Libertas Klimka. Mokslas senajame Vilniaus universitete

Didžiuojamės jo gražia 430 metų istorija. Jame ir šiandien sutelktos daugelio mokslo šakų svarbiausios pajėgos: nuo baltų kalbotyros iki lazerių ir nanotechnologijų.

Mažoje šalyje mokslo ir jo taikymų raida negali būti tolygi visose kryptyse, todėl labai svarbu matyti gyvybinius tautos ir valstybės poreikius ir, žinoma, purenti dirvą pasaulinių pasiekimų adaptacijai.

Kokiu laipsniu tai pavykdavo praeityje? Lietuvos švietimo ir kultūros sklaidą pertraukė trys katastrofiški istoriniai įvykiai mūsų krašte: Vilniaus okupacija 1655 metais, ATR žlugimas ir nepriklausomybės praradimas XVIII amžiaus pabaigoje, Vilniaus universiteto represinis uždarymas 1832-siais.

Tarp šių „duobių” būta puikių mokslo ir švietimo kilimo etapų, atskirose srityse pasiekusių ar net pralenkusių bendrąjį europinį lygį.

Jėzuitų ordinas, įkūręs 1579-siais Vilniaus universitetą, tuomet vadintą akademija, buvo mokslininkų bendrija, ideologinėje kovoje su stačiatikiais bei reformacija kuo plačiausiai panaudojusia ir mokslo bei apšvietos jėgą. Pradiniame universiteto raidos etape gamtamokslinės žinios būdavo dėstomos Aristotelio filosofijos rėmuose kaip gamtos filosofija bei kosmografija.

Ten dar tilpdavo matematika, kalendorių sudarymas, saulės laikrodžių mokslas ir menas, optikos, mechanikos žinios, net karinės statybos pradmenys.

Bet štai XVII a. pirmojoje pusėje universitete jau galima pastebėti savarankiškų mokslinių tyrinėjimų užuomazgas. Vadovaujant profesoriui Osvaldui Kriugeriui (1598-1655) imta eksperimentiškai tyrinėti geometrinės optikos dėsnius, švytuoklės judėjimą, buvo pakartoti Toričelio barometriniai bandymai, o teleskopu stebėtos planetos.

Lęšius tam teleskopui, beje, į Vilnių atsiuntė pats jo išradėjas, garsusis fizikas Galileo Galilėjus. Tas mokslo pakilimas subrandino gražius vaisius: profesoriaus O. Kriugerio auklėtiniai išleido mokslo knygas, visai atitinkančias europinį lygį.

Pavyzdžiui, Jono Rudaminos-Dusetiškio (1615-1651) fundamentaliame veikale „Garsiausios teoremos ir problemos”, išleistame 1633 m., aprašyta Mikolajaus Koperniko pasaulėrėdos sistema, pateikti geodezijos, karinės inžinerijos pradmenys, suformuluoti šviesos lūžio ir atspindžio dėsniai, paaiškintas regos fenomenas.

Čia taip pat rašoma apie 1632-1633 metais O. Kriugerio Vilniuje atliktus Jupiterio palydovų stebėjimus. 1639 metais kitas profesoriaus auklėtinis Albertas Dyblinskis išleido knygelę „Astronomijos šimtinė”, kurioje atsispindi to meto kosmologinės diskusijos.

Įdomu, kad autoriaus atliktais Veneros ir Merkurijaus stebėjimais iš esmės patvirtinama heliocentrinė sistema. Tačiau apsidraudžiant Žemės skriejimas apie Saulę vis tik neminimas. Kaip žinia, heliocentrinę sistemą oficialiai leista propaguoti tiktai 1822 metais, o M.Koperniko veikalas iš draudžiamųjų knygų sąrašo išbrauktas 1826 m.

Profesoriaus O. Kriugerio suburtai tiksliųjų mokslų studijų grupei taikytina mokslinės mokyklos sąvoka. Daugiausia joje dėmesio skirta mechanikai ir optikai: M. K. Belkovskis 1644 m. išleido veikalą „Teorecentrika arba matematiniai samprotavimai apie taškus ir centrus”, A. Kojelavičius – 1648 m. leidinį „Akis, protu pataisyta”, V. Karvosieckis – 1636 m. „Katoptrokaustikos teoremas”, J. Mlodzianovskis – 1641 m. „Teoremas apie akį”, J. Reiteris – 1647 m. knygelę „Apie vaivorykštes ir spalvas”.

Šiuose leidiniuose nėra pateikiami visiškai originalių tyrinėjimų rezultatai, tai ne monografijos šiuolaikine žodžio prasme, nes juose daugiau interpretuojamos bendros to meto žinios, komentuojami nauji atradimai, ir kas labai svarbu – aptariami jų praktiniai taikymai.

O. Kriugerį, dėsčiusį studentams matematiką, pavaduodavo Adomas Kochanskis (1631-1700), vėliau pagarsėjęs daugelio Vakarų Europos universitetų profesorius.

Jis savarankiškai atliko švytuoklės izochronizmo tyrimus, kuriuos suformulavo šešiais griežtais postulatais ir paskelbė G. Shotto knygoje „Cursus mathematicus”, išleistoje 1661 m. Viurcburge, pakartotinai – 1674 m. Frankfurte prie Maino. Kitoje G. Shotto knygoje „Technica curiosa”, išleistoje 1664 m. Viurcburge, publikuoti A. Kochanskio praktiniai švytuoklės pritaikymo laikrodžiuose būdai.

Dar šiam genialiam mechanikui kartu su anglų mokslininku R. Huku priklauso nešiojamo laikrodžio balansyro išradimo prioritetas. Nemažesni jo nuopelnai matematikoje – A. Kochanskis sukūrė geometrinį apskritimo ilgio radimo būdą bei padėjo G. W. Leibnicui suformuluoti diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pagrindus. Deja, ši labai produktyvi mokslininko veikla vyko jau emigracijoje.

Profesoriaus O. Kriugerio paskaitų klausėsi ir būsimasis garsus karo inžinierius Kazimieras Semenavičius (1600 - po 1651). Šio žemaičių bajoro 1650 m. Amsterdame išleistas vadovėlis „Didysis artilerijos menas” tuoj pat buvo išverstas į prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas; jis naudotas karininkų ruošimui virš šimto metų.

Labai ši knyga pravarti ir ginklininkams; gaila, kad neišleista antroji dalis, turėjusi būti skirta patrankų gamybos technologijai. Kaip žinia, šio vadovėlio trečiajame skyriuje aprašytos daugiapakopės raketos su delta tipo formos stabilizatoriais bei susiaurintomis tūtomis degalų srautui pagreitinti. Tik autorius prisako, kad geriau jas panaudoti ne miestams griauti, bet fejerverkams ir pasilinksminimams.

Humanizmo dvasia auklėjo savo studentus senasis Vilniaus universitetas. Tad ir socialinių bei humanitarinių mokslų plėtotėje būta nemažų pasiekimų. Tarkime, iš profesoriaus Martyno Smigleckio (1562/64-1618) 1651 m. Ingolštate išleisto „Logikos” vadovėlio mokėsi ir anglų studentai Oksforde.

Visa Europa žavėjosi 1625 m. Kelne, o vėliau keliasdešimtis kartų ir kituose Europos miestuose publikuota Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595-1640) poezija, kurioje apdainuotas Vilnios ir Kražantės pakrančių gamtos grožis.

Didelę įtaką politologinės minties raidai Respublikoje turėjo profesoriaus Arono Aleksandro Olizarovijaus (1618-1658/59) knyga „Apie politinį visuomeniškumą”, išleista Gdanske 1651 metais. Autoriaus teorinė visuomenės, pilietybės bei valstybės samprata tikrai yra viena pažangiausių to meto šviesuomenės terpėje, kartu bylojanti ir apie glaudžius ryšius su besivystančia Vakarų politine mintimi.

Taip pat minėtinas filosofo, retorikos ir muzikos teoretiko, universiteto vicerektoriaus Žygimanto Liauksmino (1596/97-1670) vadovėlio „Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės” nepaprastas pasisekimas Vakaruose. Knyga, pirmą kartą išleista 1648 m. Braunsberge, iki 1732-ųjų dar buvo pakartotinai publikuota 14 kartų Vokietijoje, Čekijoje ir Austrijoje.

Po 1655 m. Maskvos kariuomenės invazijos ir visiško aukštosios mokyklos Vilniuje sugriovimo, mokslo ir švietimo lygmens atstatymas buvo ilgas ir sunkus. Ilgalaikę kultūrinio gyvenimo stagnaciją dar pagilino kontreformacijos sėkmė Lietuvoje.

Tik apie 1680 metus studentų ir profesūros skaičius pasiekė buvusį prieškarinį. Iš to meto mokslo darbų minėtinas Adalberto Tylkovskio (1625-1695) veikalas „Philosophia curiosa”, išleistas 1680-1681 m. devyniomis knygomis Dancige.

Darbas apima visas svarbiausias Aristotelio filosofijos dalis, papildant jas Renesanso gamtos mokslų pasiekimais. O papildyti autorius turėjo kuo, nes bendravo su to meto Europos mokslo šviesuliais – Atanazu Kircheriu ir Honoratu Fabriu. Medicinos srityje, pavyzdžiui, A. Tylkovskis aptarė anglų chirurgo V. Harvėjaus 1628 m. nustatytą didįjį kraujo apytakos ratą.

Vis tik gamtos mokslai, pradedant XVIII a., tolydžio vadavosi iš scholastikos rėmų. Apšvietos laikmečio idėjų radimasis pas mus sietinas su mokslo ir kultūros šviesuoliais, kviečiamais namų mokytojais ar patarėjais į magnatų dvarus.

Čia jie rasdavo prieglobstį ir sąlygas kūrybai, tarsi Londono „nematomajame koledže”. Antrasis pakilimo laikotarpis universitete prasidėjo lygia greta su mokslų sekuliarizacija, jų galutiniu atsiskyrimu nuo filosofijos, įvykusiu Lietuvoje apie XVIII a. vidurį.

Procesą paspartino atnaujintos jaunųjų mokslininkų stažuotės Vakarų Europos mokslo centruose. Kartu su mokslo naujovėmis Lietuvoje tuo metu adaptuota ir naujoji fizikinė materijos koncepcija bei eksperimentinis gamtotyros metodas.

Tada buvo įkurtas Fizikos prietaisų kabinetas (iš pradžių vadintas Matematikos muziejumi), pastatyta Astronomijos observatorija (ketvirtoji amžiumi iš dabar veikiančiųjų Europoje), imta mokyti aukštosios matematikos dalykų – diferencialinio ir integralinio skaičiavimo.

Tai daugiausia profesoriaus Tomo Žebrausko (1714-1758) nuopelnai, stažuotę atlikus pas garsųjį Juozapą Steplingą Prahoje. Jis pirmasis Vilniaus universitete išdėstė ir G. W. Leibnico pasaulėžiūrinę monados sąvoką.

Fizikoje ją modifikavo populiaraus vadovėlio autorius K. Vulfas, pasak kurio monada esanti jėgos ir jos veikimo dėsnių vienovė, apibrėžianti fizikinių kūnų savybes. Netrukus Vilniaus universitetą ir netgi krašto kolegijas pasiekė jėzuito iš Dalmatijos R. J. Boškovičiaus dinaminio atomizmo teorija, genialiai nuspėjusi kai kurias materijos sandaros ypatybes.

Sekuliarizacijos procesą užbaigė XVIII a. viduryje įvykdyta pijorų mokyklų reforma.

Naują etapą šalies švietimo ir mokslo istorijoje pradėjo 1773 m. reforma, sukūrusi dar nematyto Europoje pavyzdžio mokyklų piramidę, užviršuotą universitetu.

Švietimą valdančiąja struktūra tapo valstybės interesus išreiškianti Edukacinė komisija; jos pagrindiniai veikėjai atstovavo Lietuvai – tai vyskupas Ignas Masalskis, pakancleris Jokymas Liutauras Chreptavičius ir rektorius Martynas Počobutas.

Ugdymo nuostatose buvo sureikšminta pilietiškumo kategorija, o moksle – jo nauda krašto ekonomikai. Dar reikėtų pažymėti, kad Edukacinė komisija rūpinosi ir aukščiausio lygio mokytojų rengimu, įkūrusi Krokuvos ir Vilniaus universitetuose mokytojų institutus. Pradiniame savo veiklos etape Komisija daug kur rėmėsi fiziokratų mokyklos, susiformavusios Paryžiuje, idėjomis.

Ekonomines jos nuostatas Lietuvoje plėtojo Jeronimas Strojnovskis (1752-1815), Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius, mokytojų seminarijos prefektas.

Edukacinei komisijai pavyko pasiekti svarių rezultatų: supasaulietinti mokslą, sukurti hierarchinę mokyklų administravimo sistemą, įsteigti akademinį pasauliečių luomą, suteikti mokymo turiniui praktinį aspektą, įdiegti modernesnę dėstymo metodologiją.

Apskritai švietimo reforma Abiejų Tautų Respublikoje vyko radikaliau ir sėkmingiau nei vienalaikės kitose Europos šalyse. Ir kas žino, jeigu tokios reformos būtų imtasi kiek anksčiau, ar nebūtų valstybė sustiprėjusi ir atsispyrusi agresyvių kaimynų užmačioms? Investicijpos į švietimą atsiperka visados.

Kai Lietuva tapo Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštu, Vilniaus universitetas savo akademine laisvės dvasia nuolat kėlė nerimą carinei administracijai. Bet imtis suvaržymų reikėjo rimto preteksto, nes tai buvo pati didžiausia ir produktyviausia imperijos aukštoji mokykla. Švietimas čia ir toliau plėtotas Edukacinės komisijos suformuotomis kryptimis.

Tai išliko ir komisiją likvidavus bei 1803 m. universitetą perorganizavus į imperatoriškąjį. Ieškant profesorių laisvoms arba naujai kuriamoms katedroms buvo elgiamasi dvejopai: kviečiami pasižymėję užsienio mokslininkai arba gabūs adjunktai siunčiami į užsienio stažuotes, kurioms parenkami solidžiausi mokslo centrai, parengiamos detalios programos – instrukcijos.

Tokią mokslo strategiją palaikė ir skatino įtakingas caro rūmuose Vilniaus universiteto ir švietimo apygardos kuratorius Adomas Jurgis Čartoryskis (1770-1861).

Tai visiškai pasiteisino, nes universitetinį mokslą priartino prie aktualiausių problemų, supažindino su naujausiais pasiekimais. Kai kurios mokslo struktūros pas mus radosi netgi anksčiau už europines. Pavyzdžiui, 1803 m. universitete įkurta pirmoji Europoje Politinės ekonomijos katedra, kurią užėmė profesorius Simonas Malevskis (1759-1832).

Adjunkto Jono Znoskos (1772-1833) stažuotė Vokietijoje į Vilnių atnešė Adamo Smito politinės ekonomijos kapitalizmo idėjas bei jų vėlesnes interpretacijas. Medikas Jozefas Frankas (1771-1842) 1808 m. įsteigė Vakcinacijos institutą, o 1809 m. – Motinystės institutą – pirmuosius tokius Europoje.

Į pasaulinio mokslo problemas savo darbais integravosi ir kiti profesoriai: fizikas Steponas Stubelevičius (1762-1814), elektros ir magnetizmo sąryšio, šilumos prigimties tyrėjas, buvo išrinktas Paryžiaus mokslo draugijų nariu; chemikas Andrius Sniadeckis (1768-1838) atrado naują elementą (rutenį), parašė modernų chemijos vadovėlį, jo brolis astronomas Janas Sniadeckis (1756-1830) sukūrė fizinės geografijos koncepciją.

Universitete profesoriavo Georgas Forsteris (1754-1794), kartu su kapitonu Džeimsu Kuku apiplaukęs pasaulį ir aprašęs tą kelionę mokslininko gamtininko akimis. Keletą metų universitete dirbo europinio masto mokslo šviesulys mechanikos profesorius Karlas Langsdorfas (1757-1834), įkūręs mašinų modelių kabinetą ir parašęs porą labai svarbių praktiniams taikymams technologinių veikalų.

O pretekstas universiteto, kaip laisvos minties šaltinio, uždarymui vis tik atsirado – tai studentijos, niekada nesusitaikiusios su Lietuvos pavergimu, aktyvus dalyvavimas 1831 metų sukilime. Ir Vilnius be universiteto pavirto gūdžia provincija. Gabiausi jo absolventai, išblaškyti po visą pasaulį, savo talentą ir jėgas atidavė nebe tėvynei... Taigi turime tikrai gražias švietimo ir mokslo tradicijas, kurias reikia saugoti ir plėtoti. Mokslas – Lietuvos ateitis.