Ne viskas taip blogai, kaip atrodo: protai grįžta į Lietuvą

Dr. L. Mažutis, ir taip savo ateities profesinę karjerą siejęs su Lietuva, mano, kad JGMC jo projektui suteiks visas reikiamas sąlygas. Kad valstybės mokslo infrastruktūra tinkama pasaulinio lygio tyrimams, pritaria ir dr. J. Armaitis. „Jau rengdamas projekto paraišką, turėjau parašyti, kur įgyvendinsiu savo idėjas. Vilnių pasirinkau ne vien todėl, kad esu lietuvis. Jei būčiau latvis ar estas, parsivežti Marie Skłodowskos Curie programos finansavimo namo tikriausiai nebūčiau galėjęs.

Šiose šalyse nedaug žmonių, dirbančių šaltųjų atomų srityje. Man pasisekė, kad prof. Gedimino Juzeliūno grupė ne tik užsiima šaltųjų atomų sistemų teorija, bet iš tiesų yra viena iš pirmaujančių šios srities komandų pasaulyje“, – įsitikinęs fizikas. Anot jo, TFAI direktoriaus prof. G. Juzeliūno ir vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Juliaus Rusecko pasiūlytos schemos įgyvendinamos daugelyje laboratorijų, o ta tema parašytas apžvalginis straipsnis kasmet cituojamas po daugiau nei šimtą kartų.

Deja, ne visiems jauniems mokslininkams, įgijusiems išsilavinimą užsienio valstybėse, pavyksta įsitvirtinti gimtojoje šalyje. Pasak dr. U. Neniškytės, ji pažįsta daug mokslininkų, kurie norėtų savo tyrimus tęsti Lietuvoje, tačiau juos sulaiko įvairūs veiksniai. Kaip patį svarbiausią ji įvardijo jaunųjų mokslininkų finansavimo priemonių nebuvimą. Be to, jiems sunku rasti savo vietą, nes paprastai konkurencinį pranašumą turi jau įsikūrusios ir sėkmingai dirbančios vyresnių mokslininkų grupės.

Teorinių ir taikomųjų tyrimų sintezė

Dr. L. Mažutis vykdo taikomuosius, o dr. U. Neniškytė ir dr. J. Armaitis – fundamentinius tyrimus. Pastarųjų eksperimentų rezultatai ne visuomet gali būti pritaikyti praktiškai, o ir visuomenei jų naudą paaiškinti dažnai būna sudėtingiau nei papasakoti apie taikomaisiais tyrimais grįstas technologijas.

Dr. U. Neniškytė prisipažįsta, kad ją stebina, kai mokslininkai neigia fundamentinių mokslinių tyrimų vertę. „Be jų taikomieji mokslai iš viso neegzistuotų, nes neturėtų kuo remtis. Kad ir Vilniaus universiteto profesoriaus Virginijaus Šikšnio komandos CRISPR/Cas9 technologija. Ji atrasta tyrinėjant struktūrinius ir molekulinius bakterinių fermentų mechanizmus. Tyrėjus vedė ne tik noras išspręsti tam tikras problemas, bet ir intensyvus mokslinis smalsumas“, – sako mokslininkė.

Didelės įtampos tarp fundamentinių ir taikomųjų tyrimų dr. J. Armaitis neįžvelgia. Galbūt kaltas jo išsilavinimas, apėmęs ir taikomąją, ir teorinę fiziką. „Akivaizdu, trumpuoju laikotarpiu ekonomiškai svarbiausi yra taikomieji tyrimai ir jų rezultatų (inovacijų) perdavimas verslui. Tačiau ilguoju laikotarpiu mūsų gyvenimą labiausiai keičia didieji atradimai, atsirandantys vykdant fundamentinius tyrimus. Geras pavyzdys – elektros lemputė. Fundamentiniai elektros tyrimai buvo vykdomi kelis tūkstančius metų, kol pagaliau supratome, kas tai yra. Dar šimtą metų užtruko išsiaiškinti, kaip elektrą paversti šviesa. Tik tuomet prasidėjo išradimų patentavimas ir lempučių gamyba“, – santykį tarp skirtingų mokslinių veiklų apibūdina dr. J. Armaitis.

Kolegos nuomonei pritaria ir dr. L. Mažutis. Tačiau, anot jo, fundamentiniai tyrimai nėra vienodos reikšmės. Vieni eksperimentai gali turėti itin didelę visuomeninę vertę. Pavyzdžiui, geresnis fermentų veikimo mechanizmų supratimas gali padėti sukurti naujus molekulinius įrankius ar vaistus. Derinant abiejų rūšių mokslinių tyrimų metodus, galima pasiekti esminių gyvenimo kokybės pokyčių. Bet ne visų fundamentinių tyrimų kuriama nauda yra didelė. „Manau, kad užslėpta problema yra ta, jog dalis teorinių tyrimų tėra jau seniau atliktųjų kartojimas. Pakeičiamos labai nereikšmingos detalės ir tuomet darbas pristatomas kaip naujas“, – apibendrina biotechnologas.