2016 metų stojimai pagal ekonomistą Nerijų Mačiulį: siaubo filmas pavadinimu „Gyvi numirėliai“

Jos pastebėjimu, valstybė mažiau kišosi kolegijų studijų krypčių reguliavimą. Pašnekovės nuomone, labai reikėtų susirūpinti Panevėžio kolegijai, taip pat Klaipėdos valstybinei kolegijai. Mažai studentų Šiaurės Lietuvos kolegijoje, V. A. Graičiūno aukštojoje vadybos mokykloje. Nevalstybinių universitetų sektoriuje N. Putinaitei klausimą kelia Balstotogės universiteto filialas Vilniuje ir Europos humanitarinis universitetas, kurie negavo nė vienos valstybės finansuojamos vietos, o ir mokamose vietose studentų beveik nėra. Kazimiero Simonavičiaus universitetas gavo vos 4 valstybės finansuojamas vietas.

„Valstybei kyla uždavinys analizuoti ir žiūrėti, kokia studijų kokybė. Jeigu universitete iš viso studijuoja 120 žmonių, jis arba turi būti labai turtingas ir būti elitinis, kokybės užtikrinimui turėti didelį finansavimą iš šalies. Valstybės institucijos turi įsijungti. Valstybė atako už diplomų, kuriuos tie universitetai išduoda, kokybę, todėl neturėtų būti nusisukusi nuo situacijos“, – įsitikinusi N. Putinaitė.

N. Mačiulis: siaubo filmas „Gyvi numirėliai“

Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto N. Mačiulio, jau praėjusių metų priėmimo rezultatai buvo tikras trileris. Tapo akivaizdu, kad Lietuvoje yra ne viena aukštoji mokykla, kuri nebesugeba pritraukti studentų į valstybės finansuojamas vietas. Dar daugiau – drastiško studentų skaičiaus kritimo daugeliui universitetų išvengti nepavyko net priėmimo kartelę nuleidus iki žemės, paliekant tik vieną kriterijų – galimybę susimokėti už studijas (tiksliau – diplomą). To, pašnekovo manymu, buvo galima tikėtis – per dešimtmetį abiturientų skaičius sumažėjo daugiau nei trečdaliu.

„Kas pasikeitė per metus? Šių metų priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatai yra nebe trileris, o siaubo filmas pavadinimu „Gyvi numirėliai“. Atrodo, situacija, kuomet, pavyzdžiui, į universitetą pakviečiama studijuoti trigubai mažiau bakalaurų nei tame universitete yra etatinių darbuotojų, turėtų siųsti signalą apie gilumines problemas ir viešųjų išteklių švaistymą“, – kalbėjo N. Mačiulis.

Pasak N. Mačiulio, kai kurios aukštosios mokyklos pernai dar išsisuko priimdamos daug studentų į mokamas vietas. Šiemet gali nebegelbėti ir tai – pasirinkusių studijuoti mokamose universitetų vietose krito 17 proc., o kai kuriuose nuo jų labai priklausomuose universitetuose sumažėjo beveik per pusę. „Švietimo sistemos strategija negali būti aukštųjų mokyklų išsaugojimas ir jose dirbančių darbuotojų socialinė apsauga. Aukštosios mokyklos nėra muziejai ar nacionaliniai parkai. Ar suveiks kažkokie rinkos dėsniai, ar bus atlikta kaštų-naudos analizė, ar bent bus įsteigta kokia nors... darbo grupė?“, – klausia ekonomistas, primindamas premjero Algirdo Butkevičiaus pomėgį kurti darbo grupes.

N. Mačiulio teigimu, aukštojo mokslo sistema tapo labai brangi ir labai neefektyvi. Dalis problemos yra tai, kad mokyklas baigia aukštajam mokslui adekvačių kompetencijų neturintys abiturientai. Jie galėtų save sėkmingai gyvenime realizuoti įgydami aukštojo mokslo nereikalaujantį amatą. Tačiau, sako jis, nematydami alternatyvų, jie vis tiek siekia aukštojo mokslo diplomo, o aukštosios mokyklos, ieškodamos pajamų ir išlikimo šaltinių, juos išskėstomis rankomis priima.

Pašnekovo teigimu, tada vienoje auditorijoje sėdi tarptautinių olimpiadų laureatai ir nė vieno valstybinio egzamino neišlaikę abiturientai. Tada dėstytojai bando taikyti į vidurkį – pirmųjų potencialas pilnai neišnaudojamas, o antrieji apskritai buvo suklaidinti, kad gali baigti aukštąją mokyklą ir kad tai turės teigiamos įtakos jų karjerai. Pasak N. Mačiulio, diplomas praėjusį dešimtmetį darbdaviams dar signalizavo apie tai, kad jį gavęs žmogus turi tam tikrus gebėjimus ir žinias, galinčias praversti darbo vietoje. Šiandien diplomai to nebegarantuoja, o kai kurie diplomai jau savaime pradės siųsti neigiamą signalą apie jo savininko gebėjimus.

„Lietuvos problema numeris vienas yra ne emigracija, ne darbo santykių reguliavimas, ne korupcija, ne mokesčių sistema. Tai yra švietimo sistema – nuo ikimokyklinio ugdymo ir profesinių mokyklų iki pouniversitetinių studijų. Švietimo sistemos reforma yra tūkstantį kartų svarbiau nei pensijų indeksavimas ar minimalaus atlyginimo didinimas. Kosmetinių korekcijų ir reformos imitacijų nebeužtenka“, – akcentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Dėl to, sako jis, artimiausius penkerius metus svarbiausias šalies valdžios žmogus bus ne prezidentas, ne premjeras, ne Seimo pirmininkas, o švietimo ministras – susivokęs technokratas, nesivaikantis populiarumo, drąsus, įgalus ir įgalintas griauti 20 a. strigusią ir kurti naują, 21 a. poreikius atitinkančią švietimo sistemą.