„Leiskite vaikams būti vaikais“. Pribloškianti dviejų mokslininkų patirtis, didžiuliai skirtumai tarp JAV ir Suomijos, ir kodėl Suomijos mokyklos laikomos geriausiomis pasaulyje

Prieš penkis metus mokslininkai Pasi Sahlberg ir William Doyle „apsikeitė“ šalimis: pirmasis atvyko į JAV kaip kviestinis Harvardo universiteto profesorius, antrasis, gavęs Fulbright programos finansavimą, išvažiavo mokslinių tyrimų vykdyti tyrimų į Suomiją. Jie atsivežė ir savo šeimas. Ir patirtys juos pribloškė. Ją Pasi Sahlberg ir William Doyle dėsto knygoje, kurios ištrauką publikuoja The Wall Street Journal.

Kembridže (MA) Sahlbergas nutarė užrašyti sūnų į priešmokyklinio lavinimo įstaigą. Direktorius nustebino jį klausimais apie 3 metų amžiaus berniuko žodyną ir aritmetinius gebėjimus. Į suglumusio mokslininko klausimą direktorius atsakė, kad jis turi žinoti, kad berniukui pavyks susidoroti su mokymo programa ir jis neatsiliks nuo bendraamžių.

Sahlbergą ši, jo nuomone, keista, „priešmokyklinio parengimo“ koncepcija neramino. Prie kultūrinio šoko prisidėjo ir nemenka kaina – $25 tūkstančiai už metus muštro. Dar visai švieži buvo prisiminimai apie nemokamą (vyriausybės finansuojamą) priešmokyklinio parengimo programą Suomijoje, kuri visiškai nepanaši į amerikietišką ir kurią daugelis vertina kaip sektiną pavyzdį.

Taip Sahlbergas pažindinosi su šiuolaikine amerikietiška mokymo kultūra – joje vis daugiau dėmesio skiriama įvairiausių standartizuotų testų atlikimui. Ir tai vyksta žaidimų, fizinio aktyvumo ir meno užsiėmimų sąskaita. Manyta, kad tokia kultūra pagerins mokymą, pašalins pažangos lygio skirtumus ir apskritai pagerins Amerikos statusą tarptautiniame švietimo reitinge, rašo Sahlbergas ir Doyle'as.

Tačiau praėjus porai dešimtmečių (ir išleidus tam milijardus dolerių) galima pripažinti, kad tokia sistema neveikia. Tačiau, šis būdas tebenaudojamas – nepaisant vaikams vis dažniau pasitaikančių tokių psichinės sveikatos sutrikimų, kaip nerimas ir depresija.

Žaidimas vietoje testavimo

Suomijoje Williamui Doyle'ui teko galimybė išbandyti geriausią mokyklino ugdymo sistemą pasaulyje – pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), Pasaulinio ekonomikos forumo ir UNICEF versiją. Užuot ieškoję ugdymo šventojo Gralio standartizuotais testais, suomiai dėmesį telkia į tai, kad mokydamiesi vaikai būtų lygūs ir džiaugtųsi.

Dauguma tėvų ir mokytojų Suomijoje mano, kad vaikams reikia žaisti ir būti vaikais. Amerikos mokyklose ir šeimose tokios mantros girdimos retai. Viena suomė Doyle'ui taip ir pasakė: „Jei neleisi vaikui daug žaisti lauke, nebūsi laikoma gera motina“.

Suomijoje vaikai nuo mažumės mokomi imtis atsakomybės ir apskaičiuoti riziką – tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Paklūstant vietos papročiams, septynmečiui profesoriaus Doyle'o sūnui teko savarankiškai eiti į mokyklą – gan judriomis gatvėmis ir perėjomis. Kartą miške Williamas sutiko vyriškį, kuris susižavėjęs plojo savo šešiametei dukrai – ši įkopė į medį taip aukštai, kad daugelyje kitų šalių tėvai būtų pasibaisėję. Bet ne Suomijoje. Jeigu ji nukris ir susilaužys ranką, tai jai bus gera pamoka, pasakė Doyle'ui laimingas tėvas.

Doyle'as, pasako jo paties, pirmą kartą susidūrė su vaikystę ginančia, į pirmą vietą ją iškeliančią, lavinimo kultūra. Iki pat vyresniųjų klasių žaidimas – neatskiriamas lavinimosi atributas. Kiekvieną valandą – kad ir koks oras lauke, – mokiniai po 15 minučių ilsisi gryname ore.

Vaikams žaisti mokymo įstaigose yra daugybė priežasčių, aiškina vienos iš Suomijos mokyklų direktorius Heiki Happonen. Kai vaikai juda, jų smegenys veikia geriau. Po aktyvaus poilsio pertraukos jie geriau susikaupia mokslui. Tai svarbu ir vaikų socializacijai. Ir apskritai, mokykla gali būti mėgiamiausia jų vieta, įsitikinęs pedagogas.

Užuot kasmet laikę standartizuotus testus (jiems JAV ir kai kuriose kitose šalyse teikiama itin didelė reikšmė), suomiai mokiniai tikrinami kasdien – tai atlieka profesionalūs pedagogai, kuriais vaikai – tai itin svarbu – pasitiki.

Suomija daug ko gali pamokyti tiek Ameriką, tiek ir visą pasaulį. Jos metodai ne tik gerina mokinių pažangumą ir imlumą mokslui, bet ir teigiamai veikia jų socializaciją, emocinę raidą, sveikatą ir laimę. Ir šis metodas nesudėtingas. Jį galima suformuluoti viena fraze: tegul vaikai žaidžia.

Pediatrai abiem rankom už

JAV suomiška koncepcija turi gan įtakingą šalininką – Amerikos pediatrijos akademiją (tarp jos narių yra ~67 tūkstančiai gydytojų). Akademijos pranešime „Žaidimo jėga“ (2018) kalbama apie ypatingą žaidybinio mokymo metodo svarbą.

Pediatrų vertinimu, žaidimas (tai apima mokinių laisvalaikį pertraukų metu, žaidybinį dėstymo metodą, o taip pat savarankišką intelektualinį ir fizinį aktyvumą, kuo mažiau kišantis suaugusiems) stiprina tiek psichinę, tiek ir fizinę vaikų sveikatą. O be to, pasak jų, žaidimas sukuria „idealias socialines vaikų švietimo ir ugdymo sąlygas“. Šis tvirtinimas itin tikslus, kalbant apie nepasiturinčių šeimų vaikus, kurie dažnai neturi galimybių žaisti – tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų.

Regis, mintis apie žaidimo svarbą vaikams ėmė skverbtis ir į kitas kultūras bei ideologijas. Pavyzdžiui, kai kuriose Kinijos ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir vaikų darželiuose buvo atliekamas žaidimo eksperimentas Anji Play – ir jis buvo toks sėkmingas, kad tapo visos šalies pradinio ugdymo modeliu.

Pasak žaidimo koncepcijos išradėjos Cheng Xueqin, būtent žaisdami vaikai mokosi saviraiškos. Jie renkasi, ką, kur ir su kuo žaisti. Žaisdami jie atranda, naudojasi vaizduote ir mokosi – tam labiausiai padeda specialiai sukonstruoti žaidimų kambariai ir atviros erdvės. Vanduo, smėlis, purvas, medžiai, tuneliai, kalneliai – visa tai skatina vaikus tyrinėti, atrasti, įvertinti ir prisiimti riziką, kūrybingai spręsti problemas.

Singapūre valdininkai stengiasi išlaisvinti mokinius nuo streso, kurį kelia perdėtas testavimas, ir perjungti juos naujai idėjai. Jos esmė – pasaulio tyrinėjimas ir žaidimas. Singapūro švietimo ministras Ong Ye Kung pernai pareiškė, kad tėvai privalo suteikti vaikams galimybę žaisti ir tyrinėti pasaulį.

Tuo tarpu Teksaso, Oklahomos, Pietų Karolinos ir Niujorko mokyklų apskrityse dešimtys tūkstančių mokinių pertraukų metu žaidžia gryname ore – bendra jų trukmė – 60 minučių. Šią naujovę aiškiai įkvėpė Suomijos švietimo sistema, ir šių mokyklų vadovai pažymi staigų pažangumo ir disciplinos pagerėjimą.

Tuo pat metu kitose šalyse (pavyzdžiui, Australijoje) žaidimai laikomi neesminiu ir pamažėl nykstančiu ugdymo komponentu. Tačiau taip neturėtų būti. Mums visiems reikėtų sekti Suomijos pavyzdžiu, apibendrina Sahlbergas ir Doyle'as. Juk tolesnė vaikų sėkmė suaugusiųjų gyvenime priklauso nuo jų kūrybingumo ir gebėjimo žaidimo metu įgytus įgūdžius taikyti praktikoje, tvirtina Amerikos pediatrijos akademija.