Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Švietimas

Sėkmės mokytojas: „Kalbos galima išmokti per savaitę“

2015-03-31

(3)

(24)

(55)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Aut. teisės:	lrt.lt
Autoriai:	Richardas Jonaitis

Bet kurios kalbos pagrindus galima išmokti vos per dvi dienas, o pačios kalbos, kad būtų galima susikalbėti, – per savaitę, tikina pirmojo Lietuvoje „Sėkmės universiteto“ įkūrėjas sėkmės mokytojasAlgirdas Karalius. Jo teigimu, tokie rezultatai atrodo nerealūs, nes mokyklose suformuoti įgūdžiai yra klaidingi ir neatitinka realių žmonių mokymosi gebėjimų.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Pagrindinė idėja, kurią noriu įnešti į pasaulį, yra ta, kad su mumis – studentais, moksleiviais – viskas gerai. Jeigu vaikui, suaugusiam žmogui, bandant kažką išmokti, tai nepavyksta, jokiu būdu pats žmogus nekaltas. Kalta – mokymo sistema. Kai pakeiti mokymo sistemą, ji tinka tavo smegenims, pats bukiausias tampa pačiu genialiausiu“ – tikina A. Karalius.

– Ar galima Jus vadinti sėkmingu žmogumi?

– Manau, kad taip.

– O kas leidžia žmogų pavadinti sėkmingu?

– Yra toks tradicinis požiūris. Sėkmingas žmogus yra tas, kuris atitinka tam tikrus reikalavimus: turi pinigų, gražų automobilį, namą. Mano giliu įsitikinimu, sėkmingas žmogus yra tas žmogus, kuris gyvena tokį gyvenimą, kokį nori gyventi, kuris siekia ir sugeba pasiekti tų tikslų, kurių nori pasiekti. Svarbu jo paties savijauta: ar jis jaučiasi lydymas sėkmės, ar ne?

– Sakote, kad jau 30 metų ieškote atsakymo į klausimą, kokia tikroji sėkmės priežastis. Apvažiavote daug šalių ir turėjote padaryti daug klaidų, kad priartėtumėte prie atsakymo. Kas yra klaidos?

– Klaidos [įvyksta tada – LRT.lt], kai užsibrėži tikslą, sieki jo, bet negauni tų rezultatų, kurių nori. Be abejo, kažką darai neteisingai, klaidingai. Deja, ne visada išeina pasimokyti iš klaidų, nes žinojimas, kad kažką padarei neteisingai, dar nereiškia, kad žinai, kaip padaryti teisingai. Mano įsitikinimu, bandymų ir klaidų metodas yra, deja, neišvengiamas, bet pats ilgiausias ir neefektyviausias.

– Bet juk dažnas posakis – mokykis ne iš savo, o iš svetimų klaidų.

– Visi dažni posakiai dažniausiai atspindi visuotinus mitus ir įsitikinimus. Savo gyvenime nemačiau daug žmonių, kurie labai daug išmoktų iš kitų žmonių klaidų. Dar mažiau mačiau žmonių, kurie išmoktų iš savo klaidų. Kodėl taip sakau? Nes daug dirbu su žmonėmis įvairiose srityse ir pastebėjau, kad pats greičiausias būdas kažko išmokti – mokytis iš sėkmės.

Visa psichologija buvo labai toli nužygiavusi nuo tiesos į lankas, nes jie bandė surasti atsakymą į klausimą, kodėl žmonės tampa nesėkmingi. 99 proc. straipsnių apie psichologiją yra straipsniai apie žmonių nukrypimus nuo normos. Buvo šventai tikima – jeigu žinau, kaip daryti nereikia, man paaiškės, kaip reikia daryti.

Taip pat yra ir su medicina. Pats baigiau mediciną. Neturėjau nė vienos paskaitos apie tai, ką reiškia sveikata, kaip būti sveikam, bet gydytojai žino viską apie ligas. Žinome, kad patiems gydytojams nelabai sekasi ilgai, sveikai gyventi, nes žinojimas apie problemas, ligų priežastis, deja, nelabai priartina mus prie kitos pusės.

Ir atvirkščiai, kai psichologai, vadybininkai, pasaulis pradėjo atsigręžti į sėkmės patirtį, paaiškėjo, kad tai – daug įdomiau, praktiškiau. Pasižiūri, ką daro sėkmingas žmogus, išanalizuoji ir gali panaudoti pats, apmokyti kitus. Mokytis iš sėkmės, mano giliu įsitikinimu, yra pats geriausias ir greičiausias būdas.

– Bet gal reikia žinoti apie ligas, kad žinotum apie jų prevenciją, kaip tas sveikas kūnas atrodo?

– Be abejo. Tam yra profesionalų, kurie žino apie ligas. Bet, jeigu norėtume daugiau sveikatos savo gyvenime, turbūt reikėtų kreiptis pas kitus specialistus, kurie daugiau žino apie sveikatą negu apie ligą.

– Pasakojate apie tai, kad, domintis sėkmingu gyvenimu, verta išanalizuoti sėkmingų žmonių gyvenimus. Ar turite gerų pavyzdžių, kas Jus patį įkvėpė? Sakote, kad 30 metų ieškote atsakymo. Jums šiek tiek daugiau. Greičiausiai iki tam tikro gyvenimo etapo gyvenote, neieškodamas tos sėkmės?

– Tuo klausimu pradėjau domėtis labai anksti, nes su pirmomis problemomis susidūriau jau mokykloje, pirmoje–trečioje klasėje. Turėjau problemų – buvau mikčius. Taip pat buvo keista padėtis su atmintimi – labai daug pamiršdavau.

Berods, ketvirtoje klasėje man sesuo davė knygą – Viktoro Pikelio „Tavo galimybės, žmogau!“. Ten buvo parašyta apie tai, kad yra žmonės, kurie sugeba daug atsiminti, daug išmokti, apie jogus, kitokius žmones. Man labai patiko, kad ten buvo parašyta viena idėja, kuri iš esmės pakeitė mano gyvenimą – jeigu tai gali kažkas, gali ir tu. Man ta idėja įstrigo. Atsimenu, jau nuo pat vaikystės pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl man sekasi ne taip, kaip kitiems, ir kodėl vienoje srityje sekasi geriau negu kitoje.

Tų pačių problemų su mokslais turėjau ir mokykloje, ir Medicinos institute. Baigęs Medicinos institutą galų gale nutariau atsakyti į klausimą – ar kažkas ne taip su mano smegenimis, ar su mokymo sistema? Kodėl užuot praleidęs šešerius metus [institute – LRT.lt], turėjau ten praleisti 10 metų? Kodėl visi egzaminus išlaikydavo, o aš – ne?

Kai pradėjau važinėti po pasaulį, susitikau su Dominicu O`Brienu, aštuonis kartus tapusiu įsiminimų čempionu. Jis turėjo tą pačią problemą. Iki 35 metų buvo žmogus su diagnoze – nepasiduodantis jokiam mokymui. Kai jis pradėjo treniruotis ir daryti tą patį, ką daro patys geriausi šios srities [įsiminimo – LRT.lt] ekspertai, tapo pasaulio čempionu, žmogumi, kuris nėra nugalėtas sugebėjimu įsiminti, nors prieš tai netgi turėjo pažymą iš mokyklos – negali atsiminti.

Lygiai taip pat yra su skaitymu. Niekuomet neskaičiau. Galvojau, kad man tiesiog nelemta. [...] Iki 25-erių metų tikrai nei skaičiau knygas, nei turėjau susidomėjimą mokslu. Po to, kai susitikau su žmonėmis, kurie skaito labai greitai, pavyzdžiui, Howardu Bergu, tapau labai sėkmingu šioje srityje. Pradėjau labai greitai skaityti. Dabar namuose turiu daugiau kaip 4 tūkst. knygų. Beveik visas esu perskaitęs. Per vakarą galiu perskaityti 10–15 knygų, ir mano atmintis nepaprastai pagerėjo. Galiu rodyti neva stebuklus, kurie būdingi talentingiems, kaip žmonės sako. Tai – treniruotumo klausimas.

– 15 knygų per vakarą iš tikrųjų yra neįtikėtina. Nežinau, ar žinote režisieriaus Woody Alleno juokelį, kai jis pasakojo, jog išmoko greitojo skaitymo ir perskaitė Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“. Perskaitęs sakė – žinau, apie ką ta knyga, tai – knyga apie Rusiją. Tai reiškia, kad tiek teužsifiksavo.

– Tai yra labai įdomus dalykas. Deja, bet mokykloje 99-iems proc. žmonių suformuoti įgūdžiai yra neteisingi. Mus mokino skaityti iš kairės į dešinę, kiekvieną žodį. Buvome mokinami, kad kiekviename sakinyje yra didžiulė prasmė, todėl kiekvieną sakinį reikia suprasti, išsiaiškinti. Tai privedė prie to, kad žmogus su aukštuoju išsilavinimu ar dviem aukštaisiais vidutiniškai per minutę perskaito 150–200 žodžių, kai smegenys dirba dešimt kartų greičiau.

Faktas, kad bet kokioje knygoje (ar tai būtų grožinė literatūra, ar mokslinė) apie 80 proc., o kartais ir daugiau yra „vandens“. Tai – žodžiai, kurie tinkami tam, kad viską sulipintų. Esmė yra kažkur per viduriuką. Turėtume ieškoti svarbiausios informacijos. Tam reikalingi įgūdžiai. L. Tolstojų, be abejo, reikia skaityti lėtai, galbūt su šampanu rankoje. Tai ne ta knyga, kurią reikia skaityti greitai.

– Jeigu perskaitote, kaip sakėte, 10–15 knygų per vakarą, kas iš tų knygų išlieka atmintyje?

– Įdomiausia tai, kad tada, kai pradedi dirbti taip, kaip tinka tavo smegenims, įsiminimas labai pagerėja, nes tu koncentruojiesi į pačius svarbiausius dalykus. Yra specialūs būdai, kaip tai įsiminti. Anksčiau aš (ir daugelis žmonių) perskaitydavau vieną puslapį, pereidavau prie antro ir jau pamiršdavau, kas buvo pirmame. Kai skaitai greitai, konspektuoji, dirbi, tada dirba ir kairysis, ir dešinys pusrutuliai. Įsiminimas pagerėja 10 kartų. Kadangi man reikia ne tik skaityti, nes iš to skaitau paskaitas, tai mano įsiminimas, palyginus su mano sugebėjimais Medicinos institute, pagerėjo 10–20 kartų.

Mūsų studentai, praėję greito skaitymo kursus, gauna užduotį – per mėnesį perskaityti 50 knygų, jas sukonspektuoti. Tam daromi specialūs žemėlapiai. Pažiūrėkime į statistiką: jeigu per metus perskaitai bent 10 savo profesijos knygų, patenki į 3 proc. elito, kuris domisi, skaito. Jeigu neperskaitai nė vienos knygos iš savo profesinės srities, patenki į 94 proc. elito, kurie neskaito nė vienos knygos.

Tradiciniai įgūdžiai, kurie buvo suformuoti mokykloje, iš mūsų atima norą skaityti. Informacijos kiekis didėja. Skaityti mes nemokame. Nesugebame perdirbti informacijos. Atsiminti – juo labiau nesugebame. Taip išeina, kad žmonės neskaito ne todėl, kad jie kažkokie „ne tokie“. Jie tiesiog neturi įgūdžių.

– Gal kartais labai svarbu turėti žmogų, kuris pasakytų – tu gali. Kaip manote, kokios yra žmogaus galimybės?

– Sunku pasakyti. Manau, kad daug didesnės, negu išnaudojame. Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad reikia ir vienokių, ir kitokių žmonių. Labai džiaugiuosi, kad turiu daug žmonių, kurie mane palaiko, bet esu labai dėkingas tiems, kurie mane kritikavo ar iš manęs vaikystėje tyčiojosi. Jų dėka labai daug sugebėjau pasiekti kitoje srityje. [...]

Medicinos akademijoje man daug dėstytojų sakydavo – tu neišmokai. Turėjau saldžiausią svajonę – kada nors mano paskaitose susirinks visi mano dėstytojai ir aš juos mokysiu, kaip reikia studentus mokyti, o ne kankinti. Tai buvo didžiulis motyvas. Po 20 metų mano svajonė išsipildė. Mano paskaitose sėdėjo rektoriai, prorektoriai, buvę mano dėstytojai. Juos mokiau, kaip reikia mokyti studentus.

Pagrindinė idėja, kurią noriu įnešti į pasaulį, yra ta, kad su mumis – studentais, moksleiviais – viskas gerai. Jeigu vaikui, suaugusiam žmogui, bandant kažką išmokti, tai nepavyksta, jokiu būdu pats žmogus nekaltas. Kalta – mokymo sistema. Kai pakeiti mokymo sistemą, ji tinka tavo smegenims, pats bukiausias tampa pačiu genialiausiu. Turime daug pavyzdžių.

Mano tikslas – parodyti, kad reikia keisti mokymo sistemą, o ne pačius žmones. Žmonės nori mokytis. Šis noras jiems duotas iš prigimties. Tik reikia suteikti galimybių ir duoti įgūdžių. Sutikite – nei mokykloje, nei institute niekas niekuomet nemokino, kaip mokytis. Egzaminai, valstybiniai brandos egzaminai, sistemos... Visuomet tikrina mūsų, blogąja to žodžio prasme, žinias, bet niekuomet nepaaiškino, kaip jas įsisavinti, išlaikyti atmintyje.

– Kaip žinias išlaikyti atmintyje?

– Penkių pakartojimų sistema. Paaiškėjo, kad, jeigu studentą privers kartoti kiekvieną dieną, jis tikrai blogai atsimins. Jeigu pirmą pakartojimą padarysi vienos valandos bėgyje, antrą – išsimiegojęs kitą dieną, trečią – po savaitės, ketvirtą – po mėnesio ir penktą – po šešių mėnesių, informacija visam laikui išliks tavo galvoje.

– Esate sakęs, kad kalbą galima išmokti per dvi dienas?

– Per dvi dienas galima išmokti bazinius dalykus. Iš esmės užtenka vienos savaitės pilno pasinėrimo, kad žmogus įsisavintų bet kokios kalbos pagrindus.

– Turite omeny, kad jis galėtų bendrauti?

– Taip, kad galėtų bendrauti. Po savaitės mokytis kalbos jam nebereikia. Jam reikia tobulinti praktinius įgūdžius. Tam nereikalingas mokytojas. Kam ištempti mokymosi procesą 10–15 metų ir galų gale pripažinti, kad su tavimi kažkas negerai, nes po 15 metų negali [ta kalba – red.] kalbėti?

Tai yra realu ir labai naudinga pačiai sistemai. Mes siūlydavome įvairioms įstaigoms greito mokymo metodus. Mums tiesiogiai ar netiesiogiai atsakydavo – jūs išprotėjote, mes taip sėkmingai-nesėkmingai ilgai mokiname žmones.

Sutikite, jeigu mokytas greitai išmokytų vaikus, tai ką jis darytų? Vaikas išmoktų užsienio kalbą ne per 10 metų, bet per tris mėnesius. Ką darytų mokytojas, kuris iš to sėkmingai gyvena 10 metų? Ką darytų institutai? Ar žinote, kad net tarp studentų, baigusių užsienio kalbų katedras, yra labai daug negalinčių laisvai kalbėti. [...] Vadinasi, tai kažkam yra naudinga.

– Konspiracijos teorijos – įdomi temelė. Jeigu sakėte, kad pagrindus galima išmokti per savaitę, tai kiek kalbų pats mokate?

– Visai prastai moku tris kalbas: lietuvių, anglų ir rusų. Be abejo, dabar noriu išmokti dar kelias kalbas. Kodėl sakau, kad kalbu prastai? Todėl, kad tikslas tobulai mokėti kalbas nėra labai geras tikslas. Kad žinotum lietuvių kalbą, mokėtum ją tobulai, neužtektų viso gyvenimo. Mums reikalingas kitas tikslas – susišnekėti. Tam tikslui įgyvendinti reikia labai nedaug laiko.

Kaip tik šiais metais ruošiame maratoną. Filmuosime filmą. Man bus duota viena savaitė išmokti italų kalbą. Tada važiuosime į Italiją ir filmuosime, kaip ten susišneku. Viena savaitė bus duota išmokti ispanų kalbą. Tada vyksiu kalbėti į Ispaniją. Po to bus prancūzų, vokiečių kalbos, o jau pabaigoje turėsiu važiuoti į Kiniją. Jau ruošiame tų kalbų vadovėlius. Stebiuosi, kodėl viskas daroma taip sudėtingai. Kalbų principai visur panašūs, vienodi. Žinoma, reikia žodžių, sakinių, bet tam, kad susikalbėtum, labai daug nereikia.