Kodėl daugelyje kompiuterių „C“ yra numatytoji kietojo disko raidė? O kam skirtos „A“ ir „B“ raidės? (Foto, Video)

Idėja žymėti skirtingus saugojimo įrenginius paprastomis raidėmis paprastai priskiriama „IBM“ virtualių mašinų operacinėms sistemoms, sukurtoms septintajame dešimtmetyje, pradedant „CP-40“ ir „CP/CMS“ sistemomis, o vėliau, bendrovės „Digital Research, Inc.“, sukurta operacine sistema „CP/M“.

Ankstyvosiose sistemose (CP/CMS) raidės dažniausiai buvo naudojamos priskirtiems loginiams diskams, nors vėliau (pvz., su CP/M) jos buvo naudojamos fiziniams saugojimo įrenginiams nurodyti.

Visa tai nukelia mus į 1980 m., kai „IBM“ bandė naudoti gana populiarią „CP/M“ operacinę sistemą „IBM“ asmeniniame kompiuteryje. Tačiau, „IBM“ ir „Digital Research, Inc.“ derybos dėl šios operacinės sistemos naudojimo nutrūko dėl šiandien neaiškių priežasčių.

Nepasiekus susitarimo su „Digital Research“, IBM perėjo nuo tuo metu gana populiaraus „CP/M“ ir pradėjo dirbti su „Microsoft“, kuri savo ruožtu įsigijo „CP/M“ klono, vadinamo „86-DOS“, licenciją. Tada „86-DOS“ buvo pritaikyta naujajam „IBM“ kompiuteriui su keliais reikšmingais pakeitimais – po modifikacijų operacinė sistema buvo pavadinta „MS-DOS“, nors pati „IBM“ ją vadino „PC DOS“.

Be kita ko, remdamasi „CP/M“ klonu, „MS-DOS“ pasiskolino disko raidžių schemą iš „CP/M“, kuri ją pasiskolino iš anksčiau minėtų ankstesnių „IBM“ sistemų.

Nukopijavus daugelį „CP/M“ sistemos elementų, tai leido populiarius programinės įrangos paketus, kurie gali veikti „CP/M“, palyginti lengvai perkelti į „MS-DOS“ ir naudoti naujajame „IBM“ asmeniniame kompiuteryje.

Visa tai sugrąžina mus prie konkrečios disko raidžių schemos. Ankstyvieji kompiuteriai paprastai nebuvo su vidiniais didelės atminties įrenginiais dėl jų brangumo (nors HDD buvo naudojami nuo šeštojo dešimtmečio).

Vietoj to, kompiuteriai paprastai turėjo tam tikros formos diskelių skaitytuvą, pvz., tuos, kurie buvo naudojami 5 1/4 colio diskeliams skaityti, „MS-DOS“ ir tam tikrose kitose operacinėse sistemose iš pradžių pažymėtus kaip „A“.

Kai kuriose sistemose buvo du tokie diskelių įrenginiai, antrasis buvo žymimas raide „B“. Kai kompiuteriuose plačiai paplito 3,5 colio diskeliai ir jų skaitytuvai, „A“ ir „B“ naudojimas diskelių įrenginiams jau buvo plačiai nusistovėjęs.

Kai devintojo dešimtmečio pabaigoje kietieji diskai tapo standartu daugelyje kompiuterių, kadangi pirmosios dvi raidės jau buvo dažniausiai naudojamos šiems diskelių įrenginiams, trečiasis saugojimo įrenginys logiškai buvo pažymėtas raide „C“, nors dabar jis buvo pagrindinė kompiuterio laikmena, įskaitant operacinę sistemą.

Nepaisant to, kad išskirtinai nedaug sistemų šiandien vis dar turi diskelių įrenginius, ši įrenginio žymėjimo schema vis tiek išliko, o „A“ ir „B“ dažnai vis dar pagal nutylėjimą yra rezervuoti diskelių įrenginiams.

Žinoma, šiuolaikinėse sistemose šios raidės nėra nekeičiamos ir, jei turite administratoriaus teises, galite lengvai jas pakeisti, pašalinti arba pridėti disko raides (atitinkančias tiek fizinius, tiek loginius diskus).

Pažymėtina, kad UNIX pagrįstos sistemos (ir panašios, pvz., veikiančios „Linux“ pagrindu) nenaudoja disko raidžių, o naudoja vieną hierarchinę sąranką. Pavyzdžiui, hierarchijos šaknis yra tiesiog „/“, o ne „C:“. „/home“ tikrai gali būti atskiras fizinis diskas (arba loginis) įrenginys, prijungtas prie to hierarchijos taško, arba ne. Panašiai bet kurį fizinį ar loginį diską galima montuoti beveik bet kurioje šios hierarchijos vietoje.

„MS-DOS“ ne visada naudojo „C“ kaip numatytąjį standžiojo disko nustatymą kiekvienoje sistemoje. Pavyzdžiui, 1983 m. išleistame „Apricot“ kompiuteryje „A“ ir „B“ buvo skirti standiesiems diskams, o „C“ ir „D“ – diskeliams.