Žiauri mokyklų kasdienybė - geriau apsimeskime, jog nieko nevyksta

Kas trečias – patyčių auka

Tyrimas buvo atliktas 19-oje Kauno mokyklų. Moksleiviai galėjo pasirinkti vieną iš trijų atsakymo variantų: sutinku, nežinau arba nesutinku.

Galima daryti išvadą, kad apytiksliai kas trečias mokinys susiduria su patyčiomis.

34 proc. tyrimo dalyvių sutinka, kad mokiniai užgaulioja vienas kitą net pamokų metu. Beveik 37 proc. sako žinantys, kad yra vaikų, kurie savavališkai išplatina nuotraukas internete. Dar daugiau (38 proc.) įsitikinę, kad patyčios tarp mokinių persikelia į internetą.

37,7 proc. respondentų sako, kad mokyklose patyčios yra išplitusios, o 36,3 proc. - kad patyčios yra kasdienis reiškinys.

Mokyklos slepia

Nemaža dalis vaikų mano, kad mokyklos bando slėpti neigiamą informaciją. 37,5 proc. mokinių teigia, kad jei atsitiko nemalonus įvykis, tai mokykla viską bando nuslėpti, užglaistyti. Net 38,3 proc. vaikų įsitikinę, kad į nusiskundimus, pranešimus apie negeroves mokykloje reaguojama vangiai, visi apsimeta, kad nieko neatsitiko.

Pusė vaikų (50,1 proc.) nesutinka, kad mokykloje yra aiškios taisyklės - visi žino, kas galima, o kas negalima. Su šiuo teiginiu sutiko tik 26 proc. vaikų.

Beveik 60 proc. mokinių nemano, kad mokyklos direktorius lengvai pasiekiamas. Beveik pusė (49,6 proc.) vaikų nemano, kad su mokinių tėvais direktorius noriai bendrauja. Su teiginiu, kad „direktorius nuoširdžiai bendrauja su mokiniais“, yra „nepasikėlęs“ sutinka tik 16,9 proc. mokinių.

Beveik 20 proc. (19,9 proc.) vaikų sako, kad klasės auklėtoja dažnai susisiekia ir pabendrauja su tėvais. Vos 15,5 proc. mokinių sutinka, kad jei kuriam nors mokiniui mokykloje blogai, tai klasės auklėtojas, mokytojai tai pastebi, klausia, siūlo pagalbą.

17,2 proc. apklausoje dalyvavusių vaikų sako, kad yra mokytojų, kurie vis klausia kaip sekasi, visada pasirengę patarti, padėti. 4 iš 10 mokinių nemano, kad daugeliu mokytoju pasitiki, gali su jais pakalbėti neįprastomis temomis.

Su teiginiu „aš nusivyliau mokytojais“ sutinka net 46 proc. mokinių. Kad dauguma mokytojų juos erzina sako 42 proc. vaikų.

Net 67 proc. vaikų nesutinka, kad mokykloje turi draugų, o beveik 56 proc. mokinių mokykloje nesijaučia saugiai. Net 49 proc. vaikų pritarė, kad nebemato prasmės būti mokykloje. Beveik tiek pat (47,4 proc,.) mano, kad mokykloje yra vien stresas.

Nesidomi ir tėvai?

Tiesa, negalime mesti visų akmenų į pedagogų daržą. Ne ką geresni, o kai kuriais atvejais ir prastesni, apklausos apie tėvų ir vaikų santykius rezultatai.

Beveik du trečdaliai vaikų sutinka, kad tėvai mažai domisi jų gyvenimu ir problemomis.

Net 65,5 proc. sako, kad „netgi kai man labai blogai, tėvai to visai nepastebi“. Jei ir pasisako tėvams, pusė vaikų teigia, kad tėvai jiems „atskaito“ moralus.

„Jei papuoliau į bėdą, galiu tėvams viską drąsiai pasakyti“. Su tokiu teiginiu nesutinka 64 proc. vaikų. Net 70 proc. mokinių nesutinka, kad „jei papuoliau į bėdą, galiu kreiptis į tėvus pagalbos ir žinau, kad ją gausiu“.

Du trečdaliai vaikų nemano, kad tėvai palaiko ryšius su klasės auklėtoja.

Aklai nepasitiki

Tačiau mokinių apklausą atlikę mokslininkai sako, kad aklai pasitikėti anonimine apklausa negalima.

„Šių skaičių negalima suabsoliutinti. Pasakysiu kodėl. Dėl to, kad visuomenės gyvenime, šeimose, yra visko. Reiškia, kad tobulos mokyklos nėra. Visur gali būti įtampėlės, socialinių santykių patologijos užuomazgos. Klausimas, ar tai pereina raudoną liniją. Pirmas dalykas – nėra tobulos mokyklos. Antras dalykas – tai yra anoniminė paauglių apklausa ir jie turi galimybę palaidyti strėlytes. Ten gali būti visko. Kodėl mes neturėtume tikėtis vien gražių procentų? Aš, kaip tyrėjas, niekada nesivadovauju procentais. Ypač didelė bėda, kad viskas susiveda į procentų beletristiką. Esmė tokia, kad reikia taikyti statistiškai normuotą vertinimą ir aš tai darau. Šiame tyrime tai galbūt mažiau atsispindi, nes visos mokyklos yra suvestos į vieną lentelę ir gauta procentinė išraiška“, - teigė tyrimo konsultantas Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius Gediminas Merkys.

Nors skaičiai galimai nėra visiškai tikslūs, jie parodo vyraujančias tendencijas.

„Skaičiais pasitikėti galima, bet jų informacinė analitinė galia yra silpna, palyginus su statistiškai normuotais rodikliais“, - teigė G. Merkys.

Žinomų žmonių įtaka

G. Merkys pastebėjo, kad mokyklose ypač svarbų vaidmenį atlieka jų vadovai. Tačiau kartais direktorių elgesys primena sovietmetį.

„Mažas akmenėlis išverčia didelį vežimą. Jei mokykla pastebi tą akmenėlį, tai gal tada nepraeina pro pasimetusį, išsigandusį, užguitą vaiką. Galima matyti įvykius, galima apsimesti, kad nieko nebuvo. Sovietmečiu buvo nenoras matyti problemas – buvo noras užglaistyti. (…). Dabar tas atgimsta. Mokyklų liguistas reputacijos supratimas numirštančią piktžolę patręšė ir atgaivino. Dabar tie dalykai sugrįžta. Dažnai mokyklos nenori matyti problemų“, - įsitikinęs prof. G. Merkys.

Vaikai – visuomenės atspindys. O pavyzdį jaunimas ima iš žinomų žmonių. Tiesa, kartais tas pavyzdys, G. Merkio teigimu, nėra geras.

„Patyčios ateina iš visuomenės (…). Mūsų vieši asmenys arba, sakykime, Algis Ramanauskas – Greitai. Žinau, kad tai yra talentingas humoristas. Be abejo, žmogus turi savo, kaip menininko tapatybę ir to iš jo nepaimsi. Yra geras XXI amžiaus klounas, bet tokie veikėjai užduoda, kad patyčios tai yra kažkas labai gražu, kažkas labai gerai. Tas, kas sugeba rafinuotai pasityčioti, tas yra intelektualus, tas yra kietas, tas yra lyderis. Čia yra labai pavojinga tendencija“, - sako G. Merkys.

Apie patyčias žino jau darželinukai

Policija pastaruoju metu pradėjo vykdyti eilę renginių ir akcijų, skirtų mažinti patyčias mokyklose. Beje, apie patyčių žalą pasakojama jau darželinukams.

„Patyčios yra viena iš smurto apraiškų. Labai nustebome, kad jau darželinukai labai puikiai žino, kas yra patyčios. Kad patyčios yra spjaudymas, stumdymas, juokimasis iš kitų vaikų“, - teigė Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriaus vyresnioji specialistė Jūratė Stukienė.

Dažniausiai pajuokos objektu tampa apranga, fizinės savybės ar net prastesni mobilieji telefonai.

„Dažniausiai pasitaiko pravardžiavimo atvejų. Taip pat pasijuokiama iš aprangos, prastesnių telefonų. Pasitaiko ir smurto atvejų – per 2014 metus užfiksuota 119 smurto prieš vaikus atvejų. Bent tiek kreipėsi į policiją. Daugiausiai prieš vaikus smurtauja jų pažįstami žmonės. 50 vaikų smurtą patyrė namuose“, - sako J. Stukienė.

Teigiama, kad daugiausiai smurtą patiria 14-17 metų paaugliai. Beje, buvo ir atvejų, kai vaikai smurtavo prieš savo tėvus. Pernai dėl šios priežasties buvo baigti 7 ikiteisminiai tyrimai. Be to, užfiksuota 14 nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejų, iš kurių 12 kartų vaikai smurtavo prieš savo mamas arba seseris.

Statistika verčia suklusti

Vaikų padaromų nusikaltimų baigtų ikiteisminių tyrimų statistika rodo, kad pernai vaikai Kauno apskrityje padarė 312 nusikalstamų veikų. Tai yra 27 daugiau, nei 2013 metais. Labai sunkių nusikaltimų vaikai praėjusiais metais padarė 31. Tai yra kur kas daugiau, nei užpernai, kuomet šis rodiklius tebuvo 10.

2014 metais užfiksuoti du nepilnamečių įvykdyti nužudymai, kai palyginus 2013 metais – nė vieno. Nuo 43 iki 56 atvejų išaugo plėšimų atvejų. Dukart – nuo 20 iki 41 – išaugo vaikų viešosios tvarkos pažeidimų. Turto prievartavimo atvejų skaičius taip pat šoktelėjo kone du kartus – nuo 8 iki 15. Sukčiavimo atvejų užregistruota kone šešis kartus daugiau – 2013 metais tebuvo 3 tokie nusikaltimai, pernai – jau 17. Fizinio skausmo sukėlimo atvejų skaičius nuo 3 išaugo 14.

Viešose vietose pernai vakai padarė 183 baudžiamuosius nusižengimus. Tuo tarpu 2013 metais –vos 59.

Tačiau ne visi rodikliai prastesni. Vagysčių iš gyvenamųjų patalpų sumažėjo perpus – nuo 21 iki 10. Mažėjo ir turto sunaikinimo, nesunkių sveikatos sutrikdymo atvejų.