Antanas A. Terleckas: Žaidžiame švietimą

Tipinis atsakymas į šį klausimą būtų maždaug toks: ugdyti jaunąją kartą, rūpintis Lietuvos ateitimi ir jos gyventojų pilietiškumu. Graži vizija, tik kad jos realizavimas – labai jau niūrus. Kaip žmogus, neseniai baigęs mokyklą, o dabar besimokantis Vilniaus universitete, manau, kad dabartinė švietimo sistema ugdo valstybės gyvenime nedalyvaujančius analfabetus.

Jau pernai kalbėjau apie įspūdžius, kilusius pavarčius brolio istorijos vadovėlį. Susilaukiau tiek pritarimo, tiek ir kritikos. Jei ne tas palaikymas, turbūt būčiau padaręs išvadą, kad iš tiesų nieko nesuprantu ir turėčiau patylėti, tačiau kadangi vis dar manau, kad su švietimu Lietuvoje yra labai blogai, praėjus vieneriems metams nuo pirmosios publikacijos šia tema, diskusiją pratęsiu.

Šiemet mano brolis jau šeštokas. Atrodytų, kad jis turėtų būti laikomas protingesniu, nes vieneri metai bręstančio žmogaus gyvenime yra labai ilgas laiko tarpas.

Tačiau vadovėlis vis dar 103 puslapių apimties, o bent pusę kiekvienos temos sudaro iliustracijos, kurių anaiptol ne kiekvieną galėčiau pavadinti reikalinga – spartiečių karalius Leonidas iš filmo „300“ (sic!), „australų aktorė Keith Blanchet, atliekanti Elisabeth I vaidmenį 2007 m. sukurtame kino filme „Elisabeth: aukso amžius“, o viduramžių kasdienybė aiškinama tarsi susižavėjus „Dviračio šou“ personažo milijonieriaus Sauliaus Poškos išmintimi: „Šeimoje moteris privalėjo paklusti vyrui. Varguolių moterys pačios dirbo įvairius ūkio darbus. Turtuolių rūpestis – duoti nurodymus tarnams, kad šie viską atliktų“ (cituoju vadovėlį, ne personažą).

Kai kurie pedagogai man sakė, kad pernelyg akcentavau vienokios ar kitokios informacijos nebuvimą vadovėlyje, o vienas jų viską suformulavo taip – jeigu penktokas skiria Mindaugą nuo Vytauto, tai jau labai gerai.

Gal iš tiesų pernelyg daug dėmesio skyriau faktams, tačiau manau, kad toks suvokimas (t. y. kad penktokas ar šeštokas turi sugebėti atskirti tik karalių Mindaugą nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto) yra labai žalingas tai aukščiau suformuluotai, tradicinei švietimo vizijai.

Aš nemanau, kad jaunas žmogus yra bukas ir jam neįmanoma įsiminti skirtingų Gediminaičių vardų (labai džiaugiuosi, kad brolio istorijos mokytoja mane palaiko ir neleidžia jam taip lengvai išsisukti).

Kažkodėl manau, kad ši problema, t. y. reikalauti tik programos minimum, kyla iš sovietų okupacijos laikų, kai inteligentija buvo žlugdoma ir nekenčiama, nebent apsigaubdavo ryškaus raudonio šarvais – dėl to tiek daug Lietuvos intelektualų buvo arba sunaikinti, arba pasitraukė į Vakarus. Ir ką mes turim – praktiškai be inteligentijos likusią valstiečių ir proletarų tautą su labai skurdžiu intelektiniu pamatu.

Kažkodėl įsivaizduojama, kad su Kovo 11-ąja buvo nusikratyta viso sovietinio mentaliteto, tačiau taip manyti – mažų mažiausiai naivu.

Tie patys valstiečiai (hidrotechnikai) po 1990 metų ėmė valdyti valstybę (kartu ir švietimą) ir nenorėjo, kad būtų išugdyta mąstanti karta, kuri greitai suprastų, kad hidrotechniko išsilavinimas ir politika – niekaip nesusiję dalykai, o toli gražu ne visi okupacijos metais baigę ekonomikos mokslus save gali laikyti ekonomistais. Kol bus reikalaujama tik atskirti Mindaugą nuo Vytauto, tol populizmas ir klestės Lietuvoje, o provincialumo kompleksas bus gajus.

Neketinu pernelyg išsiplėsti apie konkretų vadovėlio turinį (kuris, turiu pripažinti, yra kiek geresnis nei penktos klasės variantas, bet vis tiek prastas), tačiau norėčiau dar kartą apsistoti ties teksto apimtimi, kuri yra apverktinai maža (kiekvienai temai – po maždaug 6-8 pastraipas iš 3-4 sakinių, kitaip tariant – maždaug vienas puslapis).

Vienas vadovėlio autorių Rimvydas Laužikas, sureagavęs į kritiką vadovėliui, atkreipė mano dėmesį į paskutinįjį PISA tyrimą, pagal kurio rezultatus „mūsų penkiolikamečių skaitymo pasiekimai, švelniai tariant, yra tragiški“. Štai čia prieiname prie paradokso, kurio aš niekaip nesugebu suvokti.

XX a., kai demokratija vietoje buvimo tiesiog valstybine santvarka tapo ir vertybe a priori, iš politikos erdvės šis modelis buvo bandomas pritaikyti universaliai ir daugelyje kitų sričių, pavyzdžiui, ir tame pačiame švietime.

Susirūpinę tuo, kad jaunimas nemoka skaityti, vadovėlio sudarytojai tam, kad tik vaikas nepatirtų diskomforto, mažina teksto apimtį iki absurdiškos ribos ir prideda daugybę iliustracijų, taip adaptuodamiesi prie susidariusių aplinkybių.

Aš anaiptol nesu PISA tyrimų ekspertas, tačiau net ir juo nebūdamas drįstu teigti, kad vadovaujantis tokia logika, po dešimties metų rezultatai bus dar tragiškesni.

Gerokai suprimityvinus – jeigu nori, kad tavo vaikas išmoktų plaukioti, tai veskis jį į baseiną ir neapsiribok tuo, kad jis mokėtų plaukti vonioje.

Jeigu jau taip didžiuojatės, kad jūsų vadovėlis primena pasaką, tai bent jau ją išplėskite, pradžiai, bent dvigubai – Robino Hudo nuotykius perskaityti juk kiekvienas vaikas sugebės (tikiuosi). Skaitymo įgūdžius reikia ugdyti, o ne stebėtis, kokie jie menki ir tuomet atitinkamai nuleisti reikalavimų kartelę.

Kaip man kažkada sakė senelis, visas mokslas (o ne tik istorija) pirmiausia yra skaitymas.

Su skaitymu vis dėlto labiausiai siejasi lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, su kuriomis, man atrodo, taip pat yra labai daug problemų.

Kiek teko stebėti viešąją erdvę (nedaug) susiformavo du ekspertų blokai, diskutuojantys dėl lietuvių kalbos pamokų programos, kiekvienas turi savo viziją. Pirmąjį, patogumo dėlei, pavadinsiu lietuvninkais, o antrąjį – pasauliečiais.

Lietuvninkai sako, kaip svarbu yra skaityti Donelaitį, Kudirką ir Maironį ir taip pažinti savąsias, lietuviškas vertybes ir ugdyti tikrą Lietuvos pilietį. Negaliu ginčytis – graži vizija. Pasauliečiai kiek mažiau konservatyviai žiūri į patriotizmo suvokimą ir skatina šiek tiek atsiriboti nuo tautinio naratyvo, kuris verčia standartizuoti literatūros suvokimą. Irgi teisingas požiūris, ką bepridursi.

Vis dėlto lietuvninkų požiūris turi keletą trūkumų, kalbant apie jų vizijos realizavimą. Man atrodo, kad retas pedagogas sugeba paaiškinti mokiniui, kas yra Donelaitis, Kudirka ir Maironis ir kodėl juos reikia vertinti.

Man atrodo labai natūralu, kad pirmąkart skaitydamas Donelaičio „Metus“, mokinys išgyvena atmetimo reakciją – juk tekstas visiškai kitoks nei skaitant Robino Hudo nuotykius.

Ant mokinio galvos numetami keli kanoniniai paminklai, kuriuos reikia garbinti ir mylėti (nesakau, kad nereikia), tačiau kodėl – niekas nežino, dėl to autentiško santykio su tekstu užmegzti nepavyksta, o lietuvių literatūros programa atrodo kaip kažkokia nesąmonė (kalbu iš patirties, pats, ko gero, tik universitete suvokiau, kas yra Donelaitis).

Kita lietuvninkų problema yra klaidingas požiūris, kad tik tautinė literatūra gali išugdyti gerą pilietį. Ir vėl manau, kad paslaptis slypi okupacijos laikuose, kur žodžiai „tauta“ ir „Lietuva“ buvo traktuojami anaiptol ne taip, kaip šiandien.

Atgimimo laikais šie žodžiai atgavo vertybinį statusą ir po 50 metų niekinimo, juos buvo vėl galima ištarti išdidžiai. Vis dėlto gyvenimas tik pagal šiuos du žodžius irgi yra žalingas, kai bet kokią liberalesnę idėją imama traktuoti kaip tautos išdavystę ir svetimų vertybių skiepijimą.

Mano nuomone, kertinis kriterijus, apibrėžiantis pilietiškumą, yra mąstymas, o ne tai, kiek esi perskaitęs Maironio eilėraščių. Kaip teigė JAV antropologė Margaret Mead: „Vaikai turi būti mokomi, kaip mąstyti, o ne ką mąstyti“. Juk mąstymą ugdyti gali ne tik Maironis, bet ir, pavyzdžiui, Camus.

Prieš tai buvau užsiminęs apie tai, kad retas pedagogas sugeba paaiškinti, kuo svarbus yra Donelaitis. Aišku, kyla klausimas, kodėl?

Turiu pasakyti, kad praktiškai visi susidūrimai su Lietuvos edukologijos universitetu man paliko labai slogų įspūdį (lakoniškai viską apibendrina Jūratės Statkutės de Rosales paskelbimas garbės daktare), dėl to nė kiek nesistebiu tokiu rezultatu.

Viską lengva nurašyti sovietinei sistemai, t. y., kad baigę universitetą sovietmečiu buvo prifarširuoti visokių kreivų-šleivų ideologinių nesąmonių ir išliko labai siauro mąstymo žmonės.

Tačiau ar situacija pasikeitė dabar?

Aš mokausi Vilniaus universitete, kuris, pagal neseniai paskelbtus reitingus, vis dar pirmauja daugelyje sričių Lietuvoje.

Mokydamasis su geriausiais (teoriškai) Lietuvos mokyklų abiturientais, kuriems įstoti į universitetą su, kaip pasakytų prof. Alvydas Jokubaitis, gėdingai žemais egzaminų rezultatais, yra neapsakomai lengva, pastebiu, kad Lietuvos mokyklinio švietimo sistema sėkmingai ugdo žmones, dažnai nesugebančius perskaityti 20-30 puslapių teksto seminarui ir kartais netgi šiuo savo neįgalumu besididžiuojančius.

Dar sunkiau geriausiems Lietuvos abiturientams reflektuoti tai, ką jie perskaitė – čia jau dažniausiai būna išvis neįmanoma užduotis, jie pasiklysta ir nesugeba atskirti, kur yra teksto pagrindinė mintis, o kur – antraeilė detalė.

Kiti sėkmingai įstoja ir akademiniame procese iš esmės nedalyvauja, jiems aktualu tik atsiskaitymo data (dar, sakytum, kad jie, kaip Markas Twainas užsiima savišvieta už universiteto ribų, tačiau tai – labai retas atvejis).

Nors kartais atrodo, kad studentas įstojo į „nemokamą vietą“, tačiau tokių vietų nėra – yra arba tokios, už kurias susimoka pats studentas, arba tokios, už kurias sumoka valstybė, todėl jo nieko neveikimas ir poilsis universitete kainuoja mokesčių mokėtojams.

Ir tai vyksta geriausiame (teoriškai) Lietuvos universitete. Tai kas dedasi kitur – Edukologijos universitete, Mykolo Romerio universitete ar Šiaulių universitete?

Nesvarbu, kurią aukštąją mokyklą baigsi, vis tiek būsi „apsišvietęs“ žmogus, su diplomu. Lietuva labai didžiuojasi, kad pirmauja Europos Sąjungoje pagal žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičių. Taip, tai tikrai daug pasako apie aukštojo mokslo diplomo vertę.

O paskui tie patys žmonės, kuriems sunku perskaityti 20 puslapių tekstą, nueina dirbti į mokyklas, kuria Lietuvos ateitį ir labai apsidžiaugia radę tik 103 puslapių istorijos vadovėlį su daug paveiksliukų – malonu, kai nereikia persitempti.

Be abejo, aš čia šiurkščiai apibendrinu, pats turėjau ne vieną mokytoją, kuriam esu labai dėkingas už įvairias mokyklines ir ne tik pamokas, tačiau esu susidūręs ir su mokytojais, puikiai galinčiais iliustruoti aukščiau pateiktą modelį.

Štai taip sėkmingai ugdomi idiotai. Kaip iš šito ydingo rato išeiti – labai sudėtingas klausimas.

Pradžiai siūlyčiau nustoti kurti mokyklą ir universitetą kaip komforto zonas, kur mokinys turi pailsėti ir nepavargti su savo tragiškais skaitymo įgūdžiais.

Demokratija, dabar tapusi kone didžiausia pasaulio vertybe, turi labai daug privalumų, tačiau taip pat ji turi ir minusų. Anaiptol neraginu atsikratyti demokratijos elementų, tačiau lazda visada turi du galus – siūlyčiau to nepamiršti.

Kitas žingsnis būtų apvalyti Lietuvą nuo įstaigų, kurių net liežuvis neapsiverčia pavadinti universitetais, jas uždarius net ir Dainius Pavalkis būtų labai laimingas, nes žmonės nebegalėtų masiškai „užsiimti hobiais“, t. y. stoti į humanitarines specialybes, o būtų priversti kurti BVP.

Šis procesas turi pernelyg daug niuansų, kurių paprastomis reformomis išspręsti nepavyks – čia jau reikalinga kone (r)evoliucija.

Be to, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje labai stiprios populistinės partijos, manyčiau, kad jos nėra suinteresuotos daryti jokių pertvarkų šioje srityje – užauginus mąstančią kartą, šių partijų pozicijos gerokai subraškėtų.

Dėl to ir toliau lieka žaisti švietimą, iki užkimimo diskutuoti dėl kosmetinių klausimų ir apsimesti, kad viskas Lietuvoje juda progreso link. Na, o kad jau nebūtų visai liūdna, galima pasiguodžiant pasakyti, kad „laikai keičiasi, reikia prisitaikyti“, dėl to universitetas turi susitaikyti su savo, kaip labiau specializuotos mokyklos, statusu.

Taip, laikai tikrai keičiasi, tačiau galima arba užsimerkti ir paleisti šį procesą suktis savaime (kaip, iš esmės, yra dabar), arba bandyti jį pakeisti.

Palyginimui, kiek pasikeitė proto, kaip vertybės, statusas Lietuvoje, siūlyčiau paimti Alfonso Nykos–Niliūno dienoraščių pirmąjį tomą ir užmesti akį į tai, kuo skyrėsi tuometis mokyklos abiturientas nuo dabartinio universiteto absolvento.