Lev Liubimov. Neprofesionalų valstybė

Tie, kurie skeptiškai vertina Rusijos modernizavimo perspektyvas, dažnai teigia, jog trūksta adekvačių žmogiškų išteklių. Ta mintis akivaizdi, nes ne tiktai „atsarginių suolelis“ grėsmingai trumpas, bet ir „pagrindinė sudėtis“ daugiausia surinkta iš tų, kurie turėtų atsakyti už tuos dalykus, rimtai (aukštosiose mokyklose) nesimokė, bet gavo diplomus kokioje nors naujai iškeptoje akademijoje.

Mes daug kalbame apie griaunančią korupcijos jėgą, nelabai pastebėdami, kaip per pastaruosius 20 metų įsigalėjo antroji ne mažiau griaunanti jėga – masinis neprofesionalumas. Mūsų diplomuotos masės išsilavinimo kokybė – toli gražu nebuvusi aukšto lygio ir sovietiniais, ir ikirevoliuciniais laikais – po 1991 metų smarkiai pablogėjo. Socialinės-ekonominės sistemos lūžis pavertė neprofesionalais dešimtis milijonų tų, kurie, palikę nusėdėtas vietas pramonėje ir biudžeto sektoriuje, metėsi į paslaugų sferą, greitai pasiekusią tris ekonomikos penktadalius. Staiga ir iš karto šaliai prireikė armijos ekonomistų ir vadybininkų, po to – teisininkų, vėliau – psichologų. Iki 1991 metų Sovietų Rusijoje buvo trys psichologijos fakultetai, šiandien – apie 350. Iš kur atsirado profesūra? Iš „naujokų“. Ką jie išleidžia? Neprofesionalus.

Diplomuoti neprofesionalai

2008-ųjų vasarą profesorius Konstantinas Soninas „Vedomosti“ straipsnyje, net nesivargindamas išsamiai įvertinti prastos aukštojo ekonominio išsilavinimo kokybės (daugiau kaip 1500 fakultetų ir filialų!), paprasčiausiai pasiūlė viską pradėti nuo nulio. Visiškai su juo sutikdamas, pažymėsiu, kad į šį straipsnį neatkreipė dėmesio nei švietimo valdžia, nei tie 1500 fakultetų. Jei valdžia ir tie 1500 reaguotų į tai, kas akivaizdu, – tik paviešintų tą akivaizdumą ir rizikuotų būti demaskuoti. Ką išleidžia tie 1500? Neprofesionalus. Bet tai dar ne visas baisumas.

Antram problema ta, kad visi neprofesionalai, turintys „valstybinius diplomus“, lengvai randa sau darbą. Viename naujai iškeptame „klasikiniame“ universitete dešimtyje fakultetų mokosi 4500 studentų, be to, čia yra ir Ekonomikos fakultetas su 3000 studentų. Jame apskritai nėra profesionalios profesūros, bet tie tūkstančiai taip pat randa darbą, beje, dar besimokydami (tiksliau – sukurdami vaizdą) III arba IV kursuose. Jeigu yra milžiniška neprofesionalų paklausa, tai turi būti ir milžiniška neprofesionalų pasiūla. Per 20 metų mes sukūrėme milžinišką pasiūlą turinčių jau ne pusinį išsilavinimą, o tik ketvirtį išsilavinimo vienam penktadaliui darbuotojų su „valstybiniais diplomais“. Ir neprofesionalų šalyje jie visi randa darbą.

Taigi technikos poslinkis ekonomikos ir visuomenės struktūroje perkėlė dešimtis milijonų vakarykščių profesionalų ir pusiau profesionalų į darbo vietas, paprastai nesusijusias su jų išsilavinimu. Ir jie metėsi skubiai įsigyti papildomo išsilavinimo diplomus ten, kur profesionalu dažniausiai netampama. Kartu į tokį aukštąjį puolė ir visas jaunimas (palikęs realų ekonomikos sektorių be „mėlynųjų apykaklių“), kuris pirma – pamatė, jog gauti „valstybinį diplomą“ – tai niekai, o antra, kad su tais diplomais priima į visai padorų darbą. O jei vaikelis su tokiu diplomu iš elitinės šeimos, tai pakliūva į pirmąjį dešimtuką bankų, kurie ir šiandien perpildyti neišprusėliais pažįstamųjų dėka. Tos neišsimokslinusios vyresnės ir naujos kartos sukūrė socialinę Rusijos masinių vidutinybių bazę, kuriai intelektas, išsilavinimas ir kultūra, jei ir ne mirtinas priešas, bet tikrai ir ne draugas.

Laipsnių nelygybė

Mūsų jaunoji Mokslų akademija į pasiūlymą sudaryti materialines sąlygas, kad į tėvynę grįžtų Rusijos mokslininkai, dirbantys užsienyje, reaguoja taip: tegu važiuoja atgal į Rusiją, jei jiems ir prezidentui su premjeru taip norisi, bet tik lygiomis su mumis sąlygomis. Komunistinės lygybės šmėkla iš Rusijos mokslų akademijos per 20 metų taip niekur ir nedingo. Gerai prisimenu tą „lygybę“, kurios sąlygomis pats išgyvenau 33 metus. Iš 100 bendradarbių tik 10 buvo ekspertai, idėjų generatoriai, o visi kiti kurpė „spaudos lankus“ ir ataskaitas. Bet visi buvo lygūs. Tačiau rinkos ekonomikoje nelygybė – tai natūrali norma, paskirstanti pagal nuopelnus. Ją išlygina (ir tai tik iš dalies) socialinė valstybės politika.

Taigi šiandien naujiems profesionalams nėra iš kur atsirasti, nes jų beveik nerengiama. Dar baisiau tai, kad jie, matyt, nelabai ir reikalingi milijonams po 1991 metų sužibėjusioms politikos ir verslo pilkoms žvaigždėms, kurios migloje šviečia ryškiau. Turintis puikią patirtį ir tyrėjo talentą bei daktaro mokslinį laipsnį biologas mūsų Mokslų akademijai jei ir reikalingas, tai priverstas dirbti lygiomis sąlygomis su tais, kurie kurpia „spaudos lankus“. Tikriems profesionalams aišku, kad skirtumas tarp mokslininko, turinčio ekonomikos daktaro laipsnį ir ekonomikos mokslų kandidato toks pat kaip tarp valdovo ir maloningo valdovo. Bet šiandien mūsų gubernatoriams tikras mokslininkas kaip regiono ekonomikos ministras nereikalingas, jų „profesionalumo“ atrankos kriterijai kiti.

Šiandien jau beveik susiformavusi neprofesionalų paklausos ir pasiūlos sistema, užgniaužianti galinčius pakeisti šią situaciją sprendimus, kurie sutrukdytų ją galutinai įteisinti. Ji sukuria lygias sąlygas blogiesiems ir tiems, kurie vis dar tebėra geresni. Ji geriausius sulygina su blogiausiais. Valdžiai tenka eiti į kompromisus ir vaizduoti, kad tie, kurie blogesni, lygūs geriausiems. Buvę geriausi universitetai, tokie kaip Maskvos valstybinis, dabar sulyginti su naujai įkurtaisiais, kurių mokymo kokybė labai prasta. Priežastis visur viena ir ta pati – „trumpas pagrindinių žaidėjų suolelis“, o apie atsarginius dažnai ir visai nesvajojama.

Beje, žmogiškuosius išteklius kuria švietimo sistema. Šiandien tik du mūsų aprobuoti lyderiai supranta, kad politikos elite yra kadrų aklavietė, bet jie susiduria su milžinišku kadrų atmosferos išretėjimu. Sunkumų (net jiems) padaugėja ir dėl to, kad išsilavinimas yra pasitikėjimo prekė, t. y. prekė, kurios kokybė nematoma nei masiniam pirkėjui, nei elitui, o tik profesionalams. Todėl masinis klientas tiki vakarykščiais aukštųjų mokyklų rodikliais, nesuprasdamas, kad jie seniai suprastėję. Dėl to neįvertinamas jau seniai iškilęs rimčiausias pavojus.

Modernizacija be išsilavinimo

Deja, ir visuomenė nesupranta šito pavojaus. Vos ne kasmetinės apklausos apie Rusijos interesų prioritetus atskleidžia, kad visuomenė metai iš metų švietimą nurodo paskutinėje vietoje. „Geriausio pasaulyje“ šmėkla vis dar gaji šalyje. Bet galbūt kalta ne ta šmėkla, o tai, kad mūsų neprofesionaliai daugumai kito (kitokio) išsilavinimo ir nereikia. „Mus ir čia neblogai maitina“, – kaip sakė vienas simpatiškas katinas. Dabartinė dauguma – urbanizuota valstietija ir jų palikuonys intelektą, kultūrą ir išsilavinimą priima kaip kažką priešiško. Andrejus Sacharovas, Dmitrijus Lichačiovas, Vitalijus Ginsburgas – ne jų herojai.

Mes, matyt, ne visada suprantame neprofesionalo kvalifikacijos esmę. Kiekvienas neprofesionalas, kuriam trūksta profesionalių (išsilavinimo, kompetencijos) pagrindų, norėdamas įrodyti savo vertingumą, įtvirtinti savo padėtį, yra priverstas ieškoti to, kas kompensuotų šį trūkumą. Jis imasi intrigų, suokalbių, dalyvauja tokių pat kaip jis koalicijose ir, žinoma, korupcijoje. Ir tada jo veikla tampa antikultūrinė, griaunamoji.

Išvada tokia, kad šiandien švietimas (kaip ir jaunimo auklėjimas) Rusijai yra svarbiausias uždavinys. Jo neišsprendus, t. y. be žmogiškų išteklių modernizacijos idėja lieka utopija, retorika. Norint įveikti neprofesionalizmo sistemą reikia kurti kitą sistemą, strategiją, o ne įvairius projektus, kuriais mes žavėjomės, pamiršę, kad projektai prasideda ir greitai baigiasi, dažnai po to palikdami tik tai, ką norėtų matyti geranoriškai jų atžvilgiu nusiteikusi žiniasklaida. Modernizacijai reikia glaudaus ekspertų bendradarbiavimo, o sėkmingas nacionalinis ekspertizės institutas egzistuoja tik profesionalų aplinkoje. Neprofesionalų aplinkoje jis svetimkūnis, pavojingas visuomenei. Ir nepageidaujamas.

Autorius yra ekonomikos profesorius vienoje iš Maskvos aukštųjų mokyklų, parengta pagal Vedomosty