Tik Japonija ir Korėja visame pasaulyje gali lygiuotis su tuo, ką padarė Suomija: neįmano nesižavėti ir nepavydėti

Apie tai, ko galėtume pasimokyti iš suomių, Lietuvoje neseniai viešėjusią Helsinkio pradinio ugdymo skyriaus vadovę Marjo Kyllönen, vieną iš naujausios suomių švietimo reformos įgyvendintojų, kalbina leidyklos „Šviesa“ vadovė Jurgita Nacevičienė.

Jurgita Nacevičienė: Suomija garsėja savo aukštais pasiekimais švietimo srityje ir, remiantis Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) tyrimo duomenimis, sėkmingai išlieka pirmaujančia valstybe pagal švietimo pasiekimus. Kokia yra jūsų paslaptis?

Marjo Kyllönen: Nuodugni švietimo reforma Suomijoje buvo įgyvendinta prieš daugiau nei 40 metų. Pagrindinis šios reformos tikslas buvo sukurti visapusišką mokyklą visiems mokiniams. Tai, kad vienoje klasėje paprastai mokosi daug skirtingų mokinių taip pat privertė mus iš naujo permąstyti tiek pačias pamokas, tiek tai, kaip padėti silpniausiems mokiniams.

Kita priežastis – tai, kad švietimas Suomijoje yra labai vertinimas, o mokytojo profesija – gerbiama. Ir taip yra priimta nuo seno. Be to, visi mokytojai turi magistro laipsnius, o atskirų dalykų mokytojai privalo baigti ir pedagogikos studijas.

J. N.: Viena iš nuomonių apie švietimą Suomijoje yra ta, kad jūsų valstybė sulaužė visas taisykles ir sukūrė geriausią švietimo sistemą. Ar tai tiesa ir kaip tai pavyko?

M. K.: Suomijos švietimo sistema yra unikali. Mes turime išsamų, įprastą pagrindinį išsilavinimą ir didžioji dalis mokinių eina į mokyklas, esančias arčiausiai jų namų. Suomijoje beveik nėra privačių mokyklų. Tos kelios privačios mokyklos, kurios mūsų šalyje vis dėlto veikia, taip pat yra finansuojamos valstybės, joms taikomi tie patys nuostatai ir neleidžiama rinkti mokesčių už mokslą. Taigi, mūsų švietimo sistemoje nėra nelygybės.

Su nauja švietimo reforma mes nelaužome sistemos – tiesiog perrašome mokymosi koncepciją. Pasaulis pasikeitė, todėl negalime pasikliauti vakarykščiais sprendimais.

Dabartinės mokyklos ir jose taikytos praktikos buvo orientuotos į industrinės eros ir gana nuspėjamo pasaulio poreikius. Todėl turime iš naujo pergalvoti, ką mokykla reikš ateityje ir ko iš tiesų verta mokytis.

Turime atsakyti į klausimą, kokių kompetencijų reikės ateityje ir ar mes šias kompetencijas suteikiame savo vaikams ar tik kartojame senas mokymo formules? Jei mokykla į tai neatsižvelgia, nėra pasirengusi keistis, visuomenės akyse ji praras bet kokią vertę.

J. N.: Po naujausios reformos Suomijoje švietimas tapo paremtas tiriamąja mokinių veikla, ieškant atsakymų į kompleksinius klausimus (angl. phenomenon based learning). Kaip tai buvo įgyvendinta ir ar tai padeda pasiekti geresnių rezultatų?

M. K.: Fenomeno tyrimu paremtas mokymas – tai holistinė, visa apimanti prieiga, kai mokiniai, vietoje atskirų dalykų mokymosi, sprendžia tikrame gyvenime sutinkamas problemas. Toks mokymasis yra autentiškas, kontekstualus, grindžiamas iškeltomis problemomis ir orientuotas į mokymosi procesą.

Mokinių vaidmuo mokantis yra aktyvus, jie patys viską kontroliuoja: dalyvauja tiek planuodami savo mokymąsi, tiek pačiame mokymosi procese, tiek įsivertinime, vietoje to, kad paklusniai sektų, ką mokytojas sako ar ko prašo. Fenomeno, arba reiškinių visumos tyrinėjimu paremtas mokymasis tampa prasmingesnis, aktyvesnis ir labiau motyvuojantis.

Kaip tai įgyvendinama praktiškai, šalies mastu: kiekvienas moksleivis turi bent vieną ištęstinį tarpdisciplininio mokymosi užsiėmimą, o Helsinkyje šias reiškinių tyrinėjimui skirtas studijas atlieka bent du kartus per metus.

J. N.: Kurios iš Suomijoje taikomų švietimo inovacijų labiausiai pasiteisino?

M. K.: Suomijoje mes norime būti ta šalimi, kurioje visi mėgsta mokytis. Mokymasis yra prasmingas, aktyvus ir linksmas. Naujasis mūsų ugdymo naratyvas yra grįstas tokiais principais: dėmesys prasmingam mokymuisi ir visa apimančioms kompetencijoms, moksleivių įsitraukimo ir aktyvaus mokymosi skatinimas, socialinių įgūdžių ir bendradarbiavimo stiprinimas, galimybė rinktis individualų mokymosi kelią, mokymosi ir realaus gyvenimo reiškinių susiejimas.

Įgyvendiname naują ugdymo programą, pagrįstą XXI-o amžiaus holistiniais įgūdžiais. Todėl vietoje klausimo „ką mokytis?“, mes užduodame „kaip mokytis?“.

Skaitmenizacija taip pat pakeitė mūsų aplinką bei tai, kaip mes dirbame. Tik neverta pamiršti, kad nors skaitmeniniai įrankiai yra svarbūs mokymosi procese, jie tėra įrankiai. Tai mes ir norime pabrėžti – būtent pedagogika turėtų nulemti mokymąsi, o ne įrankiai.

J. N.: Kiek laiko pamokų metu skiriama naudojimuisi interaktyviomis technologijomis: kompiuteriais, planšetėmis ar išmaniaisiais telefonais?

M. K.: Šiuo metu dar neturime tikslių duomenų. Skaitmeniniai sprendimai šiandien tampa ypač svarbiais mokymosi įrankiais, todėl atitinkamai dedame visas pastangas, kad aprūpintume jais šalies mokyklas. Kita vertus, naudojimasis tokiomis technologijomis reikalauja naujų kompetencijų, todėl investuojame ir į mokyklų direktorių bei mokytojų mokymus.

J. N.: Kaip Suomijoje įvertinate mokytojų darbą? Kiek jie yra atsakingi už vaikų mokymąsi?

M. K.: Mūsų sistema yra pagrįsta pasitikėjimu ir skatinimu, o ne kontrole ir tikrinimu. Taikome kasmetinę savęs vertinimo sistemą, kiekvienas mokytojas įvardina individualius lavinimosi ir tobulėjimo tikslus. Taip pat atliekame užklausas, klausiame moksleivių, jų tėvų apie švietimo paslaugų kokybę. Nacionaliniu lygiu įgyvendiname konkrečiais pavyzdžiais grįstus švietimo situacijos tyrimus, bet jie neatspindi kiekvieno vaiko ir mokytojo pasiekimų atskirai.

J. N.: Kas dar yra svarbu, bet ne taip plačiai žinoma apie švietimą Suomijoje?

M. K.: Visa mūsų švietimo sistema sukurta vadovaujantis lygybės ir teisingumo principais. Todėl mūsų mokiniai, o vėliau studentai, niekada neatsiduria aklavietėje. Nepaisant to, kokį kelią bepasirinktum gavęs pagrindinį išsilavinimą, jei norėsi, visada galėsi tęsti studijas iki pat universitetinio lygio.