Kitoks požiūris apie išsilavinimą ir gyvenimo vertybes: „Jei manote, kad matematika, fizika, karjera ar bet koks kitas dalykas yra svarbesnis už jus pačius, jus žiauriai apgavo“

Bus situacija, kurioje jūs liksite tik mandagus, o toje situacijoje reikėjo būti ne mandagiu, o žmogišku. Arba ryžtingu. Arba – parodyti ne mandagumą, o užjausti, priglausti. Ne mandagiai pabučiuoti orą – vos prisiliečiant skruostais, o apsikabinti ir pajusti to žmogaus šilumą ir širdį. Mandagumas gali būti įžeidžiantis, kvailas, pasipūtėliškas, žiaurus, nežmogiškas.

Lygiai taip ir išsilavinimas – jis gali būti tiesiog beviltiškas – tiesiog kažkoks gyvūniškas. Ir kodėl kai kurie žmonės yra tokie panašūs į gerai dresiruotas papūgas, pašto balandžius, cirko pudelius arba nušiurusius zoologijos sodo liūtus? Jie yra išugdyti, o gal net ir išlavinti.

Jie taip gražiai loja, moka skaičiuoti, gali atnešti pagalį arba įmesti kamuolį, bet kai jie šoka – jie tokie panašūs į meškas, nežinia kodėl išmokytas šokti. Kai kurie iš jų yra netgi išmokyti – kaip užsidirbti pinigų arba kaip įsigyti draugų. Kai toks – išmokęs susidraugauti – prieina prie jūsų ir pradeda kažką kalbėti savo išmokta kūno kalba – jums kažkodėl pasidaro bloga ir norisi vemti.

Jeigu jūs išmokote tik tai, ką išmokote, arba dar blogiau, jeigu mokydamiesi jūs išmokote tik išmokti – jums galas.

Taip ir praleisite likusį gyvenimą besimokydami – apie viską, ką tik norite – apie augalus, kosmosą, galaktikas ir hamburgerius. Tik ne apie save. Nes kažkas jums pasakė, kad visi kiti dalykai yra svarbesni už jus pačius.

Kažkas jus žiauriai apgavo, nes įtikino, kad apie save galėsite pagalvoti vėliau, paskui, kai išmoksite apie žvaigždes ir iškalsite formules ir apibrėžimus. Tas kažkas nepasakė, kad kai mokotės fizikos ir matematikos – tai tie mokslai kalba apie jus. Kad ekonomika, filosofija, psichologija ir logika – tai mokslai apie žmogų.

Jeigu manėte, kad reikia mokytis apie pingvinus tik todėl, kad sužinotumėt kažką svarbaus apie pingvinus, tai atėję į egzaminą – nustebsite, kad mokėtės apie pingvinus, o sužinojote – apie save.

Pavyzdžiui, kad – atmintis ne ta, kad neturite vaizduotės, kad tik dabar supratote, jog nesupratote. Kad nemokate nieko paaiškinti. Kad – kaip visada – nesuprantate, kaip tas kitas gali nesuprasti – tokių savaime suprantamų dalykų. Kodėl niekas jums nepasakė, kad pirmiausia reikėjo išmokti – ko nereikia mokytis.

Nes visko – neišmoksi – ir nereikia.

Išaiškės, kad tai, nuo ko reikėjo pradėti – esate jūs patys. Kad mokantis – pirmiausia ir svarbiausia – yra sužinoti apie save, suprasti save ir sugalvoti, ką su savimi daryti. Jeigu jums atrodo, kad svarbiausia yra kažką daryti su kitais – tai ir jums atsitiks lygiai taip: atsiras tie visai kiti, kuriems atrodys, kad svarbiausia – ką nors daryti su kitais, ir tie kiti – būsite jūs. Ir tuomet visi darys ką tik nori – su kitais ir nieko nedarys su savimi. Nes jiems pasirodys, kad paprasčiau yra kažką padaryti su kitais, nei su savimi.

Gal ir jūs, pavyzdžiui – kai tingėsite ką nors daryti su savimi – imsite ir įsimylėsite (merginą, vaikiną, tėvynę ar partiją). Nes įsimylėti – paprasčiau. Nes kai įsimyli – tai užuot tobulinęs, kūręs, keitęs save – imi save visą – ir kitam padovanoji. Sakai: aš – tavo. Imk mane ir jau tu dabar daryk su manimi ką nori. Nes man pačiam su savimi – sunku, nuobodu. Nes – reikia kažką su savimi daryti. O čia – imi ir save kitam padovanoji. O tas kitas – save padovanoja tau.

Taip ir vaikštote abu – vienas kitam padovanoti. Neturėdami savęs. Ne savo. Nei atsakyti už save nereikia, nei ką nors daryti. Ir vėl patogu: praėjus metams, visada gali pasakyti: matai, ką jinai ar jisai – su manimi padarė.

Perfrazuojant klasiką, galima palyginti išsilavinimą su moters apatiniais drabužiais. Kitaip sakant – dažniausiai, kai žiūri į moterį – tai esi įsitikinęs, kad ji su apatiniais drabužiais. Jei nesi koks erotomanas ir jeigu tau jau daugiau nei šešiolika metų, tai net nepagalvoji – su apatiniais ji ar ne. Na, tiesiog ta mintis tau neateina į galvą: „O kas, jeigu ji be apatinių drabužių.“

Ir tuo pat metu, kai esi įsitikinęs, kad jie ten yra – tų drabužių turėtų nesimatyti. Jeigu kokia moteris specialiai pradeda demonstruoti savo apatinius – tai tu manai, kad to ji neturėtų daryti bažnyčioje arba banke. Nes ten visi demonstruoja dvasingumą arba suinteresuotumą.

Taigi – tu manai, kad apatiniai garantuotai yra, ir džiaugiesi, kad jų dažniausiai nesimato.

Išsilavinimas – lygiai taip pat. Kalbėdamas su žmogumi, tu dažniausiai remiesi prielaida, kad jis išsilavinęs, bet jis neturi kas 15 minučių rodyti tau savo diplomo. Jeigu jo diplomas matyti išorėje, arba jis nuolat apsinuogina iki diplomo – tau kažkodėl norisi su tuo žmogum kuo greičiau atsisveikinti. Nes dabar, kai pamatei jo diplomą, kažkodėl suabejojai jo išsilavinimu.

Manei, kad yra, o kai jis pradėjo jį demonstruoti – galvoji: geriau būčiau nematęs.

Svarbu nepamiršti, kad diplomas nesuteikia antgamtinių galių. Tikriausiai gyvenime jums teko sutikti žmonių, kurie tokių galių turi. Būtų gerai, kad tokių žmonių jūsų kelyje pasitaikytų kuo mažiau. Nes tokių profesorių – su antgamtiniais sugebėjimais – kartais pasitaiko.

Profesoriai – irgi žmonės, o visi, kurie yra žmonės, kartais susigalvoja tapti antžmogiais. Tai tie ekstrasensai profesoriai – su kuriais geriau nesusitikti – dažniausiai moka spėti ateitį. Jie netgi giriasi šitais savo sugebėjimais.

Taip ir sako: „Tu žinai, vos studentas įeina į auditoriją, aš jau žinau, kiek jis gaus.“ Ir patikėkite – visados studentas tiek ir gauna, kaip profesorius būna numatęs. Būtų gerai, kad tokių galių neįgytumėte ir jūs – diplomų turėtojai.

Būtų gerai, kad jūs nežinotumėt iš anksto, kad pasaulis arba tauta ritasi link bedugnės. Nepranašautumėt, kad iš mūsų tėvynės tuoj visi išvažiuos, ir – patvirtindami savo spėjimą – išmautumėt pirmieji. O išdūmę – gudriai šypsotumėtės ir sakytumėte: „Matai, sakiau, kad išvažiuos.“

Kaip būtų gerai, kad jūs nesiremtumėte prognozėmis, kad tuoj visa Lietuva prasigers, ir ta proga – patys prasigertumėte. Kaip svarbu: ne – žinoti iš anksto, kas bus, o bandyti susikurti savo ateitį.

Suprasdami, kad kiekvienoje prognozėje yra rizikos. Kad gyvenime yra netikėtumų. Neabejodami, kad ateities neįmanoma žinoti šiandien (nes jeigu ji yra žinoma šiandien, tai ji visai ne ateitis, o dabartis, o gal ir praeitis).

Jausdami, kad reikia stengtis, įdėmiai klausytis, pasitelkiant visas savo išlavintas galias, gabumus ir susikurtas nuostatas – kokius signalus mums siunčia tikrovė. Pasitelkiant mokslininko ir žmogaus jautrumą, supersensityvumą – laiku pajusti, kad tikrovė pakito. Kad jau nebegalime remtis senomis teorijomis – kurios nepasidarė neteisingos, jos tiesiog vis dar kalba apie jau neegzistuojančią tikrovę – kuri išnyko.

Kad jau nebegalima remtis atgyvenusiomis tiesomis ir numirusiais moraliniais principais, nes jie gramzdina mus į praeitį, o tuomet ir mes visus aplinkinius tempiame žemyn, į praeities dugną. Kad reikia eksperimentuoti. Ir pirmiausia – su savimi, o ne su kitais.

Kaip sako mūsų Filosofijos katedros lozungas – reikia ne ieškoti savęs, o susikurti save. Nes ieškoti savęs – tai reiškia manyti, kad tu jau guli kažkur padėtas, kad jau leidai iš savęs kažkam kažką padaryti. Ir toks pasyvus ieškojimas gali tęstis visą gyvenimą. Atsidūstant prieš mirtį: ką darysi, taip ir neradau savęs.

Arba yra kitas kelias: eksperimentuoti, veikti – vieninteliu įmanomu metodu: klaidų ir bandymų metodu. Kai sugalvoji, ką su savimi daryti, kai iškeli hipotezę, numatai tikslus ir metodus – ir be garantijos, bet su mokslininko smalsumu sakai sau ir kitiems: aš esu ne tavo, aš esu savo, ir aš su savimi ką nors padarysiu.

Sėkmės ir jums šiame gyvenimo ir mokslo kelyje.

Liutauras Degėsys