Kitoks gyvenimas: vakariečiams neįsivaizduojami žygdarbiai pakeliui į mokyklą (Video)

Kiekvieną rytą šimtai vaikų pasaulyje rizikuoja sveikata ir gyvybe, nes trokšta mokytis. Apie tai pasakoja prancūzų režisieriaus P.Plissono dokumentinis filmas „Pakeliui į mokyklą“.

P.Plissono 2012 metais sukurto filmo (prancūziškas jo pavadinimas – „Sur le chemin de l’ecole“) premjera – šią savaitę „Skalvijos“ kino centre. Vėliau juosta bus rodoma ir „Pasakoje“.

Šia proga – pagal užsienio spaudą parengtas pokalbis su P.Plissonu.

– Koks šio filmo impulsas?

– Filmas „Pakeliui į mokyklą“ atsirado netikėtai. Ieškojau vietų sukti juostą apie laukinį gyvenimą Kenijos šiaurėje. Keliaudami su grupe savana sustojome pasidairyti svilinant 35 laipsnių karščiui. Tolumoje pastebėjau kelis keistos formos šešėlius, mirguliuojančius oro bangose.

Buvo neįmanoma įžvelgti, kas tai: gal zebrai ar kitokie gyvūnai, gal žmonės? Tos figūros artėjo ir netrukus pamatėme, kad tai trys masajų genties jaunuoliai. Ant nugaros jie nešėsi keistas drobines kuprines, o tai jiems neįprasta.

Paaiškėjo, kad namus jie paliko dvi valandos iki aušros ir visą kelią bėgo, kad laiku suspėtų į mokyklą. Jauniausias jų didžiuodamasis man parodė rašymo lentelę ir rašiklį. Ilgai negalėjau atsipeikėti iš nuostabos.

Esu sutikęs daugybę tokių vaikų visame pasaulyje – pakelėse, savanose, miškuose, bet iki šios dienos nieko nežinojau apie žygdarbius, kuriems jie ryžtasi trokšdami mokytis. Tai mane sujaudino: jaunuoliai, kad galėtų lankyti mokyklą, atsisakė būti tradiciniais masajų kariais kaip jų tėvai. Nusprendžiau apie juos sukurti filmą.

– Filmo herojai labai skirtingi. Kaip juos suradote?

– Pirmiausia iškėlėme sau tikslą atrinkti tik tuos vaikus, kurie suvokia, kokį lemtingą vaidmenį jų ateičiai turi mokykla. Yra gausybė vaikų, kurie mokyklą lanko ne dėl pamokų: kartais mokykla jiems – vienintelė galimybė tą dieną pavalgyti.

Pirmiausia susipažinau su Jacksonu. Jau daugiau kaip 10 metų dirbu Kenijoje ir kuriu filmus apie laukinę gamtą, masajus, vietinius gyventojus. Esu gerai susipažinęs su šiaurine šalies dalimi. Čia mokyklos itin nutolusios nuo gyvenviečių.

Aplankiau kelias jų ir susipažinau su mokyklinio amžiaus vaikais. Kai kurie gyveno 10, 15, net 20 km nuo mokyklos. Iš jų būrio itin išsiskyrė Jacksonas. Jam tuo metu buvo 11 metų, bet jo branda ir ryžtas mane sužavėjo.

Vaikinas labai anksti suprato, kad mokykla jam yra vienintelis kelias į geresnį gyvenimą, galimybė gyventi kitaip, nei gyvena jo tėvai.

Apsilankiau ir Jacksono namuose. Jis su dar šešiais šeimos nariais gyveno šiaudų namelyje ant pliko dirvožemio. Dažnai per dieną pavalgyti gaudavo tik kartą.

Mane ypač sujaudino akimirka, kai pamačiau, kaip jis skalbia drabužius smėlynuose. Įstrigo jo žodžiai: „Jei esu vienas skurdžiausių pasaulio gyventojų, dar nereiškia, kad į mokyklą turiu eiti purvinas.“

– Kokia yra Jacksono kelionė į mokyklą?

– Beprotiška. Kasdien su sesute jis du kartus leidžiasi pėsčiomis per savaną. Tai pavojinga, nes kelyje pasitaiko laukinių žvėrių. Kasmet drambliai sutrypia 4–5 į mokyklą keliaujančius vaikus. Kiekvieną rytą mokytojai skaičiuoja, ar visi mokiniai pasiekė mokyklą.

Jacksonas taip pat kelis sykius vos išvengė dramblių.

– Tačiau kai kurie vaikai juk keliauja raiti, kaip Carlito?

– Taip, Pietų Amerikoje daugelis vaikų į mokyklą joja. Carlito aptikau pačioje Andų kalnų širdyje. Jis čia gyvena su šeima kukliuose namuose, bet jo šeima nevargsta.

Neįprasta tai, kad Carlito ir toliau ketina gyventi šiuose namuose, savo tėvų žemėje. Jis svajoja tapti veterinaru. Šeima labai jį remia.

O Zahira trokšta tapti gydytoja. Ji su šeima gyvena Maroko Atlaso kalnuose, berberų kaimelyje. Tai neįtikėtina jauna mergina, turinti aiškią gyvenimo viziją. Ji stengiasi įtikinti ir kitas šeimas kalnuose, kad leistų savo vaikus į mokyklą.

Jos giminaičiai gerai supranta, kaip svarbu merginai leisti semtis žinių. Zahirai labai pasisekė, kad ją palaiko šeima. Jei tėvas nuspręstų mergaitę palikti namie arba ištekinti, viskas būtų baigta.

Zahiros kelias į mokyklą itin nelengvas – pavojingi kalnų keliukai, perėjos. Jis dar sunkesnis žiemą.

Kas savaitę merginos laukia 22 kilometrų kelionė į mokyklos internatą. Zahira iškeliauja ankstų sekmadienio rytą ir grįžta tik penktadienio vakarą. Kartais pro šalį pravažiuoja automobilių, tačiau nedaug vairuotojų sutinka pavežti.

Dar kitokia yra Samuelio istorija. Apie jį perskaitėme laikraštyje, bet iš pradžių nenorėjome jo filmuoti dėl negalios. Bijojome visų tų etikečių, kurios mums gali būti prilipdytos.

Bet kai pamačiau Samuelio motiną, jo gyvenamąją vietą, kaip su juo bendrauja draugai, kaip nuolat gelbėja aplinkiniai, supratau, kad tai išskirtinė istorija. Ypač dėl jo ir brolių tarpusavio pagalbos. Net per kameros ekraną juntamas berniukų solidarumas. Mokyklą Samuelis pasiekia tik brolių dėka.

– Ar pasibaigus filmavimams išliko jūsų ryšys su šiais vaikais?

– Neįmanoma pasinerti į projektą, o jam pasibaigus žmones palikti tarsi niekur nieko. Šie vaikai investavo į mane, jie manimi pasitikėjo. Vis dar palaikau su jais ryšį. Jie tapo tarsi dar keturiais mano vaikais.

Padėjau Jacksonui surasti naują mokyklą, kad jis galėtų studijuoti. Radau jam krikštatėvį, kuris rūpinsis jo ir sesers išsilavinimu. Neseniai buvau jų aplankyti.

Jacksono sesuo, kuri anksčiau neišdrįsdavo pažvelgti man į akis, tiesiog pražydo: dabar ji laisvai kalba angliškai ir trykšta džiaugsmu.

Jacksonas niekada nebuvo važiavęs automobiliu ar lankęsis mieste. Pasiėmiau jį kartu ir nuvykome jam rinkti mokyklinės uniformos. Jis pirmą kartą lankėsi prekybos centre.

Krikštatėvį suradau ir Samueliui. Dabar jis stato namą berniuko šeimai. Stebiu berniuko gydymo progresą, suradome jam geresnį vežimėlį.

Carlito ir Zaharos poreikiai dar kitokie. Bendradarbiaujame su mokyklomis ir organizacijomis, kurios jiems gali padėti.