Tarpukario lietuvių išradingumas: iš fabriko pirkdavo tik automobilio rėmą ir variklį

„Kada žmonėms pasakai, kad juodas „Lasalle“ (iliustracijos dešinėje) yra medinis automobilis... žmonės dažniausiai pasižiūri, tarsi sakytų, gal ponas per daug vartoja?“ – juokauja pašnekovas.

Kad ir kokie prabangūs ir gražūs automobiliai buvo prieš šimtą metų, po visa dažyta ir lakuota skarda slėpėsi medis.

„Šiais eksponatais norime lankytojams parodyti automobilių techninę konstrukciją“, – teigia R.Žičkus. Už Švietimo ir mokslo ministerijos gautas lėšas muziejaus vadovybė sukonstravo automobilį, kurio vienoje pusėje matomi konstrukciniai elementai.

„Tai padaryta tam, kad galėtume parodyti žmonėms, jog automobilis iš tiesų buvo medinis“, – patikina pašnekovas.

Viskas tokiame automobilyje yra paprasta. Yra kėbulas, kuris dar nuo karietų laikų buvo medinis, prie jo tvirtinamos visos detalės – pavarų dėžė, variklis, benzino bakas ir t. t. Muziejus nusipirko „Opel P4“ automobilį ir perdarė jo konstrukciją.

„Reikėjo tik pakeisti visas supuvusias medines dalis – pagaminome analogą. Pažiūrėję iš vienos pusės matome paprastą automobilio kėbulą, o kitoje pusėje jau matyti, kaip skarda yra prikalama vinimis prie medinio kėbulo – viskas paprasta ir primityvu“, – tvirtina transporto ekspozicijos kuratorius.

Jis prisiminė ne vieną žinomą istoriją apie lietuvių taupumą, kuris šiomis dienomis būtų neįsivaizduojamas.

„Sakykim, jūs nusiperkat fabrike automobilį tik iki šitos vietos (rodo į vietą, kur prasideda rėmo dengimas skarda) – visą rėmą ir priekį. Ir kaimyną turit gerą šaltkalvį, kuris jums visas skardas pagamina, keturis kartus pigiau, negu mokėtumėte fabrike“, – apie lietuvių automobilio pirkimo gudrybes pasakoja R.Žičkus.

Žinoma, būdavo tokių, kurie automobilius pirkdavo netgi be medinio rėmo. Automobiliui, kuris turi tik važiuoklę ir vidaus dalis, tačiau jokių rėmų ir jokio kėbulo, taikytas mažesnis muitinės mokestis.

Galbūt jų kaimynystėje gyveno ne tik šaltkalvis, bet ir geras stalius? Šie susikooperavę pagamina jūsų automobiliui ir rėmą medinį, ir jį padengia skarda.

„Žinoma, tokia konstrukcija yra labai imli darbui ir laikui. Reikia išsirinkti medį, nupjauti, džiovinti, apdoroti, pagaminti detalę. Iš bet kokio medžio daryti negali, visgi apkrovos didelės. Niekada nebuvo naudojamas ąžuolas, kuris, atrodytų, yra kietas, tačiau trapus medis. Tam darbui buvo naudojamas bukas, kuris yra kietas ir plastiškas medis – jis yra gerokai atsparesnis vibracijai“, – apie gamybos aspektus papasakojo pašnekovas.

Taip pat buvo su didžiąja dalimi autobusų, sunkvežimių. Prieškario metu žmonės labai retai pirkdavo iki galo pagamintą sunkvežimį. Juk vežti medines lentas iš Vokietijos ar plukdyti iš JAV buvo visiškai neprotinga, kai Lietuvoje buvo begalė stalių. Net ir sunkvežimio kabina buvo medinė, ją pagaminti nagingam staliui – nesunkus darbas.