.

Raštingumo problemą siūlo spręsti kompiuteriniais žaidimais

Būtent todėl raštingumo problemą ji taip pat siūlo spręsti pasitelkiant technologijas. Pavyzdžiui, žaidžiant kompiuterinius žaidimus.

„Jeigu angliškojoje gūglio versijoje surinksime žodį „literacy“ („raštingumas“), pirmos dvi pozicijos bus nuorodos į raštingumo apibrėžtis vikipedijoje ir populiariame anglų kalbos žodyne, o trečioji pozicija – internetiniai žaidimai įvairaus amžiaus vaikams, lavinantys anglų kalbos rašybos įgūdžius, pritaikyti mokytis ir pavieniui, ir bendrai klasėje. Surinkę gūglio paieškos eilutėje žodį „raštingumas“, gausime vikipedijos nuorodą ir krūvą kitų nuorodų į straipsnius ar interviu apie mūsų vaikus – kokie jie esą beraščiai, tinginiai ir ištižėliai (!). Štai nuo čia ir turėtume pradėti: vieną kartą liautis kaltinti pačius vaikus, nustoti nuolatiniais gąsdinimais smukdyti jų norą mokytis. Pirmiausia aiškiai atsakykime į klausimą, ko šiandien reikia, kad vaikas išmoktų be klaidų rašyti? Kompiuteriniai žaidimai čia gali nemažai pagelbėti, bet turi būti sukurta visa jų sistema, paremta kryptingai parengtomis metodikomis. Kol kas esamos rankų pirštais suskaičiuojamos lietuvių kalbos rašybai mokytis sukurtos elektroninės mokymo priemonės labiau primena iliustruotus testus, leidžiančius pasitikrinti rašybos klaidas, bet neskatinančius mąstyti ar juo labiau derinti mokymąsi su pramoga. Norint mokinius patraukti, reikia smarkiai pasistengti“, – patikino specialistė.

Tačiau žaidimų kūrimo technologijos nėra pigios, tad Lietuvoje nedidelei rinkai kurti tokius žaidimus tiesiog neapsimoka. Vis dėlto tokių bandymų atsiranda.

„2007 m. kartu su kompiuterinių žaidimų bendrove „Ivolgamus“ (dabar tai „Nordcurrent“) esu sukūrusi mokomąjį siužetinį kirčiavimo žaidimą „Tadas Blinda. Kirčiavimas“ ir internetinį kalbos žaislą „Gyvūnų spalvos“, o šiuo metu kuriami dar du: vienas rašybos įgūdžiams įtvirtinti, kitas – kalbos raiškos priemonių atsargoms plėsti. Tačiau palyginti su tuo, ką turi kitos šalys kalboms mokytis, tai tik lašas jūroje. Be to, vien žaidimais negalime būti sotūs“, – pripažino R. Miliūnaitė.

Nagrinės brandos egzaminų rašinių kalbą

Prasidėjusios viešos diskusijos apie menkstantį mokinių raštingumą paskatino ir Lietuvių kalbos instituto mokslininkus imtis mokinių kalbos tyrimų. Dar prieš paaiškėjant šių metų brandos egzaminų rašinių vertinimo rezultatams buvo sudaryta bendradarviamo sutartis su Nacionaliniu egzaminų centru. Nuo šiol instituto mokslininkai galės nagrinėti rašinių kalbą (rašinių autorystė užkoduota ir tyrėjams nežinoma). Dalindamasi įspūdžiais apie mokinių rašinius, R. Miliūnaitė pasakoja savo akimis įsitikinanti, kad esama ir gerų, raštingai surašytų darbų, bet yra ir tokių, kuriuos perskaičius kyla tik du klausimai: ką tas mokinys 12 metų veikė mokykloje ir kaip jis sugebėjo prisikasti iki baigiamųjų egzaminų?

„Nebegalime gyventi – kaip kad jaunimas sako – atsipūtę. Būdavo, ministrai keičiasi, jie pašluoja savo kiemą, kad vaizdas būtų gražesnis (tarkim, kiekvienam penktokui sugalvoja įteikti po planšetinį kompiuterį, o ar yra parengta tam pritaikytų mokymo priemonių ir ką su ta planšete vaikui daryti, kad mokymasis būtų racionalus ir naudingas – kam galvoje?), su komanda susitvarko savo reikalus ir išeina. Dabartiniai politikai ir valdžios institucijos pagaliau sukruto: raštingumo problemos sprendimų ima bendrai ieškoti Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija, Nacionalinis egzaminų centras, Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva parengtas Lietuvių kalbos ir kultūrinio raštingumo mokymo gerinimo priemonių planas 2013–2016 m. Labai norėtųsi, kad tas sujudimas neišsikvėptų, kad idėjos virstų konkrečiais darbais ir rezultatais ir kad vaikas, kai daug auklių, neliktų be galvos“, – pastebėjo R. Miliūnaitė.

Ji papasakojo ir apie prieš porą metų darytą apklausą, kurios Lietuvos mokyklų mokytojai lituanistai įvardijo, kad menkstantį mokinių raštingumą lemia visuomenėje vyraujančios neigiamos kalbinės nuostatos, menka motyvacija mokytis lietuvių kalbos, nepalanki bendroji kalbinė aplinka (smuktelėjęs viešosios kalbos lygis), sumenkęs vaikų skaitymo lygis, neapgalvota ir neįžvalgi švietimo politika (kalbos mokymo metodikos ydos, netinkamos mokymo priemonės), kai kurių rašybos taisyklių neracionalumas ir šių dienų visuomenės poreikių neatitikimas, taip pat negebėjimas sparčiai ir tinkamai pritaikyti informacinių technologijų lietuvių kalbos reikmėms.

„Tai ir yra opiausi taškai, kuriems turi būti skiriama daugiausia dėmesio. Jie rodo, kad visi be išimties esame suverti ant vieno siūlo: tėvai, mokytojai, politikai, mokslininkai, žiniasklaida – visa visuomenė, ir tik nuo bendro mūsų nusiteikimo ir pastangų priklausys, kaip keisis ši padėtis“, – įsitikinusi kalbininkė.

Žodis tampa net propagandos priemone

Pasak jos, mokymasis ir įgūdžių sudarymas pirmiausia yra rimtas protinis darbas. Kalbą, kuria bendraujama ir keičiamasi informacija, būtina pažinti ne mechaniškai, o iš vidaus, mokytis suvokti jos sistemą ir įvairias kalbos teikiamas minčių raiškos galimybes. Tik taip galima plėtoti ir kitus šiandien būtinus gebėjimus.

„Mano tėtis pasakoja, kaip jis mažas labai troško turėti dviratį, bet kur ten kaimo vaikui toks dalykas. Tada jis pats ėmėsi meistrauti medinį dviratį: suko galvą, kaip ką sukonstruoti, kad jis važiuotų. Tegu tai šiandien vadinama „dviračio išradinėjimu“, bet pastangos ieškoti sprendimų – geriausia kūrybinio mąstymo mokykla. O dėl ko šiandien suka galvas mūsų vaikai? Neturime eiti į visuomenę, kurioje užtektų tik rinktis iš to, kas siūloma, nemąstant, ar to apskritai mums reikia. Jeigu neskatinamas smalsumas ir pažinimo poreikis, pradeda strigti svarbiausias žmonijos pažangos variklis. O mūsų valstybei ir tautai toks variklis šiandien ypač reikalingas. Kalba kaip mąstymo priemonė yra ir galios įrankis, kuriuo reikia gebėti naudotis. Kalbinio raštingumo nereikia sieti vien su paviršiniu rašybos ir skyrybos normų laikymusi. Tas paviršius tik rodo, kiek žmogus yra suvokęs kalbos sistemą, automatizavęs rašymo įgūdžius ir kaip lanksčiai geba vartoti kalbą savo mintims reikšti. Šiandien gerai matome, kaip kariaujama ne tik ginklais, bet ir žodžiu, kuris paverčiamas galinga propagandos priemone“, - patikino R. Miliūnaitė.

Tokiame dabarties kontekste ji siūlo nepamiršti, kad kalba – visa jų įvairovė pasaulyje – yra unikalus žmonijos kūrinys, leidžiantis iš kartos į kartą perduoti atskirų tautų ir šalių kultūrą, patirtį, vertybes. Todėl su ja turime elgtis atsargiai ir apgalvotai, nes pernelyg drastiški šuoliai ir revoliucijos kalboje sukuria skirtingų kartų nesusikalbėjimo, taigi ir plyšių visuomenės raidoje galimybę.