Taivane studijuojanti Viktorija apie tai, kuo šios studijos skiriasi nuo lietuviškų: kai kas tiesiog sunkiai įsivaizduojama

Apsilankymas kavinėje – tik pasirašius

Pasak merginos, Taivane net ir šiomis įtemptomis aplinkybėmis gyvenimas vyksta įprastu ritmu be apribojimų: studentai renkasi į paskaitas universitete, šalyje taip ir nebuvo įvestas karantinas, o kaukės privalomos tik viešajame transporte. Tiesa, padėtis stebima ir valdoma labai atidžiai – užsukus į kavinę, biblioteką ar kitas viešas vietas, lankytojams matuojama temperatūra, jie turi palikti duomenis apie save, pasirašyti, kad nustačius koronaviruso užsikrėtimo atvejus, būtų galima kuo greičiau susisiekti su visais galimai kontaktą turėjusiais asmenimis. „Šalis ėmėsi iniciatyvos valdyti rizikas nuo pat pradžių, kai tik pasirodė oficialūs pranešimai apie viruso plitimą. Aš atvykau į Taivaną vasario pradžioje ir jau oro uoste susidūriau su milžiniška patikra: matavo temperatūrą, reikėjo užpildyti begalę dokumentų, nurodyti savo gyvenamąjį adresą šalyje, visą maršruto istoriją ir pan. Taip pat matosi, kad po SŪRS epidemijos 2003 m., jie jau yra išmokę elgtis ir reaguoti tokiose situacijose“, – pasakoja VGTU studentė.

Taivane Viktorija prisistatydama iš kur atvykusi, Lietuvos pavadinimą taria kiniškai. „Kaip ir daugelyje pasaulio vietų Lietuvos, ypač jei jos pavadinimą tari angliškai, nelabai kas žino. Aš kiniškai moku vienintelį žodį, Lietuva, tai skamba maždaug kaip „Litaovan“. Kai jį pasakau, dauguma žmonių yra girdėję apie mus, žino, kad tai viena iš trijų šalių, bet dažniausiai tuo jų žinios ir apsiriboja“, – patirtimi pasidalino mergina.

Griežtas lankomumas ir tik savaitę trunkanti egzaminų sesija

Nacionaliniame Taivano mokslo ir technologijų universitete, su kuriuo VGTU turi bendradarbiavimo sutartį,  mergina pavasario semestre tęsia savo finansų inžinerijos studijas. Universitete bakalauro studijos vyksta tik kinų kalba, tad šį pusmetį trečiakursei teko studijuoti su magistrantūros studentais.  Pasak Viktorijos, studijuoti dėl to sudėtingiau, bet įdomiau, bendramoksliai yra brandesni žmonės, žinantys ko nori, išsamiau nagrinėjami finansų dalykai. „Paskaitose labai dažnai naudojamos atvejų analizės (ang. case study) – aprašyti realių įmonių atvejai, situacijos. Gauni klausimus ir išnagrinėjęs gautą atvejį, turi į juos atsakyti. Per visą semestrą išnagrinėjome turbūt apie 50 tokių atvejų analizių. Iš pradžių man tai buvo labai įdomu ir nauja, tačiau po pusės semestro ėmė erzinti, nes viskas vyko kiek per greitai, neliko laiko labiau įsigilinti“, – pasakoja studentė. Kitas ją universitete nustebinęs dalykas buvo lankomumas – čia jam skiriama daug dėmesio net ir magistrantūros studijose, o paskaitų lankymas gali lemti net iki 30 proc. galutinio įvertinimo. Tokia tvarka sunkiai įmanoma Lietuvoje – pati Viktorija prieš išvykdama dirbo finansų startuolyje ir sėkmingai derino studijas VGTU.

Smarkiai skiriasi ir egzaminų laikymo tvarka bei santykiai su dėstytojais: „Beveik visi dėstytojai turi savo asistentus, o tai reiškia, kad su dėstytoju bendrauji labai mažai, nebent turi specifinių, su dėstomu dalyku susijusių klausimų. Taip  tarsi kuriama galios distancija tarp studento ir dėstytojo“. Skirtingai nei Lietuvoje, su dėstytoju dėl egzaminų grafiko nelabai pasiderėsi, o visa egzaminų sesija sutalpinta vos į 1–2 savaites. „Šią savaitę aš turėjau keturis egzaminus ir tai yra  normalu. Lietuvoje studijavę studentai taivaniečiai ne kartą išskyrė, jog pas mus labai lėtas tempas, tą galiu po semestro Taivane patvirtinti ir aš“, – juokiasi Viktorija. 

Kadangi mergina yra dirbusi lietuviškame finansų startuolyje, o apie fintech mokosi VGTU, jai buvo įdomu pasižiūrėti, kaip technologijos finansų sektoriuje  išnaudojamos Taivane. Šioje srityje Lietuva pasirodė kur kas toliau pažengusi:  „Jau po kelių dienų tapo aišku, kad kas mėnesį teks eiti į bankomatą išsiimti grynųjų. Jie čia visur karaliauja, o  banko kortelės ar mokėjimų programėlės visiškai nepopuliarios“, – sakė studentė iš Lietuvos.

Pasiteisinęs sprendimas – pertraukos metai 

Viktorijos apsisprendimas studijuoti finansus nebuvo atsitiktinis, šias studijas ji rinkosi tikslingai. Tiesa, kad atrastų sritį, su kuria norėtų sieti savo profesinę ateitį, mergina pasiėmė pertraukos metus (ang. gap year) ir po mokyklos baigimo išvyko savanoriauti dviračių plėtros projekte Rumunijoje, o vėliau dirbo aukle pagal Au Pair programą Andoroje. „Šeimos, kurioje prižiūrėjau ir mokiau anglų kalbos dvi mergaites, tėtis turėjo finansų-mokesčių konsultacinę įmonę.  Mes daug kalbėjomės, jis papasakojo apie darbo specifiką, mokesčius ir man pasirodė įdomu, tuo labiau, kad dar mokykloje vis pagalvodavau apie finansų sritį“, – pasakoja VGTU studentė. Paklausta, ar pasiteisino sprendimas iš karto po mokyklos pasidaryti pertrauką ir nestoti į universitetą, Viktorija įsitikinusi, kad jai šie metai buvo tik į naudą. „Pradėjus studijuoti, labai jautėsi skirtumas tarp manęs ir kurso draugų. Jie buvo ką tik po mokyklos, egzaminų, tik mėnuo po išleistuvių. O man visa tai buvo prieš metus, aš tvirčiau žinojau, kodėl esu čia ir ko noriu iš studijų. Be to, per metus smarkiai pasikeičiau pati, pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Tikrai negaliu pasigirti puikiais mokyklos egzaminų rezultatais, o universitete gaunu vienus aukščiausių įvertinimų grupėje. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad gavusi 8 ar 9 balus, galvosiu, ką galėjau padaryti geriau ir nebūsiu visiškai patenkinta“, – juokėsi mergina.

Nors Viktorija nemažai keliauja, kiek anksčiau, jau studijuodama VGTU, buvo išvykusi į studijų mainus Portugalijoje, visų jos kelionių tikslas – Lietuva. „Kiek bekeliavau ir svetur gyvenau, supratau, kad noriu gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes čia mano šeima, draugai.  Prieš išvykdama dirbau fintech startuolyje, o dabar norėčiau išbandyti kitas su finansais susijusias sritis, kuriose galiu pritaikyti savo žinias – nuo apskaitos iki investicijų“, – pasakoja būsima finansų specialistė.

Intelektualus sportas

Už tai, kur ir kokia yra dabar, Viktorija dėkinga ir sportui. Mergina yra orientavimosi sporto kalnų dviračiais pasaulio jaunimo čempionė, jau septynerius metus priklauso šios šakos Lietuvos rinktinei. „Tai šeimų sportas, kur tėvai įtraukia vaikus. Mano mama pradėjo dalyvauti varžybose sulaukusi 35 metų ir pamažu sudomino mane. Iš pradžių sportavau nenoriai, o dabar tai yra mano gyvenimo būdas“, – savo susidomėjimo orientavimosi sporto kalnų dviračiais istoriją pasakoja Viktorija. Ji nusijuokia išgirdusi klausimą, ar Vilniuje yra pakankamai kalnų šiam sportui. „Labai tipiškas klausimas! Vilnius yra nuostabi vieta važinėti kalnų dviračiu, ypač orientavimosi sporte. Mes važiuojame miške, žmonių išmintais takais. Sapieginės miškas, Žalieji ežerai, Vingio parkas, Karoliniškių šlaitas – tam yra puikiai tinkamos vietos“.

Sportuodama mergina atrado naujus draugus, kuriems dėkinga už jaunam žmogui suteiktas pamokas. „Orientavimosi sportas yra intelektualus, mes neturime amžiaus apribojimų. Tik pradėjusi aktyviau sportuoti, susidūriau su kolegomis-sportininkais, kurių dauguma yra labai įdomūs žmonės. Būtent ši bendruomenė aiškiau nei kas kitas man parodė, kaip galima gyventi kitaip, kad paskaityti knygą  yra smagu ir naudinga“, – pasakoja studentė. Šiais metais ji kaip tik buvo nusprendusi padaryti pertrauką savo sportinėje karjeroje, pakeliauti po Aziją. Tačiau planus pakoregavo karantinas – visos varžybos atšauktos, keliauti nelabai įmanoma, tad atėjus rudeniui Viktorija planuoju vėl sėsti ant dviračio.